Norisi kurti gilią ir prasmingą muziką, todėl reikia sau kelti aukštus reikalavimus, šlifuoti kiekvieną garsą iki tobulumo, sako grupės „Žalvarinis“ lyderis Robertas Semeniukas pranešime spaudai. Anot jo, dalykų, stimuliuojančių kūrybinį pradą, netrūksta, jų nesunku rasti aplinkoje.
– Žalvarinio atliekamose dainose daug gamtos, medžių motyvų. Kur semiatės įkvėpimo, kaip atrenkate dainas?
– Lietuvių folklore, senosiose dainose tikrai yra daug gamtos atspindžių, žmogaus ir gamtos sąsajos labai aiškiai išreikštos. Žmogus yra neatsiejama viso to dalis, mes iš ten atėję, mus ji maitina, nešioja. Tautosakoje galima sutikti labai daug metaforų, įvairių žmogaus palyginimų su medžiu ar kokiu augalu. Augalai, medžiai yra tarsi mūsų antri vardai ar gyvybės šaltiniai.
Muzikai kurti įkvėpimo semiuosi iš aplinkos, tai yra praktiškai viskas, kas mane supa: klausoma muzika, žiūrimi filmai, kelionėse pamatyti vaizdai, išgirstos natos ar muzikos garsai, sutikti nauji žmonės ir jų papasakotos istorijos, paties išgyventos istorijos pasufleruoja kokią idėją. Yra tikrai daug dalykų kurie stimuliuoja kūrybinį pradą.
Folkmuzikos dainas anksčiau rinkdavo grupės merginos, vėliau ir pats pradėjau ieškoti to, kas mane užkabintų. Yra dainynai, taip pat bendrauju su Veronika Povilioniene, ji yra išmokius ne vieną gražią lietuvių liaudies dainą.
– Ar jūsų repertuare yra tik lietuvių liaudies dainos, ar yra ir jūsų pačių kurtų?
– Grupė „Žalvarinis“ gyvuoja jau septyniolika metų, aš ją įkūriau 2001 m., būdamas studentu. Nuo tada įrašėme šešis albumus. Nuo pat pirmųjų grupės žingsnių kūryba ir aranžuotėmis rūpinausi aš, niekas nepasikeitė iki šių dienų. Per tiek laiko stilistika gal kiek ir pakito, bet iš esmės liko mano braižas, savitas požiūris į mūsų kultūrinį paveldą, jungiantis folk, rock, country, blues ar world stilius. Atsirado nauji autoriniai tekstai, šviežios melodijos, tai gerokai kitoks interpretavimo būdas nei iki tol.
Sau, kaip kūrėjui, keliu aukštus reikalavimus, šlifuoju kiekvieną garsą iki tobulumo, norisi aukštos kokybės bei gilios, prasmingos muzikos. Norisi palikti gražių dalykų, kad po kokių penkiasdešimties metų nebūtų gėda klausytis. Naujame albume „Einam tolyn“ yra sudėta daug lietuvių liaudies dainų, taip pat viena kinų daina „Molihua“ apie jazminą. Įrašėme vieną dainą su mongolų grupe. Rašyti savo tekstus idėja atsirado dėl noro supažindinti jaunąją kartą su paveldu ir šiuolaikine kalba papasakoti dalykus, tai, kas buvo užkoduota protėvių, taip pat išreikšti savo pilietinę poziciją, kaip dainoje „Oi ta ta“, kurią įrašiau kartu Marijonu Mikutavičiumi.
– Lietuvių liaudies dainose daug kalbama apie augalus, medžius. Kuo Jums artimos lietuvių liaudies dainos?
– Man šios dainos artimos turbūt dėl to, kad aš čia gimiau ir užaugau. Mane nuo vaikystės palietė daina, muzika, lietuvių kalba, visa tai formuoja tave kaip žmogų ir tampa artima. Manau, labai svarbu, kokios muzikos klausosi mūsų tėvai, jie užkoduoja tavyje tą teisingą pradą ir kuo tu būsi užaugęs. Lietuvių liaudies dainos man patinka, nes jos turi gilų archainį užtaisą, ten slypi mistika ir gyvenimo filosofija, sutartinių magija įtraukia ir nepaleidžia, norisi suktis su jomis iki begalybės.
– Ką Jums reiškia Lietuvos gamta, girios?
– Aš labai mylių gamtą ir Lietuvą. Labai mėgstu keliauti po mūsų kaimus, lankytis regioniniuose parkuose, vis atrandu kažką naujo. Kiekvieną vasarą stengiuosi nuvykti ten, kur dar neteko anksčiau apsilankyti. Lietuva, su savo miškais, giriomis, laukais džiugina ir akis, ir sielą. Man patinka čia gyventi ir nenorėčiau kažkur migruoti. Reikia didžiuotis, kuo esame ir saugoti tai, ką turime.
– Ar dažnai leidžiate laiką gamtoje, miške? Galbūt Jūsų grupė turi kažkokių tradicijų?
– Anksčiau su grupe kiekvieną vasarą leisdavomės į baidarių žygius Lietuvos upėse. Labai patikdavo lankytis Aukštaitijoje ar pas dzūkus.
– Esate pasodinęs medį?
– Dar nesu.
– Galbūt ketinate tai padaryti?
– Taip, ketinu, ir galbūt net šią vasarą. Žinau, kad tai įvyks Dzūkijoje.
– Ar teko girdėti apie pilietinę iniciatyvą Šimtmečių girios, kurios metu raginama susiburti, kartu sodinti medžius ir visa tai įamžinti?
– Taip, teko girdėti apie šią iniciatyvą. Labai džiaugiuosi, kad yra tokių užsidegusių žmonių, organizuojančių tokias akcijas. Tai labai svarbus ir prasmingas darbas. Mūsų šalies istorija yra neatsiejama nuo miško, girios. Ten prieglobstį gavo partizanai, kovotojai už mūsų visų laisvę. Miškas gina ir maitina iki šiol. Gerbkime tai, ką turime, sodinkime medžius, rodykime gerą pavyzdį jaunajai kartai ir viskas bus gerai!
