Šiandien Vilniuje, laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“, buvo atsisveikinta su antradienį mus palikusia žymia Lietuvos aktore Aldona Janušauskaite. Aktorė buvo palaidota Vilniaus Saltoniškių kapinėse, šalia vyro – kino režisieriaus Algirdo Dausos.
Aktorės Aldonos Janušauskaitės palydėti į paskutinę kelionę rinkosi jos artimieji, bičiuliai ir kolegos, kino ir teatro kūrėjai.
LRT.lt primena, jog žinia apie aktorės mirtį pasiekė vėlyvą antradienio vakarą, Aldona Janušauskaitė pasaulį paliko po ilgos kovos su sunkia liga.
Aldonos Janušauskaitės vaidyba – ryškus aktoriaus meno pavyzdys
„Išgyvenusi įvairius Lietuvos nacionalinio dramos teatro burių blaškymo laikotarpius, ji išliko aktore-kūrėja. <...> Janušauskaitė į sceną visada žengė lyg pirmą kartą, kaskart iš naujo kurdama savo sceninį paveikslą, tarytum teatro abėcėlė dar nebūtų sukurta, lyg režisierius pirmą kartą minkytų kūrinį iš aktoriaus kūno. Jos maži ir dideli vaidmenys vienodai įsimintini“, – prisimindama aktorę rašė LNDT teatrologė D. Šabasevičienė.
Baigusi Lietuvos konservatoriją, A. Janušauskaitė tapo Lietuvos akademinio dramos teatro (nuo 1998 m. – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) aktore, nuo 2004 m. prisijungė prie Valstybinio Vilniaus mažojo teatro.
Sukūrė vaidmenų režisierių Kazimieros Kymantaitės, Rimo Tumino, Jono Vaitkaus, Henriko Vancevičiaus spektakliuose, kino filmuose.
„Aldona Janušauskaitė sukūrė nemaža vaidmenų televizijos spektakliuose, iš kurių ryškiausi – Indrė (H. Sudermanno „Kelionė į Tilžę“, rež. A. Galinis, 1976), Edna (N. Simono „Antrosios aveniu kalinys“, rež. Juozas Sabolius), taip pat keliolika vaidmenų kine. Aktorė vaidino A. Grikevičiaus, V. Bačiulio, M. Giedrio, J. Pakulio, R. Banionio, G. Lukšo, A. Puipos, J. Lapinskaitės filmuose. Ryškus Motinos vaidmuo Sigito Račkio režisuotoje situacijų komedijoje „Motina ir sūnus“ (TV3, 2012)“, – rašė teatrologė D. Šabasevičienė.
Aktorė Lietuvos kino studijoje įgarsino nemažai filmų, Lietuvos radijuje įskaitė dešimtis lietuvių ir užsienio autorių kūrinių, jos balsas skambėjo ir iki dabar skamba laidoje „Vakaras su knyga“.
„1976 metais aktorei buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios artistės vardas. Už Ponios de Montrėj vaidmenį spektaklyje „Markizė de Sad“ (rež. J. Vaitkus) Janušauskaitė apdovanota Kristoforo prizu – išrinkta geriausia 1992–1993 Lietuvos teatrinio sezono aktore. Už Rachelkos / Marianos vaidmenis „Mūsų klasėje (rež. Yana Ross) aktorei 2014 m. įtektas Auksinis scenos kryžius“, – rašė D. Šabasevičienė.
D. Šabasevičienė užsiminė ir apie paskutinį aktorės darbą.
„Simboliškas išlieka paskutinysis Aldonos Janušauskaitės darbas: 2022 metais kartu su kolegomis Vytautu Rumšu ir Vladu Bagdonu įskaityta Grigoro Narekaci „Sielvartingų giedojimų knyga“ (rež. Giedrius Zubavičius). Ši įstabi metafizinė poezija, kurią išvertė Sigitas Geda, yra ne tik dvasinis vaistas nuo gyvenimo sumaišties pavargusioms sieloms, bet ir prasmingas nuostabaus Aldonos Janušauskaitės balso įamžinimas. Kartu su aktore galima leistis į dar vieną žmogaus sielos pažinimo kelionę.
Aldonos Janušauskaitės vaidyba buvo ir išlieka ryškus aktoriaus meno pavyzdys. Ji buvo intelektuali aktorė, sugebėjusi kuriamu vaidmeniu išreikšti savo turtingą vidinį pasaulį. Jos kūryba rėmėsi subtilia personažo psichologine analize bei sugebėjimu kurti apibendrintą charakterį, ieškoti ypatingų jo savybių, atsisakant natūralizmo bei buitiškumo, – tai aktorės avangardistės portreto bruožai.
Aldona Janušauskaitė apie save yra sakiusi: „Visada reikėjo daug ryžto, drąsos ir atkaklumo, bet jo reikalingu momentu aš rasdavau. Kurso vadovas Juozas Rudzinskas mus mokė: „Nenusiženkite, nes Melpomenė jums keršys.“ Matydama trupę iš arti, turėjau begalinį norą tobulėti. Teatras man buvo brangus savo tradicijomis, todėl norėjau dėl jų dirbti, jas tęsti, būti jose. Šia prasme man dideli autoritetai buvo Stepas Jukna ir Henrikas Kurauskas, jų minties svoris ir laikysena scenoje... Jukna – labai rafinuotas, giliai nuovokus, mąstantis aktorius, prikaustantis savo žodžio tartimi, impozantiška laikysena scenoje, – didelis malonumas man būdavo jį stebėti. Tuo tarpu Kurauskas – labai veržlus, kunkuliuojančių emocijų. Dirbdama šalia jų aš galėdavau pati sau atsakyti į klausimą, su kuo noriu lygiuotis, iki kokios kokybės dirbti“, – dalijosi D. Šabasevičienė.
