Kultūra

2018.10.21 20:44

L. Klimka: Lietuvis ir medis (komentaras)

2018.10.21 20:44

Įsiplieskus aštrioms diskusijoms dėl miškų kirtimo, verta prisiminti, ką reikšdavo medis lietuvio pasaulėjautoje.

Didis žemaitis Simonas Daukantas, kurio gimimo 225 metus netrukus, spalio 28-ąją pažymėsime, savo veikale „Darbai senovės lietuvių ir žemaičių“ įrašė tokius žodžius: „Kas gali būti meilingesniu žmogui, kaipo ilsėtis po tuo ąžuolu, liepa ar klevu, po kuriuo jo bočius taip pat nuvargęs ilsėjo“.

O ir šiandien keliaujant po Lietuvą, nereta pamatyti prie galingo medžio kamieno prigludusią apsamanojusią koplytėlę su dievdirbio išdrožta skulptūrėle. Kelių sankryžose, buvusiose sodybvietėse, senkapiuose šitaip yra dar labiau sureikšminti, papuošti išskirtiniai medžiai. Išskirtiniai drūtumu, amžiumi, vainiko forma; dažniausiai tai ąžuolas, liepa, uosis, pušis.

Galima manyti, kad šis paprotys bus kilęs iš priešistorinės mitinės pasaulėžiūros. Medžio archetipas kadaise buvo suvokiamas kaip simbolinė pasaulio ašis, per kurią malda pasiekia dievų pasaulį. Tad tautodailėje jis vadintinas Pasaulio medžiu; pagal paskirtį tai ir Gyvybės medis, pavasarį susprogstantis žaluma, o žiemą apšarmojantis.

Lietuvių tradicinė gyvensena glaudžiausiai buvo susipynusi su mišku ir jo medžiais. Miškas senovės lietuvį ir maitino, ir šildė malkomis, ir tiekė medžiagą dirbiniams. Tik kalavijas ir noragas iš geležies, o girnos – iš akmens... Nelaimių, priešo užpuolimų metu miškas tapdavo saugia priebėga. Taip buvo nuo senų senovės iki partizaninių kovų XX a. viduryje.

Seniau nebuvo Lietuvoje sodybos, šalia kurios neaugtų įvairiausių medžių. Nors žemė ir brangi, ir taupytina... Medžius kaimo žmonės pasisodindavo kartu su statomu namu. Jaukumui, grožiui, pavėsiui, kad perkūnas namų neįtrenktų, kad vėjas šakose pailsėtų. Kitados ir tam, kad dievai arčiau žmogaus būtų. Tradiciniai pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai bei stogastulpiai taip pat dažnas turėdavo Pasaulio medžio įvaizdį. Jų pasitaiko padarytų ir iš nedaug teaptašyto medžio kamieno.

Tradiciniai kryžiai dažniausiai būdavo puošti augaliniais ornamentais. Šie paminklai, tikėtina, išsirutuliojo iš aukojimo medžio. Istorijos šaltiniuose minimos senosios religijos apeigos, atlikinėtos prie švento medžio ar šventoje giraitėje. Tiek išskirtinio medžio, tiek ir stogastulpio funkcinė kaip kulto objekto prasmė, keičiantis religinei sistemai,  išliko nepakitusi, –  tai maldos kelias į dieviškąsias sferas.

Pamaryje būta antkapinių paminklų, vadinamų krikštais, tradicijos. Jų siluetas labai primena  Pasaulio medį – tikriausiai buvo tikima, kad medžiu vėlei bus lengviau kopti į dausas. Štai kodėl kaimo kapinaitės visada būdavo medžių guoto pavėsyje. Tai mūsų tradicinio kraštovaizdžio ypatybė ir vertybė. Protėvių vėlės medžiu iškeliaudavo dausosna, o per Vėlines sugrįždavo aplankyti gyvųjų. Ar bejausime tokį betarpišką ryšį su mirusiais artimaisiais, iškirtę kapinių puošmenas medžius, kapo žemę uždengę akmens plokštėmis?

O prie sodybos medžių reikėjo įvairių, nes skirtingai buvo mąstoma apie kiekvieną. Dabar tik estetika ar nuojauta vadovaujantis sodinama, kitados – žinant konkrečiai, ką kuris medis savimi įprasmina. Šiek tiek apie tai galima rasti žinių istoriografiniuose šaltiniuose bei papročiuose. Sudėjus į visumą, ima ryškėti mitologinė potekstė, atliepianti lietuvio pasaulėjautą.

Ąžuolas – tai rūstaus Perkūno, karių globėjo medis; liepoje likimo deivė Laima gegutės balsu byloja; po uosiu, teisybės medžiu, žyniai pranešdavo dievų ištarmę, eglutė priglobia pavargusį žemės artoją.  Kažkiek tos intuityvios pagarbos medžiui pasiliko ir šiandienai. Todėl pasodintas ąžuolas, uosis, liepa – gražiausias paminklas svarbiam šeimos, giminės, bendruomenės, tautos ar valstybinės reikšmės įvykiui pažymėti. Palaikytina tradicija šitaip pažymėti išnykusį kaimą, įžymaus žmogaus gimtinę ar kokio svarbaus nutikimo vietą.

Didžiausias Lietuvos turtas – jos gamtos grožis. Prieš 200 metų žemaičių šviesuolis Dionyzas Poška (1764 – 1830) įkūrė pirmąjį Lietuvoje viešąjį muziejų. Ir ne bet kur, o ąžuolo kamiene, Baublyje. Pasodintas Bijotuose aplink Baublius ąžuolų parkas įkvepia viltį pamatyti ir atgimstančią  visavertę mūsų etninę kultūrą bei tautos dvasines vertybes. Lygiai ir Tautinio Atgimimo ąžuolynas Ožkabaliuose, tautos patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinėje, šiemet užbaigtas sodinti Šimtmečio giraite. Taip pat prie Medininkų, netoli Aukštojo kalvos moksleivių ir keliautojų sodinamas ąžuolynas. Gal jie taps jungtimis tarp kartų, tarp juos sodinusių ir globojusių, o po šimtmečio ir besidžiaugiančiųjų didingumu bei grožiu?

Lietuvio troba ir visi ūkiniai pastatai būdavo suręsti iš medžio kamienų. Jaukusis šeimos prieglobstis sukuriamas, paaukojant medžio gyvastį. Viduje namų bene visi baldai ir rakandai iš medžio – stalas, suolai, lopšys, vaikų žaislai. Ant stalo – mediniai šaukštai. Bene viską valstietis troboje gebėjo pasigaminti iš medžio; tik tai kas į ugnį – iš molio.

Medžio atvaizdu dažniausiai būdavo dekoruojami etnografiniai buities daiktai. Išraižytą ar nutapytą, medį matome ant  kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, prieverpsčių bei sprąsčių. Iš medžio seniau būdavę ir darbo padargai. Žagrę darydavo iš ąžuolo, bet ne bet kokio, o perkūno įtrenkto. Tokia išvagotas laukas bus apgintas nuo usnių, šio velnio augalo. Pavargus nuo darbų bereikia pečiais atsiremti į medį galiūną, ir jėgos ima grįžti. O nutrūkus gyvenimo siūlui – trys pušinės lentelės karstui...

Ne tik valstiečių namai būdavo mediniai; dažnai ir   bajorų sodybos, dvareliai – taip pat iš sienojų. O jau medinių kaimo bažnytėlių ir jų varpinių gražumas! Neabejotinai šie liaudiški  sakralinės architektūros šedevrai nusipelno atidžiausios globos.

Mūsų tauta istorijos tėkmėje buvo medžiaginės ir dvasinės medžio kultūros kūrėja. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose saugomos sengirės ir pavieniai medžiai galiūnai skatina suvokti, kokį tėviškės gamtos turtą ir grožį turime ir kaip privalome tai išsaugoti ateities kartoms.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.