Žaidybinis, poetiškas, skaidrus, liūdesiu ir lengva ironija persmelktas. Toks buvo Rimo Tumino teatras. Teatrologė Daiva Šabasevičienė sako, kad R. Tumino asmenybės, teatrinės kalbos ir vadovavimo įtaka Lietuvos scenai – plati it vandenynas. Tiesa, R. Tumino karjerą temdė ir Rusijos šešėlis – jis ne kartą buvo kritikuotas už pasisakymus Rusijos žiniasklaidoje. Teatrologė pripažįsta, kad politika nebuvo menininko stiprioji pusė, bet apie visas puses derėtų kalbėti.
Kovo 6-osios vakare pranešta, kad Italijos ligoninėje mirė režisierius R. Tuminas. Jo spektakliai, kūryba ir asmenybė – neatskiriama Lietuvos teatro dalis.
LRT.lt kalbina teatrologes D. Šabasevičienę ir Ramunę Balevičiūtę.
„Lietuviškasis Mozartas“
R. Tumino teatro išskirtinumas slypi jo gebėjime dirbti su aktoriais.
„Man jis yra lietuviškasis Mozartas. Pagrindinis jo bruožas – kurti ir burti aktorių ansambliškumą. Per labai stiprų ansamblį jis siekė užauginti aktorių asmenybes. Jis manė, kad aktorių asmenybės be ansamblio nelabai gali susiformuoti. R. Tuminas galvojo, jog teatras nėra vien pastatas, bet jokių būdu nėra ir vien spektakliai. Aktoriai turi turėti „namų“ sąvoką. Ši sąvoka nėra vien žodis, nereiškia vien jaukumo. Namai – sudėtingas pastatas, buveinė dvasine prasme. Jis norėjo, kad žmonės jaustų savo reikalingumą [teatre], todėl labai vertino absoliučiai visus žmones: tiek pagyvenusius, tiek jaunus“, – LRT.lt sakė D. Šabasevičienė, prisimindama režisieriaus darbo išskirtinius bruožus.
Teatrologė pabrėžia, kad R. Tuminas – pirmasis režisierius, atkreipęs dėmesį į senstantį aktorių.
„Senstantis aktorius – be galo svarbi asmenybė teatre. Jis įvedė tradiciją, kad senieji aktoriai padėtų jauniems aktoriams, norėjo sujungti šias dvi grandis. Senieji aktoriai turėjo būti kaip vedliai, kaip archangelai. Ne tik kad pamokytų, kaip grimo kambaryje drabužius susidėti, bet kad būtų dvasiniai vedliai. Taip ir buvo“, – sako D. Šabasevičienė.
R. Tuminas kūryboje rėmėsi istorine ir kultūrine atmintimi, plėtojo vaikystės, namų, teatro temas, derino romantinę pasaulėjautą ir subtilią ironiją, ekscentriką ir psichologinio teatro principus, įvairūs stilius ir žanrus. Spektakliams būdingas teatrališkumas, atvira forma, improvizacija.
„Poetas, skaidrus, liūdesiu ir lengva ironija alsavęs režisierius. Jam rūpėjo amžinosios vertybės, amžinosios būties temos. Visi spektakliai, atrodo, yra kaip vienas, tačiau su daug interpretacijų“, – kalba D. Šabasevičienė.
Teatrologė pažymi, kad R. Tumino spektakliai, o sukūrė jis jų per 70, ypatingi ir išskirtiniai. Teatrologė nori pabrėžti spektaklius, skirtus Lietuvos publikai, tuos, kurie geriausiai suprantami buvo būtent čia.
R. Tuminas, žinoma, sukūrė svarbius spektaklius visai Europai, pavyzdžiui, „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1994 m. Vilniaus mažasis teatras, pagal Grigorijaus Kanovičiaus romaną) ar „Vyšnių sodą“ (1990 m. Vilniaus mažasis teatras, pagal Antono Čechovo pjesę), tačiau D. Šabasevičienė nori išskirti ir kitus, galbūt mažiau žinomus, bet artimus Lietuvos publikai.
„Net ir vaikams skirtas spektaklis „Žydrasis arkliukas“ (premjera – 1979 m. lapkričio 4 d. – LRT.lt) nusakė visą jo braižą. Spektaklyje – daug klounados, jis gyvas, žaidybinis“, – dalijasi D. Šabasevičienė.
Teatrologė prisimena, kad R. Tuminas teatre buvo išradingas: 1988 m., kartu su poetu Valdemaru Kukulu rengdami spektaklį „Čia nebus mirties“, jie susitikinėdavo naktimis, diskutuodavo ir repetuodavo kartu. Tuo metu išleistoje spektaklio programėlėje V. Kukulas rašo: „Mūsų ir tėra tiek, kiek lieka po mūsų mirties: pasodintame medy, parašytoj knygoj, žmonių atminty. Tokius pėdsakus palieka kiekvienas ir jaunesnių kartų žmonės bando juose įžiūrėti savojo kelio punktyrą.“ Pats režisierius yra ne kartą sakęs, kad mirties tema jam svarbi.
„Spektaklį „Čia nebus mirties“ galima būtų laikyti Vilniaus mažojo teatro ištakomis, nes aktorių kolektyvas – šio teatro pradžios branduolys. Norėčiau, kad kas nors šį spektaklį atkurtų, galbūt su kitais aktoriais“, – dalijasi D. Šabasevičienė.
Anot LRT.lt pašnekovės, R. Tuminas sugebėdavo mažomis detalėmis, akcentais apimti visumą, matyti pasaulio panoramą. Visoje kūryboje R. Tuminui svarbu atkreipti dėmesį į „švelniąją teatro jėgą“, kuri jam – vienas iš esminių teatro principų. Jis siekė į gyvenimą grąžinti tai, kas laikoma atgyvenomis, – senus daiktus, sąvokas ir jausmus. Jis – režisierius, kuris nestato spektaklių sau, tik nori priminti sau ir kitiems, kas išgyventa senelių, tėvų ir mūsų pačių.
„Mūsų bendras tikslas – sukurti gerąjį teatrą, turint omeny tai, ką turime sakydami „geras žmogus“. Jeigu kas mus taip pavadins, būsim laimingi“, – teigė R. Tuminas.
Teatrologė prisimena ir kitą svarbų R. Tumino spektaklį „Lituanica“, 1996 m. sukurtą pagal Sauliaus Šaltenio pjesę. Anot D. Šabasevičienės, R. Tumino kūrybai būdingas susitelkimas į istorines asmenybes, todėl jis kūrė spektaklius ir apie geografą, vizionierių Kazį Pakštą, norėjusį sukurti atsarginę Lietuvą („Madagaskaras“), bei apie Steponą Darių ir Stasį Girėną. 2014 m. tuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre (dabar – Vilniaus senasis teatras) šį spektaklį R. Tuminas pakartojo. Tuomet aktoriai prabilo rusiškai.
„Kino kritikas Saulius Macaitis laikė spektaklį „Lituanicą“ geriausiu režisieriaus kūryboje. Jo atsigręžimas į Lietuvos istoriją buvo labai gilus. Kai jis dar kartą pasiryžo sugrįžti į istoriją, ieškojo dramaturgo, juo tapo Marius Ivaškevičius. Kazio Pakšto istorija M. Ivaškevičiui ir jo pjesei „Madagaskaras“ buvo pasiūlyta būtent R. Tumino. Dabar matome, kad Marius toliau tęsia savo kūrybinius ieškojimus, susitelkdamas į istorines asmenybes“, – pasakoja D. Šabasevičienė.
Anot teatrologės, R. Tuminas pačioje darbo pradžioje išsiskyrė kuklumu.
„Kiti didieji režisieriai išsiskyrė savo tyla ar asketiškumu, o R. Tuminas buvo itin kuklus. Galima iš istorinių šaltinių ir nuotraukų matyt, koks jis „už stulpo besislepiantis“. Po to lyg ir užsiaugino sparnus ir tapo šv. Mykolu su kardu. Jis, kaip ir daugelis didžiųjų menininkų, sieloje buvo vaikas“, – pasakojo D. Šabasevičienė.
Anot teatrologės, R. Tumino indėlis į Lietuvos teatrą – neaprėpiamas it vandenynas.
„Jis 1998 m. sukūrė Nacionalinį dramos teatrą (1995–1999 m. R. Tuminas buvo Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovas – LRT.lt), kai Lietuva dar tik prisikėlė. Jis pajuto, kad viename teatre kuria pačios didžiausios asmenybės, pajuto, kad teatras turi būti europinis. Ir Lietuvoje turi būti vienas teatras, kuris būtų kaip pavyzdys, kuris diktuotų visai Europai. Taip ir buvo. Tuo metu galbūt niekam ir nerūpėjo, kad turi keistis teatro pavadinimas (buvo vadinamas Akademiniu teatru – LRT.lt), bet jis dėmesį atkreipė. Jis pasirūpino šiuo statusu šiam teatrui prieš pat baigdamas savo kadenciją“, – prisimena D. Šabasevičienė.
Teatrologė Audronė Girdzijauskaitė „Šiaurės Atėnuose“ 70-ojo jubiliejaus proga apie R. Tumino atėjimą į būsimąjį LNDT yra rašiusi: „Jo atėjimas tarsi pažadino teatrą, sukėlė nerimo vadovams ir vilties aktoriams. Iš pat pirmų Rimo spektaklių, dar Akademinio teatro scenoje, sklido kažkokia nauja šviesa, naujas tikėjimas, virpėjo švelniai užgaunama nauja styga. Koks tai buvo garsas? Ką žadėjo? Gal atvirai, iš sielos gelmių kalbėti apie žmogų, ne rodyti jį, o tyrinėti, suprasti, drauge su aktoriais džiaugtis pačia galimybe daryti, kurti, žaisti teatrą. Ne iš karto tą skambesį galėjai perprasti, nes jame buvo daugybė niuansų.“
„Jam reikėjo to objekto, kurio jis galėtų ilgėtis“
Ramunė Balevičiūtė – teatrologė, humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja, knygos „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“ autorė.
Apie dešimtmetį ji dirbo Vilniaus mažajame teatre literatūrinės dalies vedėja. Paprašyta pasidalinti prisiminimais, koks buvo R. Tumino teatras, R. Balevičiūtė sakė, kad jis kūrė savitą, unikalią teatro viziją, kurią yra sunku sieti su kokiomis nors teatrinėmis tradicijomis.
„Be abejo, jam įtaką darė ir mokykla, kurią jis baigė, ir lietuviškojo teatro kontekstas. Bet greta to, manau, kad R. Tuminas buvo labai intuityvus menininkas, turintis be galo turtingą vaizduotę. Rašiau apie tai ir iki šiol manau, kad centrinė fundamentinė jo teatro kategorija buvo žaidimas pačia plačiausia prasme“, – sako teatrologė.
Ji ir pati matė R. Tuminą kaip žaidžiantį menininką. Sakoma, kad kiekvienas menininkas turi išsaugoti savyje žaidžiantį vaiką. Pasak teatrologės, R. Tuminas tikrai tą turėjo.
„Jo vaizduotė buvo visiškai nevaržoma ir kartais net tekdavo jį išgirsti apgailestaujant, kad teatras yra pernelyg materialus, kad jam trūksta to stebuklo realizuoti fantastiškus, tam tikrus magiškus dalykus. Jo vaizduotė sukurdavo didingus įvaizdžius, bet jo, kaip teatro meistro ir teatro profesionalo, garbei reikia pasakyti, kad jis surasdavo būdų bent dalį tų fantazijų įgyvendinti“, – mintimis dalijasi R. Balevičiūtė.
Kalbėdama apie R. Tumino kūrybą, teatrologė pamini ir bendražygius, kurie sugebėdavo tą intuiciją materializuoti, tai – scenografas Adomas Jacovskis, dirbęs ir prie paskutiniu tapusio spektaklio „Vyšnių sodas“, bei šviesaus atminimo kompozitorius Faustas Latėnas.
Paprašyta pasidalinti svarbiausiais R. Tumino kūriniais, teatrologė sako, kad R. Tuminas nebuvo labai produktyvus režisierius, nors pasižiūrėjus į sąrašus ir neatrodytų, kad kūrinių buvo mažai.
„Jis mėgdavo kiekvieną spektaklį išjausti, išbūti kartu su aktoriais, vengdavo skubos. Kartais net atrodydavo, kad jis visomis priemonėmis stengiasi pailginti spektaklio repeticijų laiką“, – sako R. Balevičiūtė, turėjusi galimybę stebėti nemažai repeticijų procesų.
„Tie etapiniai spektakliai ir gimė iš lėto žaidžiant, improvizuojant, keičiant, nerandant ir, man atrodo, net stengiantis nerasti, vengiant baigtinės uždaros formos“, – priduria teatrologė.
Kalbėdama apie R. Tumino spektaklius, ji išskiria „Čia nebus mirties“, kuris ir ženklino Vilniaus mažojo teatro gimimą, „Vyšnių sodą“, „Maskaradą“, „Nusišypsok mums, Viešpatie“, „Revizorių“, „Madagaskarą“, „Belaukiant Godo“, kuris, pasak R. Balevičiūtės, manifestuoja R. Tumino kalbą. Taip pat atkreipia dėmesį į „Tris seseris“, kurios žymi įkurtuves naujame teatro pastate.
Teatrologė sako, kad šie spektakliai svarbūs, nes susiję su lėtumu, o medžiaga pasirinkta neatsitiktinai.
„Kiekvienas spektaklis buvo išaugęs iš Vilniaus mažojo teatro gyvenimo, iš nuotaikos, iš buvimo kartu su aktoriais, tai irgi lėmė spektaklių sėkmę ir ilgaamžiškumą. Pažiūrėkim, kaip ilgai buvo vaidinami šie spektakliai“, – priduria R. Balevičiūtė.
Daugybę metų pažinojusi R. Tuminą ir jo kūrybą nagrinėjusi teatrologė sako, kad jis buvo labai charizmatiškas žmogus. Išskirtinė jo savybė buvo gebėjimas rasti kalbą su skirtingais žmonėmis. Pasak jos, jis taip pat sėkmingai ir nuoširdžiai pakalbindavo ir teatro valytoją, ir valstybių vadovus.
„Stebuklingas gebėjimas užmegzti ryšį buvo jo talentas ir dovana. Taip pat jis buvo labai artistiškas. Daug juokaudavo. Pamenu teatro viešnagę Anglijoje, Oksforde. Suvažiavo visa vietinė spauda, ėmė interviu, o man teko vertėjauti. R. Tuminas pradėjo pasakoti, kaip jis iš tikrųjų nenorėjo būti režisieriumi, jis norėjo būti futbolo komandos treneriu. Man tai buvo sunku išversti, nes jo žodžiuose svarbu ir intonacija, ir kaip jis tai pasakoja. Iki šiol atsimenu suglumusius žurnalistų žvilgsnius“, – prisiminimais dalijasi R. Balevičiūtė.
R. Tuminas buvo ne tik režisierius, bet ir pedagogas. Tarp jo mokinių ir tokie žinomi aktoriai kaip Andrius Žebrauskas, Arvydas Dapšys, Daumantas Ciunis, Indrė Patkauskaitė, Martynas Nedzinskas ir kiti.
Kalbėdama apie R. Tuminą kaip pedagogą teatrologė sako, kad jis buvo mokytojas iš pašaukimo, tai matyti ir buvusių režisieriaus mokinių mintyse, kurios pasirodė socialinėse medijose po režisieriaus mirties.
„Sakyčiau, kaip pedagogas jis neturėjo savo sistemos arba savo metodo, veikiau jis buvo toks istorijų pasakotojas. Tačiau jis sugebėdavo tas istorijas papasakoti taip, kad staiga aktoriai žinodavo, kaip ir ką vaidinti. Man, kaip teoretikei, sunku pagrįsti tokius dalykus, bet pati savo akimis mačiau, kaip tai veikia“, – prisipažįsta R. Balevičiūtė.
Teatrologė pasakoja, kad R. Tuminas kurdamas istorijas apie personažus, fantazuodamas apie personažų vaikystę, santykius, apie visa tai, ko net nėra pjesėje, net suvaidindamas kažkokius momentus, tarsi prisotindavo, pripildydavo aktorius ir, pasak jos, užkrėsdavo aktorius savo vaizduote.
R. Balevičiūtė atkreipia dėmesį ir tai, jog R. Tuminas aktorius girdavo, skatindavo.
„Ir tikrai aktoriai suvaidindavo, materializuodavo tuos personažus puikiausiu būdu. Labai juos girdavo, skatindavo, tokia gan reta režisieriaus savybė. Dažniausiai režisieriai turi savo viziją ir nekantriai reikalauja jos įgyvendinimo iš aktorių“, – sako teatrologė.
Ji prisimena, jog matydavo, kaip R. Tuminas susižavėjęs žiūri į aktorius per repeticiją, juokiasi, būdavo matyti, kad jam smagu, pasak jos, tai jausdavo ir aktoriai.
„Būdavo labai linksmos repeticijos. Pavyzdžiui, „Vyšnių sodas“ – labai graudus spektaklis, daugelis žiūrovų verkia, o repeticijos būdavo tokios linksmos, man apie tai pasakojo E. Gabrėnaitė ir kiti aktoriai. Tokie dalykai neįspraudžiami į jokias teorijas“, – sako teatrologė.
Apžvelgdama R. Tumino kūrybos įtaką teatrui, R. Balevičiūtė sako, kad pirmiausia reikia kalbėti apie jo mokinius ir aktorius, kurie, nors ir nebaigę studijų pas jį, išėjo mokyklą per repeticijas.
„Sakyčiau, kad jo įtaka aktorinei mokyklai, ko gero, net yra ryškesnė ir akivaizdesnė nei režisūrinei. Akcentuočiau jo poveikį vaidybos menui, tai žaismei, improvizacijai, lengvumui, ironijai vaidyboje. Tai yra jo aktorių vaidybos išskirtiniai bruožai. Juos galima pamatyti K. Glušajevo, I. Patkauskaitės, M. Nedzinsko, G. Latvėnaitės ir kitų trijų aktorių kartų vaidyboje. Tiesa, jo paties dukra tęsia režisierės kelią ir, nors įtakos negali paneigti, bet ji ieško savo režisūrinės kalbos“, – sako teatrologė.
Rusijos šešėlis
LRT.lt primena, kad R. Tuminas 2007–2022 m. buvo Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro Maskvoje meno vadovu. 2021 m. gruodį R. Tuminui buvo skirta Rusijos vyriausybinė premija. 2022 m. kovą, po Rusijos invazijos į Ukrainą, jis išvyko į Lietuvą, motyvuodamas tai sveikatos problemomis. Nuo 2022 m. gegužės nebedirbo Maskvos teatre. Netrukus iš jo buvo atimta ir vyriausybinė Rusijos premija. Tiesa, režisierius buvo kritikuojamas dėl viešų pasisakymų. Pavyzdžiui, 2015 m. Niujorke pasisakė apie V. Putino režimo Rusijoje prasmę.
„Būtinas griežtas, gal net žiaurus režimas, nes tai tik šalies kūrimo pradžia. Kitaip viskas vėl virs chaosu, revoliucijomis, o to niekam nereikia. Disciplina, griežtas valdymas, nors ir paminant demokratiją ar laisvę, yra būtini. To dar reikia mokytis ir po kelių dešimtmečių viskas vėl sugrįš į savo vagą. Bus mažiau karų ir daugiau minčių“, – tuomet sakė režisierius R. Tuminas.
Tuomet politikos apžvalgininkai vertino R. Tumino pasisakymą kaip „politinį neišprusimą“.
Ir D. Šabasevičienė nelinkusi teisinti prieštaringų R. Tumino pasisakymų.
„Esu įsitikinusi, ir jo gyvenimas tai rodė, kad R. Tuminas buvo labai prastas politikas“, – kalba D. Šabasevičienė.
Anot teatrologės, išvažiuoti dirbti į Rusiją R. Tuminą iš pat pradžių skatino smalsumas ir susidomėjimas.
„Jam taip pat reikėjo didžiosios scenos. Jis buvo didžiųjų formų meistras. Jis iš pradžių juokėsi iš Kremliaus ir ne kartą pasakojo, kaip juokinga ten yra eiti raudonuoju kilimu apdovanojimo pasiimti, kai neleidžiama ne tik peržengti juostelės ant kilimo, bet ir žvalgytis. Tačiau vėliau jis pamatė ir žvėrį. Jo grįžimas į Lietuvą įrodo, kad jis supasavo, pasitraukė“, – kalba D. Šabasevičienė.
Teatrologė pažymėjo, kad pasisakymai Rusijos žiniasklaidai kritikuotini, tačiau R. Tuminui dažnai įtaką darydavo ir jo aplinka, kuri, anot pašnekovės, nepatardavo protingai.
„Jis buvo žmogus, kuris norėjo tartis prieš kiekvieną sprendimą. Visuomet užeidavo pasitarti, jis niekada neturėjo noro teigti kažkokią tiesą. Matyt, persmelktas uždaro teatrinio gyvenimo, jis nelabai orientavosi, kas vyksta“, – kalbėjo D. Šabasevičienė.
Teatrologė nemato režisieriaus kaip „tėvynės išdaviko“.
„Juk jo spektakliai, kuriuos išvardijau, ypač lietuviškų temų, rodo, kad jis buvo labai pozityvus Lietuvos atžvilgiu“, – LRT.lt sako D. Šabasevičienė.
Pasak teatrologės R. Balevičiūtės, turbūt reikia atskirti valstybes iki kruvinų įvykių ir po to. Tačiau darbo ir kūrybos Rusijoje klausimas – kontroversiškas.
„Vienos teisingos, tokios griežtos pozicijos turbūt neturėtų būti. Apie Tumino išvažiavimą ir Vilniaus mažojo teatro palikimą aš turiu sau atsakymą, pažinodama jį kaip žmogų, kaip menininką, jo psichologiją. Ne paslaptis, kad Lietuvoje meno vertintojai, turiu omeny meno kritikų bendruomenę, ne visada buvo palankūs Tuminui. Jis buvo dažnai lyginamas su kitais Lietuvos teatro grandais. Ir reikia pasakyti, kad Tuminas tai gana skaudžiai išgyveno, nors pats ir gebėdavo iš to pasijuokti, pavadindavo save „trečiu broliu“, bet viduje tikrai jaudindavosi dėl to“, – sako teatrologė.
Pasak jos, tuo metu Rusija jam pasiūlė didžiulį pripažinimą, net garbinimą.
„Ir tas „žaidžiantis menininkas“, tas vaikas, kuris gyveno R. Tumino viduje, manau, nesugebėjo, o gal ir nenorėjo tam atsispirti. Jis tuo metu sulaukė pripažinimo Rusijoje, kurio negavo čia, Lietuvoje. Taip pat gavo visas galimybes įgyvendinti savo kūrybinius sumanymus. Tai vienas dalykas, o kitas – galbūt labiau romantinis.
Manau, kad jo teatrui buvo būdinga romantinė pasaulėžiūra, tai ryšku jo kūryboje. Ta amžino ilgesio, neatrastų namų arba namų, į kuriuos negali sugrįžti, Pažadėtosios žemės tema labai ryški jo spektakliuose. Jam reikėjo to objekto, kurio jis galėtų ilgėtis. Pasitraukęs iš tėvynės, iš Vilniaus mažojo teatro, jis tokiu būdu tarsi maitino savo kūrybos šaltinį. Galbūt tai mano, kaip jo kūrybos tyrėjos, pateisinimas, tačiau galbūt tai suteikė ir kūrybinių aspiracijų“, – teigia R. Balevičiūtė.
Pasak teatrologės, vertinti kūrėją politiniame kontekste sunku, tačiau žmogaus pasirinkimai yra svarbu ir negalima jų ignoruoti.
„Jis buvo menininkas, turėjo kūrybinių tikslų ir jam buvo svarbu juos įgyvendinti“, – sako ji.
