Eidamas 73-iuosius metus mirė teatro režisierius Rimas Tuminas. Pastatęs daugybę įsimintinų spektaklių ir išleidęs ne vieną mokinių kartą Tuminas paliko neišdildomą pėdsaką teatro pasaulyje. Kūrybiniai bendražygiai jį prisimena kaip mokytoją, kuris gyveno kūryba.
Andrius Žebrauskas: jis buvo mokytojas iš didžiosios raidės
Kino ir teatro aktorius Andrius Žebrauskas, sukūręs ne vieną įsimintiną vaidmenį R. Tumino spektakliuose, sakė, kad šviesaus atminimo režisierius užėmė labai svarbią vietą jo gyvenime.
„Tai buvo pirmas tikras mano mokytojas ir turbūt svarbiausias. Jo dėka patikėjau savimi, patikėjau savo gebėjimais. Todėl visą laiką jis man išliks kaip mokytojas iš didžiosios raidės. Ir kaip pavyzdys tos ištvermės, kurią jis visada turėjo. Jam kūryba buvo pirmoje vietoje“, – sako aktorius.
Pasak A. Žebrausko, R. Tuminas kurdavo nepaisydamas sveikatos, net kai jausdavosi blogai.
„Jis kovojo su liga ir nepasidavė jai 10 metų, kūrė. Galbūt kūryba ir padėjo jam taip ilgai atitolinti baigtį. Kūryba jam buvo gyvenimas. Jis prikūrė daug ir labai daug paliko“, – pridūrė A. Žebrauskas.
Žinomas aktorius sakė pastaraisiais metais su režisieriumi bendravęs nedaug, tačiau pridūrė, jog pavyko susitikti prieš pusmetį, prisiminė tada ilgai kalbėjęsis su R. Tuminu.
Apie režisieriaus mirtį A. Žebrauskas sužinojo visai neseniai.
„Spaudžia krūtinę“, – jautriai kalbėjo A. Žebrauskas.
Adomas Jacovskis: buvo ne tik bendradarbis, bet ir artimas draugas
Vienas žymiausių lietuvių teatro dailininkų ir tapytojų Adomas Jacovskis kartu su R. Tuminu kūrė 30 metų. Naujausio jų darbo kartu „Vyšnių sodo“ premjera turėjo įvykti rugpjūtį, Šanchajuje.
„Kalbėjausi su juo užvakar. Man tai toks smūgis“, – sako A. Jacovskis.
„Aš rytoj turėjau skristi į Italiją. Buvau paruošęs scenografijos maketą naujam darbui. Su Kinijos aktoriais R. Tuminas repetavo „Vyšnių sodą“. Jie atskrido į Italiją repetuoti“, – pridūrė scenografas.
Adomui Jacovskiui R. Tuminas buvo ne tik bendradarbis, bet ir artimas draugas. „Labai skaudu“, – jautriai kalbėjo kūrėjas.
A. Jacovskis pridūrė kalbėjęs su vienu draugu, kurio draugė vos kelias valandas prieš mirtį kalbėjosi su režisieriumi. „Neatrodė, kad laukia baigtis“, – pridūrė A. Jacovskis.
Gražina Baikštytė: buvo nuostabus žmogus, draugiškas, linksmas
„Sunku rinkti žodžius ir dėlioti mintis“, – sako aktorė, rašytoja Gražina Baikštytė. Ji ir jos vyras, operatorius Algimantas Mikutėnas, su R. Tuminu susipažino dar studijų Maskvoje metais. „Jis mokėsi teatro institute GITIS, mes – VGIK`e. Tada ir prasidėjo mūsų draugystė, kuri tęsėsi iki šiol. Mums su vyru jis buvo artimas draugas, mes jį labai gerai pažinojome, gaila, jau porą metų nebuvome susitikę“, – LRT.lt sako G. Baikštytė, šviesios atminties bičiulį prisimenanti kaip nuostabų žmogų, draugišką, linksmą, su puikiu humoro jausmu.
2012-aisiais pasirodė pirmoji aktorės knyga – „Rimo Tumino sodas“. Kaip pati autorė yra pasakojusi, joje ji rašė apie jaunystės laikų draugo gyvenimą ir kūrybą, mintimis atsigręžiant į pradžių pradžią – kūrybingo jaunuolio tapsmą didžiu kūrėju ir vėl sugrįžtant į dabartį, kurioje toli gražu ne kiekvienas menininkas randa savo vietą, o R. Tuminas ją surado.
„Mintį rašyti apie jį, pamėtėjo mano vyras. Taigi, kai sykį Rimas buvo Vilniuje, buvome susitikę ir aš jam pasakiau, kad noriu apie jį parašyti knygą, o jis nedvejodamas sutiko. Jis negalėjo pasakyti „ne“, be to, tikriausiai nesitikėjo, kad parašysiu tokią storą knygą, su mūsų pokalbiais, važiuodavau į Maskvą, kalbinau jo aktorius“, – prisiminė G. Baikštytė, dabar rašanti autobiografinę knygą apie gražiausius savo karjeros laikus ir kalbina savo jaunystės draugus, tarp jų – ir R. Tuminą. „Tai buvo vienas paskutinių mūsų susitikimų – prieš porą metų susėdome teatre, pakalbinau jį, mano žentas fotografas mus kartu įamžino…“, – paskutinį susitikimą prisiminė G. Baikštytė.
Marius Ivaškevičius: išeina didieji žmonės, kurie padarė teatrą didžiu
Prisimindamas kolegą, dramaturgas Marius Ivaškevičius sako, kad R. Tuminas Lietuvos teatrą padarė didžiu
„Rimas ilgai sirgo, bet pastaruoju metu, kiek žinau, statė spektaklį Italijoje. Pradžioje nepatikėjau. Netekome Eimunto Nekrošiaus, dabar netekome Rimo Tumino – išeina didieji žmonės, kurie mūsų teatrą padarė didžiu, tą teatrą, kuriuo mes labai daug metų didžiavomės“, – LRT RADIJUI sakė dramaturgas.
„Aišku, mes labai neatlaidūs, būname pikti, prisimename tuos kelis nuklydimus, jie dažniausiai nubraukia viską, ką žmogus padarė. Bet aš būčiau linkęs vertinti, svarstyti ir pažiūrėti: ar tie du interviu, ar visa tai, ką jis padarė Lietuvos teatrui, yra svarbiau“, – kalbėdamas BNS pabrėžė jis.
M. Ivaškevičius taip pat pabrėžė, kad į J. Vachtangovo teatrą R. Tuminas išvyko tik ilgai įkalbinėjamas, nors vėliau čia ir dirbo ilgiau nei dešimtmetį, bet nutraukė ryšius su Rusija po 2022-ųjų.
„Taip, tie jo keli pasisakymai, kuriuos mes prisimename (...), kur jis prišnekėjo dalykų, kurių neturėtų kalbėti. Bet žmogus, dirbdamas ten, jis kažkaip turbūt bando abiem auditorijoms kalbėti – tiek lietuvių, tiek rusų, iki karo, ir pasimeta. Jis nebuvo geras kalbėtojas, esu kelis kartus sakęs, kad jūs, Rimai, stenkitės bent jau nepolitikuoti“, – prisiminė rašytojas.
M. Ivaškevičius sako neatsimenantis režisieriaus pakelto balso per repeticijas, tačiau pamena jo unikalų gebėjimą motyvuoti aktorius.
„Atsimenu prieš „Madagaskaro“ pirmojo veiksmo premjerą (...) ruošėmės tai paskutinei, uždarai „perbėgai“, jis sakė – žinokite, čia gimsta bestseleris, būkite visiškai užtikrinti. Reikia turėti omenyje, kad tai buvo faktiškai aktorių diplominis darbas, jie buvo studentai. Man atrodė, kad tai yra perdėtas pasitikėjimas, bet, pasirodo, ne – tiesiog nuojauta, jis jaučia sėkmę, turėjau tą pripažinti“, – kalbėjo kūrėjas.
Dramaturgo teigimu, nors žinia teatro bendruomenei yra skaudi, „kita vertus, turbūt yra laimė mirti dirbant savo mylimą darbą“.
Užuojautą R. Tumino artimiesiems ir bendražygiams socialiniuose tinkluose trečiadienio vakarą reiškė daugybė aktorių, režisierių, teatro žmonių.
O. Koršunovas: R. Tuminas buvo vienas pagrindinių lietuviško teatro fenomeno kūrėjų
„Išėjo didis teatro režisierius, kuris buvo vienas pagrindinių kūrėjų lietuviško teatrinio fenomeno, to reiškinio, kuris tapo garsus visame pasaulyje, kuris padarė didelę įtaką apskritai lietuviškam teatrui, kuris kūrė savo mokyklą teatro, savo mokinius, buvo idealistas ir humanistas teatre“, – BNS trečiadienį sakė O. Koršunovas.
Pasak jo, R. Tumino koncepcija buvo „sukurti teatrą kaip namus, kaip šeimą“, turėdamas omenyje jo įkurtą Vilniaus mažąjį teatrą.
„Jis tokį teatrą sukūrė, iki šiol tas teatras yra – man neseniai teko dirbti, statyti Kantą. Tai buvo jo įkūnyta idėja, kaip žinome, jis pats buvo iš tų namų išvytas. Tas jo likimas yra dramatiškas, menininkas papuolė į istorinius krumpliaračius, ir tai dvigubai skaudu. Praradome, išvijome“, – tvirtino O. Koršunovas.
R. Tuminas iki 2022-ųjų dirbo meno vadovu savo įkurtame Vilniaus mažajame teatre, tačiau Rusijai vasarį pradėjus karą Ukrainoje, teatras sutartį su režisieriumi nutraukė po kritikos dėl jo publikuoto interviu Rusijos žiniasklaidoje. Pats režisierius skelbė jau anksčiau pasitraukęs ir iš pareigų Maskvos J. Vachtangovo teatre.
O. Koršunovas sako, kad šį virsmą R. Tuminas išgyveno gana skaudžiai ir gailėjosi dėl to, kaip viskas susiklostė.
„Buvau su juo susitikęs gal prieš kokį pusę metų (...), matėme beldimą į langą kavinėje, žiūriu – ten Rimas. Užėjau, ilgai kalbėjomės – jis labai išgyveno dėl to, kaip viskas susiklostė. Tai ne jo kaltė, jis, kaip sakiau, pateko į tuos krumpliaračius, ką labai skaudžiai išgyveno prie viso savo skausmo, sunkios ligos, su kuria tiesiog didvyriškai kovojo“, – kalbėjo R. Tumino kolega.
O. Koršunovas ragino prisiminti R. Tumino kūrybinį palikimą Lietuvoje, nepaisant to, kad jis buvo itin vertinamas ir Rusijoje.
„Taip, buvo jo pasisakymų kažkokių nesąmoningų, kaip menininko, bet realiai jis nesivėlė į politiką, jis kūrė meną toje šalyje, kuri dar nebuvo akivaizdžiai fašistinė. Jis tai labai skaudžiai išgyveno – kai su juo kalbėjau kavinėje, tai mačiau. Jis nebandė savęs teisinti, jis labai gerai suprato, kad tiesiog nudegė toje situacijoje, nesitikėjo kažkokio atleidimo, netgi sakė – man labai gėda, tai sakė su didžiuliu skausmu, jo akyse matėsi ašaros“, – sakė O. Koršunovas.
