Sovietiniai pastatai – tai modernistinė architektūra, kurios yra visame pasaulyje. Anot architekto Jano Gehlo, tai žmonių poreikius ignoruojantys, jiems nedraugiški pastatai. „Kai daugelis tokio mąstymo ėmė atsisakyti, Sovietų Sąjunga iki paskutiniųjų gyvavimo dienų toliau taip planavo miestus. Todėl jūsų šalyje daug tokių žmonėms nedraugiškų erdvių“, – sako urbanizmo ikona laikomas Janas Gehlas.
Jis pagarsėjo savo sukurta praktiškai žmonėms pritaikytų miestų filosofija – gyvas, saugus, tvarus ir sveikas miestas turi mylėti pėsčiuosius ir dviratininkus, ne automobilius. Jano Gehlo studija „Gehl Architects – Urban Quality Consultants“ jau daugiau nei 50 metų konsultuoja miestų projektuotojus visame pasaulyje, o jo knyga „Miestai žmonėms“ (lietuvių kalba ją šiemet išleido leidykla „Lapas“) laikoma šių laikų urbanizmo manifestu. LRT RADIJUI architektas pasakojo, ką reikėtų daryti su žmonėms nedraugiškais sovietiniais pastatais, kaip miesto planavimą pakeitė kovido pandemija ir nuolatos veikia įvairios politinės įtakos, kas yra žmogų mylintis ir savo ego išsižadantis architektas bei kodėl turėtume grįžti prie vadinamųjų 15 minučių miestų.
– Anksčiau sakėte, kad neturėjote daug laiko susipažinti su Vilniumi, tad negalėjote įvertinti, kaip jis atrodo architekto akimis. Galbūt dabar jau turite įžvalgų, ko trūksta Vilniui kaip žmonėms draugiškam miestui?
– Tikrai negaliu atsakyti į šį klausimą. Visur daug sniego, paviršiai uždengti, tad sunku įžvelgti detales, be to, paties miesto daug nemačiau. Tačiau jaučiu, kad Vilnius yra gyvybingas Europos metropolis. Čia vyksta daug procesų, o nuo pastarojo savo vizito čia jaučiu daug pokyčių, įdėta daug sunkaus darbo, kad miestas taptų geresnis. Gera tai matyti.
– Gal galite konkrečiai įvardyti, apie kokius pokyčius kalbate?
– Ne, negaliu. Tai jausmas. Gerai padiskutavome su nauja miesto architekte. Nutarėme, kad ji dirbs drauge su Kopenhagos miesto architekte, mano buvusia studente. Sieksime glaustesnio bendradarbiavimo tarp jos ir mano miesto.
– Tad ką galite atskleisti? Kokius darbus planuoja Vilnius ir Kopenhaga?
– Viskas kol kas labai ankstyvoje stadijoje. Labai gerai pažįstu Kopenhagos miesto architektę, dabar susipažinau su Vilniaus miesto architekte ir užtikrinsiu, kad jos susitiktų. Taip pat kalbėjome, kad ji turėtų nuvykti į Kopenhagą drauge su Vilniaus meru. Galime suorganizuoti jo ir Kopenhagos merės susitikimą. Į Kopenhagą kasmet atvyksta 450 merų ir miesto planuotojų delegacijų, jie domisi, kaip savo miestus gali planuoti humaniškai, juos padaryti draugiškus žmonėms. Kopenhaga nuo 7-ojo dešimtmečio vadovaujasi požiūriu, kad žmonės turi būti svarbesni už automobilių eismą, stengiasi užtikrinti, kad pėstiesiems ir dviratininkams būtų lengva judėti miestu. Pas mus nėra kalvų, mūsų klimatas tam palankus, nors pučia stiprus vėjas, stipriau minant dviratį galima jį įveikti. Žinoma, Kopenhaga daug dirbo skatindama žmones važinėti dviračiu, taip reaguodama į klimato kaitą. Tarp Šiaurės šalių sostinių galime rasti daug panašumų – jų amžius panašus, jose daug gražių istorinių pastatų. Galime vieni iš kitų pasimokyti. Nors jūs turėjote ilgą laikotarpį, kai nevyko didesnių proveržių, jaučiu, kad jūs labai greitai vejatės kitus ir netrukus atsidursite ten, kur turite būti.
– Kaip tik norėjau sakyti, kad turime daug sovietinės architektūros, kuri, pasak jūsų knygos, nėra labai draugiška miesto žmonėms. Tad turbūt tai vienas iš didesnių mūsų trūkumų, kuriuo nepasižymi, pavyzdžiui, Kopenhaga?
– Taip, jūs turite sovietinės architektūros. Nors ji pastatyta sovietmečiu, tai visgi modernistinė architektūra. O visose pasaulio šalyse yra modernistinės architektūros. Nuo 6-ojo dešimtmečio iki 2000-ųjų pasaulyje vyravo tokios architektūros mada, o kai kurie miestai vis dar stato tokius objektus. Galbūt tai nėra kvaili, neišraiškingi pastatų blokai, bet paskiri, vienos paskirties pastatai, šlovinantys optiką ir ignoruojantys juos supančią erdvę, vis dar populiarūs. Mano viso gyvenimo darbas yra akcentavimas, kad pamiršę senus gerus laikus ir leidę įsitvirtinti modernizmui, pamiršome, jog miestai – tai žmonėms sukurtos erdvės. Galiausiai ėmėme sakyti, kad miestus sudaro objektai, pastatai, o tai, kas yra tarp jų, – tai atliekamos erdvės, automobilių stovėjimo aikštelės. Sovietinė architektūra irgi vadovavosi tokiu mąstymu. Kai daugelis tokio mąstymo ėmė atsisakyti, Sovietų Sąjunga iki paskutiniųjų gyvavimo dienų toliau taip planavo miestus. Tad jūsų šalyje daug tokių žmonėms nedraugiškų erdvių.
Bet Švedijoje, Danijoje, Nyderlanduose galime rasti daugybę pavyzdžių, kaip tokie pastatai masiškai perstatomi, kad būtų sukurti gana jaukūs urbanistiniai rajonai. Kai kurie iš pastatų yra nugriaunami, vietoj jų pastatomi mažesni namai, taip didelės skalės pastatus paįvairina mažos skalės architektūra, kuri statoma ir didelėse nenaudojamose pievose. Aplinka tampa intymesnė, jaukesnė, joje maloniau vaikščioti ir saugiau naktį. Tokie pokyčiai reikalauja daugybės pastangų ir dažnai kainuoja daugiau nei pastatyti viską nuo nulio.
– Minėjote, kad susitikote su naująja Vilniaus miesto architekte. Buvęs miesto architektas buvo nemažai kritikuojamas. Ką manote apie miesto architekto vaidmenį?
– Daug kas priklauso nuo asmenybės. Yra puikių karalių ir ne tokių gerų, yra merų, kurie sukūrė nuostabų pokytį savo miestuose, ir tokių, kurie atėjo ir išėjo. Sidnėjuje dirbau merei, kuri ja buvo 4 kadencijas. Per kiekvienus rinkimus ji gaudavo vis daugiau balsų, nes norėjo Sidnėjų paversti draugiškesniu, geresniu pėstiesiems, dviratininkams ir klimatui miestu. Ir žmonės dėl to už ją balsavo, ji beveik 20 metų yra Sidnėjaus merė ir sistemingai dirba miesto labui. Tokia turi būti merė. Kiti merai tiesiog snaudžia savo biuruose.
Pavyzdžiui, Melburno miesto architektu tris dešimtmečius dirbo tas pats žmogus, jis tame mieste sukūrė stebuklus. Jis sakydavo: buvo 16 merų, su visais susitvarkiau. Kaskart, kai miestui vadovauti pradėdavo naujas meras, jis pasikviesdavo architektą ir pasakodavo: dabar darysime taip ir taip. O šis jam sakydavo: „Tikrai, darysime taip? O aš darau kitaip.“ Ir jie drauge Melburne sukūrė nuostabių pokyčių.
Man buvo labai malonu dirbti patarėju tokiuose miestuose kaip Niujorkas, Melburnas, Sidnėjus, Londonas ir Kopenhaga. Visais atvejais žmonės siekė humanizuoti miestą, nes turėjo viziją, kad miestas negali funkcionuoti taip, kaip funkcionavo, privaloma jį paversti tvaresniu, draugiškesniu gamtai ir žmonėms miestu. Dabar visur gausu senyvo amžiaus žmonių, tad turime kurti miestus, kuriuose būtų gera būti senam.
Taigi yra labai gerų miesto architektų, merų, karalių, prezidentų, yra ir tokių, apie kuriuos nieko negirdėti. Tikiuosi, kad Vilniuje šie žmonės yra labai geri. Nes jie gali sukurti didelį pokytį. Už kiekvieno žmonėms draugiško miesto stovi asmenybė, kuri turėjo viziją ir nestokojo energijos daugybę metų ištikimai ja sekti, kol buvo pasiektas matomas rezultatas. Kopenhaga yra to pavyzdys.
– Tačiau gražios vizijos ne visada sulaukia palankių reakcijų. Pavyzdžiui, kai Vilniuje buvo siaurinamos kai kurios automobilių gatvės, šį sprendimą palankiai vertino toli gražu ne visi. O kai artėjo savivaldybių ir merų rinkimai, gatvių siaurinimo ar platinimo mieste klausimas buvo vienas iš nemažai aptarinėjamų, kai kurie politikai šią temą pasitelkė, kad gautų daugiau dėmesio ir pakritikuotų buvusią valdžią. Ką manote apie tokias situacijas? Ar tai parodo politikų nekompetenciją miesto planavimo atžvilgiu?
– Tai regime kiekviename pasaulio mieste. Kai pradedu dirbti naujame mieste, visada išgirstu: tai negali būti padaryta pas mus, mes mylime mašinas labiau nei bet kur kitur, automobilių keliai mūsų visuomenėje ypač svarbūs, nes pas mus gausu kalnų, sniego, karščio ir taip toliau. Nepaisant to, jie įgyvendina tam tikrus patobulinimus ir po kurio laiko, kai visi džiaugiasi tais pokyčiais, niekas nebeprisimena, ką kalbėjo prieš tai. Kiekviename mieste, kai tik prakalbama apie reikalingus pokyčius, išgirstu: tai šiame regione neįmanoma, eikite kur nors kitur su savo idėjomis. O po visko džiaugiasi: nuostabu, mūsų miestas dabar žymiai jaukesnis.
Vakar ėjau Vilniaus gatve, joje buvo pilna automobilių, o tarp jų – pusantro metro atstumas, susidariusios ilgos eilės. Ir paklausiau su manimi esančių žmonių: kaip manote, ar po dešimties metų automobilių skaičius jūsų mieste bus didesnis ar mažesnis? Niekas negalėjo man atsakyti. Mano nuomone, turime rimtai žvelgti į klimato kaitos iššūkį, išmetamųjų teršalų problemą. Turime suprasti, kad negalime kiekvienas turėti po toną plieno ir keturias gumines padangas. Nors manome, kad automobiliai yra protingi, tai 120 metų senumo technologija, sukurta laukiniuose Vakaruose, kur tarp vietų buvo dideli atstumai. Kai šį išradimą atsigabenome į miestus, kuriuose ėmė gyventi vis daugiau žmonių, supratome, kiek daug vietos jis užima ir kiek teršia. Suvokėme, kad ši fantastiška idėja būti mobiliam ir kiekvienam turėti po toną plieno ir keturias gumines padangas naudoja daugybę išteklių, be to, 95 procentus savo gyvenimo automobilis stovi nenaudojamas. Tai nuostabus išteklių švaistymas.
Miestus galime suprojektuoti taip, kad po juos judėtume kur kas protingiau. Dabar formuojasi naujos miesto planavimo idėjos, kai mobilumas nebėra toks svarbus. Tokiuose miestuose galime pasiekti bet kurią mums reikalingą vietą dviračiu ar pėsčiomis per 15 minučių. Tai vadinamieji lėtieji miestai, keičiantys greituosius miestus. Drauge su automobilio atsiradimu prisijaukinome neriboto mobilumo idėją. Universitetus įkūrėme viename miesto gale, ligonines kitam krašte, gyvenome dar kažkur kitur, ir iš vienos vietos į kitą lėkdavome automobiliu. Tai nekuria geros atmosferos mieste ir tikrai nėra gerai klimatui. Ir lakstydami į visas puses tikriausiai nebuvome labai laimingi.
Kovido pandemijos metu imta kalbėti apie 15 minučių miestą. Tai savotiškas grįžimas prie senojo miesto koncepcijos. Visi senieji miestai buvo 15 minučių miestai. Tai reiškia, kad per ketvirtį valandos nesinaudodamas transportu gali pasiekti visus svarbiausius miesto taškus. Dėl daugybės priežasčių turėsime permąstyti miestų planavimą. Viena iš jų – resursai ir klimatas, bet taip pat dėl gyvenimo kokybės.
– Ar manote, kad po kovido pandemijos išmokome kokias nors miesto planavimo pamokas?
– Nežinau, kokia situacija Vilniuje, tačiau Kopenhagoje niekas nebeprisimena kovido. Jei pažvelgtume į istoriją, pamatytume, kiek daug epidemijų supurtė žmoniją: tuberkuliozė, ispaniškasis gripas, cholera. Taip pat įvairūs žemės drebėjimai, gamtos katastrofos, karai. Kaskart po kurio nors iš šių įvykių sakoma, kad nuo šiol viskas bus kitaip. Ir kaskart homo sapiens sugrįžta prie savo pirminės elgsenos. Žmonės išlenda iš rūsių ir pradeda gyventi iš naujo. Vos tik pajautė kovido pandemijos pabaigą, žmonės vėl ėmė mėgautis gyvenimu ir sugrįžo į miestus, tęsė savo viešąjį gyvenimą, susitikimus kavinėse.
Pamenu, kovido pandemijos metu daug žmonių sakė, kad architektūra turi išspręsti šią problemą. Pamirškite žmogiškąjį mastelį, visi pastatai turi būti dideli, kad laikytumėmės atstumo! Visus šaligatvius nuo šiol darykite 8 metrų pločio, kad laikytumėmės atstumo vienas nuo kito. O liftai visuose pastatuose turi būti 6 metrų ilgio ir pločio. O aš sakiau: pamirškite tai. Prisiminkite už kovidą daug baisesnį ispanišką gripą prieš 100 metų. Tuomet neplatinome šaligatvių.
Įdomu tai, kad gydytojai problemą išsprendė kur kas greičiau nei architektai. Jei architektai spręstų problemą, jiems reikėtų 10, 20, 30 ar 40 metų, kol pakeistų pastatus ir miesto planavimą. Gydytojams prireikė metų sukurti vakciną nuo kovido. Gydytojai visada greitesni.
Jei kalbėtume apie sovietinę architektūrą, modernistinius pastatus, jie buvo sukurti kaip antituberkulioziniai pastatai. Buvo manyta, kad statant namus blokais ir tarp jų paliekant didelį žole užsėtą lauką nebeplis tuberkuliozė. „Išradę“ tokį pastatų tipą, ėmėme juos be perstojo statyti. Bet gerokai anksčiau gydytojai sukūrė skiepą nuo tuberkuliozės. Be to, kad gydytųsi šią ligą, žmonės buvo siunčiami į kitas šalis, pavyzdžiui, žiemą keliavo į Graikiją, kur galėjo gauti daug saulės. Tad buvo suprasta, kad nebūtina tuberkuliozę gydyti lokalioje aplinkoje, pasitelkiant architektus. Labai tikiu gydytojais, tad, kai kuriame miestus, turime juos kurti draugiškus žmonėms ir negalvoti, su kokiais virusais, bakterijomis ir ligomis kovoti.
Viena sritis vis dėlto yra žymiai prastesnės būsenos. Tai psichologinės, psichikos ligos. Vienatvė, atskirties jausmas. Tai stipriai susiję su pastatų išdėstymu, ypač dabar, kai nemažai namų ūkių susidaro iš vieno žmogaus. Žmonės sėdi vieni dideliame name ar bute ir svajoja apie kokį nors bendruomeniškumą, šilumą. Šias socialines problemas galėtų padėti spręsti architektai – sukurti jaukias gyvenvietes, kur būtų gera gyventi įvairaus amžiaus žmonėms kiekvieną dieną visą gyvenimą.
– Savo knygoje kalbate apie tai, kad kūrybinės architektų ambicijos ne visada sutampa su siekiu kurti žmogui draugišką architektūrą. Rašote apie 5 km/h miestus ir 60 km/h miestus. Kaip keičiasi kūrybinės ambicijos, kai architektūra kuriama 5 km/h ir 60 km/h miestams?
– Senieji miestai yra sukurti vaikščioti, jie atrodo įdomūs, kai juose judu 5 km/h greičiu. Atsiradus automobiliams, kurie juda 60 km/h greičiu, buvo pamirštos miestų detalės, nes iš automobilio jų nesimato. Atsirado dideli ženklai, visai kitokia aplinka, kurią gera stebėti iš judančio automobilio, bet ne vaikštant. Labai svarbu, kad miesto planuotojai ir architektai suvoktų šią skalę ir žinotų, kas svarbu atitinkamai vietai ir jos žmonėms. Kai amerikiečiai sukūrė automobilius, pradėjome statyti automobilių miestus. Daugybę metų miesto planuotojai siekė padaryti automobilius laimingus. Mums tai puikiai sekėsi. Dabar vyksta atvirkštinis judėjimas – padarykime laimingus žmones. Daromės kritiški automobiliams. Jie buvo sukurti, kad mums padėtų, o ne sugadintų mūsų pasaulį.
– Bet galbūt architektų svajonė yra sukurti ką nors didingo, milžiniško, įstabaus ir tai yra pastatai, kuriais reikia žavėtis iš automobilio? Ar architektai svajoja kurti žmogui draugišką architektūrą?
– Yra įvairių architekto apibūdinimų. Žinoma, yra ir tokių. Vadiname juos starchitektais. Jie labai rūpinasi savo ego, kuria juokingus pastatus, kurių nuotraukos gali atsidurti žurnaluose. Ir dėl to būna labai pasipūtę. Bet yra architektų, kuriančių nuostabias gyvenvietes žmonėms. Vilniuje neseniai pamačiau kompleksą, kur įsikūręs SPA, nuostabūs sodai. Nuostabus, subtilių detalių turintis architektūros objektas, kurį stebime judėdami 5 km/h greičiu.
– Ar kalbate apie „Bokšto skverą“?
– Taip. Buvau labai sužavėtas, vieta ypač graži, joje gera būti žmogui. Taigi yra skirtingų tipų architektų, aš mokau juos, kad būtų draugiški žmonėms. Kad negalvotų apie savo ego, bet mąstytų apie žmonių, kuriems kuria pastatus, laimę.
– Pamenu, pernai žiemą po ilgos darbo dienos pavargusi keliavau namo ir turėjau klampoti per sniego pusnis, o gatvės buvo nuvalytos ir automobiliai jomis važiavo gana lengvai. Tai tikriausiai nėra draugiško žmogui miesto pavyzdys. Kaip miestas gali parodyti meilę ir pagarbą žmogui žiemos sezonu?
– Kopenhagoje sniegas pirmiausia nuvalomas nuo dviračių takų, vėliau rūpinamasi pėsčiaisiais ir nuvalomi šaligatviai. Ir tik tuomet, jei pakanka pajėgumų, rūpinamasi automobiliais. Nepradedama nuo pagalbos mašinoms. Jei kelias slidus, dvi prasilenkiančios mašinos važiuoja labai atsargiai, ir jei jos susiduria, žala žmogui nėra tokia didelė. Tačiau jei paslysta dviratininkas, jis gali rimtai susižeisti. Jei senas žmogus paslysta ant šaligatvio, jis gali susižaloti. Taigi traumos rizika kur kas didesnė pėstiesiems ir dviratininkams nei automobiliams.
– Daug rašote apie tai, kaip miesto planavimas lemia žmonių elgseną skirtingose miesto vietose. Kaip jūs, kaip architektas, rinkotės savo gyvenamąją vietą mieste? Kas jums buvo svarbu ir ar esate patenkintas vieta, kurioje įkūrėte savo namus?
– Tai juokinga istorija. Kai buvau jaunas architektas, suvaržymai buvo dideli. Man pasiūlė dviejų kambarių butą, tačiau, kad jį gaučiau, turėjau būti vedęs. Tad nuskubėjau pas savo merginą ir pasakiau: turime susituokti, kad gaučiau šį butą, jis puikus, privalai sutikti! Mes susituokėme, gavau butą, o po kurio laiko man pasiūlė trijų kambarių butą. Tačiau trijų kambarių butus duodavo tik šeimoms su vienu vaiku. Laimė, mes jau buvome susilaukę vaiko, tad persikėlėme į trijų kambarių butą. Bet kai laukėmės antro vaiko, vienintelis būdas tuomet gauti didesnę erdvę buvo pirkti namą. Taip ir padarėme. Buvo 7-asis dešimtmetis. Tada dar net nesupratau, kad atskiras vienos šeimos namas geras pasirinkimas. Namą nusipirkome man dar prieš pradedant galvoti, kas yra gera gyvenamoji vieta. Mūsų namas yra Kopenhagoje, miesto pakrašty. Tik vėliau suvokiau, kad tai geriausias variantas.
Vienoje pusėje miestas, kitoje ežeras, trumpi atstumai, penkios autobusų linijos. Tai idealu. Žinoma, ne visiems. Ne visi gali gyventi miesto pakrašty, nes jei ten atsikrausto daug gyventojų, tai tampa nauju miesto rajonu, kuriame stinga kokybės. Tačiau mano atveju pasirinkimas gyventi miesto pakrašty nuosavame name buvo protingas. Dėl kažkokių priežasčių sugebėjau pasirinkti tokią gyvenamąją vietą dar prieš pradėdamas rašyti dalykus, apie kuriuos mąsčiau ateinančius 60 metų.
