Kovo 19–20 dienomis Vilniuje, Vilniaus mažajame teatre, atsisveikinama su teatro režisieriumi Rimu Tuminu. Kovo 19-ąją, antradienį, 12 val., režisieriaus urna iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) centrinių rūmų išlydėta į Vilniaus mažąjį teatrą, norintieji atsisveikinti čia gali tai padaryti nuo 13 iki 21 val. šiandien, kovo 19 dieną, ir rytoj nuo 10 iki 14 valandos.
Urną iš LMTA patalpų nešė aktorius Sigitas Račkys, vaidinęs daugybėje R. Tumino spektaklių. Eiseną išlydėjo režisieriaus spektaklių muzika. Prie Vilniaus mažojo teatro R. Tumino urną pasitiko teatro kolektyvas: visi jie – anapilin išėjusio režisieriaus mokiniai.
Gulėdamas ligoninėje toliau dirbo
Teatro režisierė, R. Tumino dukra Gabrielė Tuminaitė prisiminė tėvą paskutinėmis gyvenimo dienomis.
„Jis buvo labai aiškaus proto, gal net į pabaigą jau ypač ryškios ir šviesios idėjos ir mintys jo buvo. Kai kartu dirbome, kol jis gulėjo ligoninėje, aš repetuodavau ir trumpai atvažiuodavau per lankymo valandas papasakoti apie problemas ir pasitarti, ką darome toliau. Jau po mirties teko dar keturias dienas dirbti, užbaigti vieną etapą, nes manau, buvo padėti visi pagrindai ir palikti būtų visiškai beprasmiška. Būtų beprasmiška grįžti su pelenais ir palikti darbą“, – dalijosi G. Tuminaitė.
Ji teigia norėjusi išsaugoti paskutiniąsias tėčio vizijas. „Man net nebūtų leidęs jis išvažiuoti, nutraukti darbus ir taip pasielgti. Tą tvirtai žinojau“, – sakė G. Tuminaitė.
Režisierė pasakojo, kad, likus dienai iki mirties, tėvas, nors ir jautėsi geriau ir turėjo būti paleistas iš ligoninės, skambino visiems draugams, artimiesiems, susakė visas instrukcijas, kaip turi atrodyti laidotuvės.
„Turi būti medinė dėžutė, paprasta, jokių lakuotų lentų, kad suirtų greitai. Turi būti suvyniotas į drobę, be jokių drabužių ir batų. Turi būti ekologiškai, sakė jis. Pasirodo, tie visi nurodymai, nors niekas nesitikėjo, buvo laiku pasakyti“, – prisiminė G. Tuminaitė.
Ji sakė, kad šalia teatro Italijoje, kuriame jiedu su tėvu kartu dirbo, buvo įvairių laidojimo reikmenų parduotuvė, ten jie rado karstą – paprastą, medinį, be jokių ištaigingų detalių.
„Jis pats susidėliojo, susirežisavo. Ir miestas uostas, miestas ant vandens, atrodo, kad pabuvome pomirtiniame pasaulyje, jį palydėjome ir grįžome toliau gyventi. Šviesi pabaiga, ne kančiose. Turėdamas tiek dvasios galios, aišku, galėjo dar porą kūnų nunešioti“, – dalijosi G. Tuminaitė.
Gytis Padegimas: lenkiu galvą prieš Rimo talentą
Atsisveikinti su režisieriumi rinkosi teatro bendruomenė. Tarp jų – R. Tumino kolega LMTA režisierius Gytis Padegimas.
„Iš akademijos iki Mažojo teatro palydėjome ilgametį profesorių Rimą Tuminą. Man teko Rimo pakviestam dėstyti kursui, kuris suformavo Vilniaus mažąjį teatrą. Labai gerbiu kolegą Rimą kaip menininką. Tiesa, nepritariu jam jo, kaip piliečio, pozicijai. Tik [mano nepritarimas] visiškai netrukdo man nulenkti galvą iš profesinės pusės šiam režisieriui“, – atsisveikindamas su R. Tuminu sakė G. Padegimas.
G. Padegimas apgailestavo, kad vyresnės kartos menininkų jau nebelieka, daug jų išeina į anapilį.
„Ant rankų pirštų lieka [suskaičiuoti]. Lenkiu galvą prieš jo talentą, užjaučiu jo šeimą ir tikiuosi, kad jo žaidybinio teatro tradicija bus ilgai gyva tarp jo mokinių“, – kalbėjo G. Padegimas.
Eglė Gabrėnaitė: jo akys degė, o aš klausiau – iš kur jame ta vitališka jėga?
E. Gabrėnaitė prisipažino, kad su R. Tuminu jie niekada nebuvo artimi draugai.
„Nevaikščiojome vienas pas kitą gerti kavos, tiesiog jis mane suprato. O tai labai retas atvejis. <...> Tokio režisieriaus aš daugiau nesutikau, jis sėdėdavo pirmoje eilėje ir žiūrėdavo, kaip repetuoju. Tai buvo toks supratimas“, – dalijosi E. Gabrėnaitė.
Ji prisiminė, kad būdama jauna laikė R. Tuminą „pacanu“, mat šis buvęs metais jaunesnis.
„Galvoju, kad iš „Vyšnių sodo“ tinka keli sakiniai: pirma – gyvenimas praeina, o antra – po šaltos žiemos tu vis tiek jaunas. Sodas baltas baltas, o tu – jaunas. Tai dangaus angelai tavęs neapleido. [Rimo] neapleido dangaus angelai. Numirti darbo vietoje. Kiekvieno aktoriaus svajonė. Tik ne mano“, – šypsojosi E. Gabrėnaitė.
Anot aktorės, R. Tuminas jai išliks „žmogumi – didžiuliu klaustuku“.
„Neturėjome atvirų pokalbių. Viskas buvo iš tolo. Aš jutau didžiulę pagarbą [iš jo] sau. Neįsivaizduoju, kad jis nepasirodys šiame teatre, kad neprieisiu ir mes valandą nekalbėsime apie tai, kaip jis statė Italijoje. Arba kaip jis statė Izraelyje. Jo akys degė, o aš galvojau – iš kur pas jį ši vitališka jėga?“ – klausė E. Gabrėnaitė.
Kaip savo patį gražiausią vaidmenį E. Gabrėnaitė įvardijo vaidmenį R. Tumino ir Valdemaro Kukulo spektaklyje „Čia nebus mirties“, pastatytame 1988 m. tuomečiame Akademiniame teatre, dabar – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre.
Martynas Nedzinskas: jis visuomet padėdavo ir palaikydavo
Aktorius M. Nedzinskas, vaidinęs gausybėje R. Tumino spektaklių, atvyko atsisveikinti su savo mokytoju.
„Esama daug pagarbos ir liūdesio. Nespėjome atsisveikinti. Kai sužinojau, kad R. Tuminas mirė, iškart atsiverčiau visus savo studijų laikų užrašus – turiu kelias knygeles, prirašytas jo įvairiausių pastabų ir pasisakymų. Atrodo, paskaitai ir prisipildai tikėjimo žmogumi. [Rimas Tuminas] buvo žmogus, kuris pakylėja. Iš jo labai daug gerų pasitikėjimo žodžių sulaukdavau“, – sakė aktorius M. Nedzinskas.
Anot jo, studijų metais R. Tuminas palaukdavo visų, stengdavosi, kad tie, kuriems sekasi prasčiau, pasiektų tą patį lygmenį.
„Jis visuomet ateidavo, padėdavo, pasakydavo. Puikiai formuluodavo užduotis. Su malonumu prisimenu studijų laikus ir paskaitas“, – sakė M. Nedzinskas.
Atvedė į teatrą
Su R. Tuminu atsisveikinti atvyko ir LNDT meno vadovai: Eglė Švedkauskaitė, Kamilė Gudmonaitė ir Antanas Obcarskas.
Režisierė E. Švedkauskaitė prisipažino, kad R. Tumino spektakliai jai pažįstami dar nuo studijų laikų. Prieš pasukdama režisūros keliu, ji metus mokėsi teatro kritikos.
„Rimo Tumino spektaklis „Mistras“ buvo spektaklis, apie kurį rašiau savo pirmąją recenziją, kai studijavau teatro kritiką. Mažasis teatras – pirmasis teatras, kuriame pradėjau lankytis aktyviau. Buvo laikotarpis, kai mane labai žavėjo santūrus, subtilus teatras. Kaip pats R. Tuminas sakė: „Mano aktoriai scenoje neprakaituos.“ Toks estetiškas jo pasaulis, jo vaizdiniai. Iš R. Tumino, be abejonės, labiausiai galima pasimokyti gracijos, elegancijos, tikėjimo lengvais stebuklais“, – dalijosi E. Švedkauskaitė.
Režisierė K. Gudmonaitė prisipažino, kad ją visuomet traukė Vilniaus mažojo teatro ir paties R. Tumino magija.
„Pirmieji spektakliai, į kuriuos pradėjau eiti, buvo R. Tumino. Juose patyriau tą keistą jausmą – norą būti čia, teatre. Mažasis teatras – magiška vieta. Kai man buvo 16 metų, magiškai atsidūriau čia naktį, visiškai tamsi scena, atsisėdau į žiūrovo kėdę, žiūrėjau į visiškai juodą sceną. Man atrodo, kad tą akimirką, paliesta visos šio teatro, kurio dalis ir buvo R. Tuminas, magijos, supratau, kad aš kursiu teatrą ir kursiu teatre. Jaučiuosi netiesioginė jo paslapčių mokinė. Mes visi, jauni režisieriai, vaikštome ant tų plytų, kurias R. Tuminas sukrovė mums su savo patirtimi“, – LRT.lt sakė K. Gudmonaitė.
Kalbėdama apie R. Tuminą K. Gudmonaitė pripažįsta, kad galbūt teatro bendruomenė padarė per mažai, kad R. Tuminas savo paskutiniąsias dienas praleistų čia, Lietuvoje, o ne Italijoje ar Izraelyje.
„Man kiek liūdna dėl to, ką padarėme su jo legenda. Kyla klausimas, ar tikrai mes, teatro bendruomenė, padarėme viską, ar nieko nepadarėme, kad jis neliktų paskutiniaisiais savo gyvenimo metais gyventi savotiškoje tremtyje“, – svarstė K. Gudmonaitė.
Režisierius A. Obcarskas irgi kėlė klausimą apie teatro bendruomenės atsakomybę R. Tumino atžvilgiu ir prisiminė, kad jam didžiulį įspūdį režisieriaus kūryba padarė dar vaikystėje.
„Žvelgiu į praeitį ir prisimenu vieną ryškiausių pirmųjų teatro patirčių. Tai buvo maždaug 1998–1999 metai, o aš su savo mama aktore Virginija Kelmelyte žiūriu spektaklį „Maskaradas“. Stebiu tas sniego gniūžtes, o po spektaklio žaidžiu su tuo sniegu scenoje. Matyt, vyko kažkokios ypatingos vidinės transformacijos“, – prisiminė vaikystę A. Obcarskas.
Režisierius žavisi ir R. Tumino kūryba, ir jo gebėjimu dirbti su aktoriais.
„Žinau, kad jis padarė viską, kad mes, jauni režisieriai, galėtume dirbti su aibe nuostabių aktorių. Tie, kurie mokėsi iš R. Tumino, yra ypatingi savo srities profesionalai tiek praktine, tiek dvasine, tiek pagarbos teatrui prasme“, – kalbėjo A. Obcarskas.
LRT.lt primena, kad režisierius R. Tuminas (1952 01 20–2024 03 06) mirė Italijos pietuose esančio Apulijos regiono Galipolio uostamiesčio Šventosios Jėzaus Širdies ligoninėje. Režisierius bus palaidotas Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.
„Lietuvoje Tuminas niekada nebus pamirštas, nes jis ne tik kūrė spektaklius, bet ir teatrą pastatė. Atkūrus nepriklausomybę – vienintelį teatrą! Tuminas pirmiausia sukurdavo, o vėliau tai įteisindavo: iš pradžių spektakliai, o paskui – teatro pavadinimas. Jis nieko niekada negavo dovanų, viską užsitarnavo nuosekliu ir alinančiu darbu. Mokėjo kurti ne tik spektaklius, bet ir teatrą – kaip namus, kuriame visi žmonės yra kaip viena didelė šeima, ir ši dvasia Vilniaus mažajame teatre juntama iki šiandien.
Net ir Oskaras Koršunovas, per kurio gimtadienį mirė Tuminas, statydamas Mariaus Ivaškevičiaus „Kanto“ pirmąjį veiksmą pastebėjo šio teatro ypatingą atmosferą ir savitą aktorių vaidybos mokyklą. Kol bus gyvas nors vienas Tumino mokinys, tol visos mokytojo idėjos bus puoselėjamos“, – po režisieriaus mirties rašė teatrologė Daiva Šabasevičienė.
Kovo 19 d. 18 val. aukojamos šv. Mišios Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino bažnyčioje (Maironio g. 10, Vilniuje).
