Rugsėjo pradžioje vykusioje „Knygų aikštės“ literatūrinių susitikimų programoje buvo ir tautosakos tyrinėtojos, mitologijos žinovės dr. Nijolės Laurinkienės knygos „Saulė – dangaus karalienė“ („Aukso žuvys“, 2023) pristatymas. Kaip kilo mintis sukurti knygą vaikams, kodėl būtent apie Saulę, kuo ji ypatinga ir kodėl mitologija ir tautosaka svarbi šiandienos vaikui – knygos autorę kalbino tautosakos tyrinėtoja dr. Asta Skujytė-Razmienė. Siūlome šio pokalbio santrauką.
– Jūsų rašytojos karjera prasidėjo 1990 metais, pasirodžius mokslinei studijai „Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose“. Vėliau išleidote knygas „Senovės dievas Perkūnas“, „Žemyna ir jos mitinis pasaulis“, o naujausias darbas – „Dangus baltų pasaulėvaizdyje“. Kaip kilo idėja parašyti knygą vaikams?
– Mane traukė vaikų literatūra jau nuo seno. Paauglystėje parašydavau vieną kitą pasaką. Mokiausi Vilniaus Antano Vienuolio mokykloje, turėjau labai gerą mokytoją lituanistę Bronę Katinienę, ji tuos kūrinėlius ir įvertindavo. 9 klasėje su savo sukurta pasaka net patekau į Respublikinį moksleivių kūrybos konkursą. Vėliau kaip mokslininkė konsultuodavau autorius, rašančius vaikams apie mitologiją – Virginą Šukytę, Kotryną Zylę. Pamaniau, kad galiu ir aš pati parašyti! Pirmąjį tokį bandymą – rankraštį parodžiau dukrai Beatričei, o ji patikino, kad iš jo pavyktų parengti knygelę vaikams. Tad įteikiau rankraštį leidyklai „Aukso žuvys“ ir po truputį viskas ėmė judėti. Reikia pasakyti, kad, be dukros, padėjo ir namų redaktorių kolegija – anūkės, su jomis aptardavome jaunos latvių dailininkės Anetės Bajārės-Babčukos piešinius.
– Kodėl nusprendėte papasakoti būtent apie Saulę? Kodėl ne Žemyna ar Perkūnas, kuriuos taip pat tyrinėjate?
– Kai rašiau paskutinę savo knygą „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“ (2019), atkreipiau dėmesį į tai, kad Saulė mitiniame dangaus pasaulyje yra pati svarbiausia figūra: ji susijusi su mūsų būtimi, dalija laiką į paras, dienas ir naktis ir į metų ciklus. Saulė ir suaugusiajam, ir vaikui yra labai svarbi. Tautosakoje, mitologijoje Saulė vaizduojama kaip žmogiška būtybė, atskleidžiama jos kasdienė veikla, todėl papasakoti, kas yra Saulė, remiantis konkrečiais mitologiniais vaizdiniais ir motyvais, yra labai paranku.
– Knygoje nemažai informacijos, kaip Saulė atrodo, ką ji veikia dieną naktį. O koks pasakojimas apie Saulę įdomiausias, kurį esate aptikusi?
– Piemenų dainelėse Saulė vaizduojama kaip moteriška būtybė: Atvažiuoja saulelė / Variniais rateliais, / Masinžiniais bateliais, / Ugniniais arkleliais. Atrodytų, paprastas poetinis posakis, bet čia ir pasirodo, kad mitologijoje esama tokių slėpinių, kuriuos aiškindamasis tampi tarytum detektyvu. Kartais randi kokią detalę, kurią sekdamas gali atkurti platų vaizdą – atskirą pasaulį. Saulės arklių traukiamuose ratuose motyvas siekia žilą senovę – yra būdingas ir senovės indams, iranėnams, graikams, slavams. Šis „Rigvedoje“ aptinkamas motyvas siekia 1–2 tūkst. prieš Kristų. 20 a. pradžioje vienoje iš Danijos salų buvo rasta bronzinė skulptūrėlė, vaizduojanti ratus, į juos įkinkytas arklys vežė didelį skritulį. Mokslininkai sako, kad tai Saulės ratuose motyvas. Vadinamasis Trundholmo vežimas dabar saugomas Kopenhagos nacionaliniame muziejuje ir datuojamas bronzos amžiumi (2 tūkst. prieš Kristų). Tai ir pagalvokite: kai kurie mūsų dainų vaizdiniai, užsikonservavę dainose, gali būti siejami su tokia žila senove.
– Rengdama šią knygą vaikams Jūs kaip tikra mokslininkė rinkote su Saule susijusius motyvus ir tarsi vėrėte į vėrinį. Gal galite plačiau papasakoti apie vieną iš jų: lietuvių tautosakoje turime nemažai pasakų, dainų, sakmių apie Saulę, kuriose užsimenama, kad ji turi šeimą. Kokia ta jos šeima, santykiai su kitais šeimos nariais?
– Lietuvių ir latvių tautosakoje kalbama apie tam tikrą dangaus mitinį pasaulį, kuris atitinka žemiškąjį: yra tėvas, motina, vaikai. Švenčiamos verstuvės, pasitaiko ir išdavysčių. Saulės šeima – tai jos sutuoktinis Mėnulis, vaikai – žvaigždės. Sakoma, kad Saulė ir Mėnulis gražiai gyveno, kol kartą Mėnulis įsižiūrėjo į nuostabią žvaigždę Aušrinę ir pamiršo savo žmoną. Saulė supyko, užsirūstino ir teisingumo prižiūrėtojas Perkūnas – nubaudė Mėnulį perkirsdamas jį pusiau. Šitaip aiškinama, kodėl po pilnaties Mėnulis būna ne visas. Tai vadinamasis Dangiškųjų vestuvių mitas, rekonstruojamas remiantis lietuvių ir latvių – baltų – tautosaka ir mitologija. Joje išliko nemažai šio mito atplaišų. Mokslininkai bando atkurti tokio turinio su sužmogintais dangaus kūnais siejamą archajišką mitą, galėjusį siekti indoeuropiečių laikus.
– Užsiminėte apie panašumus tarp lietuvių ir latvių tautosakos, o juk šią knygą kūrė irgi abiejų tautų tandemas – dirbote kartu su latvių iliustratore Anete Bajāre-Babčuka. Kiek to panašumo tarp lietuvių ir latvių yra, kalbant apie Saulę?
– Latvių mitologijoje ir tautosakoje yra gerokai daugiau dainų, sakmių, pasakų apie Saulę. Vien autorių Vairos Vīķės-Freibergos ir Imanto Freibergo parengtas rinkinys „Saules dainas“ (1988) – didžiulė knyga. Jų Saulė labiau individualizuota, sužmoginta, daugiau išplėtotas Saulės, važiuojančios ratais, o naktį persėdančios į laivelį, motyvas. Mūsų tautos – giminaitės, todėl visus mitologijos fragmentus sutelkiame į vieną krūvą bandydami atkurti vieną ar kitą mitą, vaizdinį, motyvą.
– Labai įdomu buvo skaityti apie Saulės pagrobimą, čia paaiškinama, kodėl gyvename tokį tamsų laiką nuo spalio net iki balandžio. Knygoje taip pat minimos ir su Saule susijusios šventės, kurias ir dabar švenčiame. Priminkite, kokios jos ir kodėl turime jas minėti.
– Žiemos saulėgrįža gali būti traktuojama kaip Saulės gimimas ar atgimimas. Iranėnų dangaus šviesos dievas Mitra, kaip pažymima mitologijos žodynuose, gimė gruodžio 25 dieną, taigi, gal ir mūsų Saulė gali būti siejama su ta diena. Po žiemos saulėgrįžos dienos ima ilgėti. Paskui – pavasario lygiadienis su apeigomis: baltai apsirengusios merginos eina pasitikti Saulės, gieda sutartines. Vidurvasarį Rasos šventė, arba vasaros saulėgrįža, puikiai visiems žinoma. Aiškinama, kad šiuo metu galėjo įvykti Saulės vestuvės su dievaičiu Mėnuliu. Tai Saulės raiškos kulminacija, pačios ilgiausios dienos. Paskui dienos ima trumpėti, ateina rudens lygiadienis. Ne tik mes, baltai, bet ir kitos tautos mąstė, kas gi atsitinka metų pabaigoje, kodėl saulės šviesos vis mažėja. Gimė Saulės pagrobimo mitas, paplitęs ne viename žemyne. Knygelėje šį mitą dailininkė papasakojo komiksais.
– Kodėl taip yra, kad iš visų Saulės švenčių Joninės plačiausiai minimos ir yra šios šventės tradicijų daugiausia išlikusių?
– Tai, kaip sakiau, vidurvasario šventė. Pačioje viršūnėje – augalijos vegetacija. Žemdirbiai švenčia augalijos vešėjimą, klestėjimą, nes po Rasų augimo galia ims menkėti, saulės šviesos mažėti. Lietuviai ir latviai turi ypač daug apeigų, susijusių per šią šventę su Saulės pagerbimu. Manau, tuo metu tiesiog malonu išeiti į gamtą ir džiaugtis tokiu jos gyvybingumo suklestėjimu.
– Knygoje aiškinate baltiškąją Saulės sampratą. Ką 21 amžiaus vaikui gali duoti baltų mitologijos, tautosakos pažinimas?
– Mitologija, kaip ir gimtoji kalba, yra viena didžiausių vertybių. Tai mūsų dvasinės kultūros atrama, pamatai. Tai padeda suvokti savo prigimtį, kas esame, kaip turėtume gyventi. Pažinti, suvokti, suprasti save pačius ir savo šaknis – labai svarbu, sakau tai kaip mitologijos tyrinėtoja.
– Kodėl dabar verta aktualizuoti senuosius pasakojimus?
– Mitologijos siužetai parodo mūsų – indoeuropiečių – kilmę, kokių bendrumų turime su kitomis tautomis.
– Pridėčiau, kad liaudies išminties pažinimas parodo, kiek vis dėlto netoli esame atitrūkę nuo savo protėvių.
– Reikia įsigilinti į mūsų protėvių mąstyseną, turėti galvoje, kad mūsų mitologija yra gamtojautinė. Patys dabar esame gerokai atitrūkę nuo gamtos ir tas priartėjimas būtų tikrai tik į naudą.
– Minėjote, kad senoji pasaulėžiūra yra gamtojautinė, vadinasi, ir ciklinė. Dabar turime linijinį laiką, viskas struktūruota ir nukreipta į praeitį arba į ateitį. O anksčiau viskas juk sukosi ratu, ir Jūsų knyga šį cikliškumą atskleidžia, primena. Kartu ši knyga, sakyčiau, iškrinta iš senųjų mūsų folkloristikos grandų tradicijos: anksčiau leistos tautosakos tyrinėtojų parengtos knygos vaikams buvo pasakų kompiliacijos, sakmių perpasakojimai, o jūs žengiate kitu keliu – remdamasi lietuvių ir latvių mitologija parašote pažintinę knygą, savotišką žinyną apie Saulę. Ar sąmoningai tai darėte?
– Tiesiog norėjau ką nors pasakyti vaikams, juolab kad turiu tris anūkes, su kuriomis žaidžiu, priimu jų sąlygiškumą, kaip ir tyrinėdama mitologiją. Natūraliai kilo noras vaikams pasakyti kai ką svarbaus ne fantazuojant, o atsiremiant į mūsų tradiciją, rašytinius šaltinius, tautosaką. Mano išmonės tik tiek, kad viskas būtų perteikta vaikams suprantamai ir aiškiai.
