„Vieno atsakymo apie Just. Marcinkevičių nebus. Man keista, kad visuomenė tokio atsakymo nori“, – sakė istorikas Valdemaras Klumbys Rašytojų sąjungos organizuotoje diskusijoje apie poetui Just. Marcinkevičiui skirtą paminklą. Diskusijos metu susirinkę žmonės dalijosi savo prisiminimais apie poeto padarytą įtaką jų tautinei savimonei, aptartos prieštaringai vertinamos paminklo konkurso sąlygos ir istorinės atminties klausimai.
Po kilusių diskusijų dėl Just. Marcinkevičiaus paminklo konkursą organizavusi Lietuvos rašytojų sąjunga kvietė į susitikimą su visuomene. Anot diskusijos organizatorių, visuomenė yra patyrusi traumą, tad pats laikas kalbėti ne tik apie poeziją, bet ir pradėti gyti, todėl diskusijos tikslas nebuvo vieniems kitus kaltinti, o veikiau pabandyti suprasti.
„Gręžiotis, kaltinti vieniems kitus, apmėtyti epitetais, matuotis, kas geresnis, kas blogesnis, gebame kiekvienas. Bet surasti protingą išeitį, kaip gyvensime ir kursime šiandien, ko pasimokysime iš to laikotarpio, deja, ne kiekvienas sugeba. Pats metas išlipti iš primityvių kaliošų“, – vaizdingai kalbėjo Rašytojų sąjungos pirmininkė Birutė Augustinienė.
Ji akcentavo, kad Rašytojų sąjunga apie idėją statyti paminklą J. Marcinkevičiui pradėjo kalbėti dar prieš keletą metų. Vis dėlto dvejų metų įdirbis šioje srityje, pripažįsta B. Augustinienė, gali nueiti veltui, nes sprendimą dėl paminklo vis vien priims ne visuomenė, o Vilniaus miesto savivaldybė.
V. Daujotytė: paminklas atvėrė visuomenės žaizdas
Diskusijoje dalyvavusi profesorė, literatūrologė Viktorija Daujotytė mano, kad vieši ginčai apie Just. Marcinkevičiaus paminklą atvėrė žaizdas, bet į pokalbį ir nesutarimus ji prisipažino žiūrinti pozityviai.
„Visi diskutuojantieji trokšta gero, bet tik kitaip [tą gerą] supranta“, – sakė literatūrologė.
Anot mokslininkės, Just. Marcinkevičius yra svarbus, gilus ir talentingas asmuo.
„Jo problemų šaknis – jo talentas. Tik tokie žmonės tampa prieštaravimų mazgu, branduoliu. Šis branduolys rodo, kad turime reikalą su labai sudėtingu ir giliu reiškiniu. Tokių prieštaravimų nesukelia menki asmenys ir veikėjai“, – diskusijos metu mintimis dalijosi literatūros profesorė.
V. Daujotytė pažymėjo, kad vertinti Just. Marcinkevičių yra sudėtinga.
„Jis vienas pirmųjų iš lietuvių kūrybinės inteligentijos kartos įveikė „pavergto proto“ teritoriją ir išėjo į laisvinantį laiką ir mąstymą“, – pasakojo V. Daujotytė.
Anot jos, jeigu iš tiesų kyla tiek neaiškumų dėl Just. Marcinkevičiaus paminklo, galbūt reikėtų pasitenkinti mažesniu ženklu, pavyzdžiui, suoleliu su atversta knyga.
„Gal turime paminklą nukelti į kitą laiką ir leisti aistroms ataušti. Sustoti galima, bet atsisakyti negalima“, – sakė V. Daujotytė.
Literatūrologė, paklausta, kodėl reikėtų statyti Just. Marcinkevičiui paminklą, kai Lietuvos istorijoje yra daugiau svarbių asmenų, kurie prisidėjo prie Lietuvos valstybės idėjos išsaugojimo, pavyzdžiui, už savo disidentinę veiklą kalėjo lageriuose, buvo kankinami ir tremiami, akcentavo, kad sunku rasti žmogų, kuris padarė tokį didelį poveikį lietuviškumui ir tautiškumui per savo viešą kalbėjimą, poemas, kūrybą.
„Kokia čia problema? Taip, visiškai teisingai, daugybė žmonių kentėjo už valstybės idėją, atsisakė savo gyvenimo. Be abejonės, tai yra brangu. Kur yra ši skiriamoji linija? Just. Marcinkevičius pasirinko viešo veikimo – kad ir kiek jis buvo ribotas – strategiją. Jis telkė tuos žmones, praėjus maždaug dešimtmečiui po karo, kurie troško viešo gyvenimo. Jie norėjo išgirsti Lietuvą, viltį, norėjo išgirsti apie Mindaugą ir karalystę. Just. Marcinkevičiaus poveikis lietuvybės, tautos, kalbos išsaugojimui buvo daug didesnis. Tą, matyt, pripažįsta ir patys disidentai. Turime suprasti viešo veikimo prasmę. Juk galiausiai išėjimas buvo į didelę viešumą, į mitingą, į atvirą aikštę, atvirus balsus“, – diskusijoje sakė literatūrologė V. Daujotytė.
Tarp surinkusių žmonių taip pat buvo tokių, kurie ypač vertina Just. Marcinkevičiaus kūrybą. Vienas iš jų – medicinos gydytojas Gintaras Savickis, sakęs, kad Just. Marcinkevičiaus įvaldyta Ezopo kalba padarė jam didelę įtaką laisvinantis iš sovietinės sistemos ideologinių pančių.
„Jis mus, 16-mečius, auklėjo lietuviška dvasia. Kai pirmą kartą patekau į spektaklį „Mindaugas“, suvokiau, kad suprantu, ko man suprasti galbūt net negalima. Mane jis išmokė būti lietuviu, nacionalistu, krepšinio mėgėju. Jis visiškai pakeitė tai, ką komsomoliška (komjaunuoliška – LRT.lt) mokykla sugebėjo įgrūsti“, – dalijosi prisiminimais gydytojas.
Diskusijoje dalyvavęs skulptorius Gediminas Karalius taip pat dalijosi savo prisiminimais apie Just. Marcinkevičių. Anot jo, poeto būta neeilinės asmenybės, dariusios visiems įspūdį.
„Harmoninga asmenybė, jos nebuvo pajėgta sulaužyti“, – sakė skulptorius G. Karalius.
Vargas dėl skulptūrų: demokratijoje neįmanoma sutarti
Istorikas Valdemaras Klumbys sako, kad iškilusi diskusija yra dvilypė: viena yra klausti, kokio paminklo reikia Just. Marcinkevičiui, o kita – ar apskritai reikia paminklo poetui.
Anot menotyrininkės L Kreivytės, skulptūrų konkursuose dažniausiai rezultatus sunku pasiekti.
„[Po rezultatų paskelbimo] visi puola diskutuoti. Dažniausiai daug kam nepatinka vienas ar kitas dalykas. Lukiškių aikštė yra geras pavyzdys. Klausimas – kaip tuos konkursus rengti, nes niekas juose nenori dalyvauti, nes jie – pasmerktas dalykas“, – teigė L. Kreivytė.
Menotyrininkė sako, kad kiekvieną mūsų sprendimą dabar veikia ir karas Ukrainoje.
„Daug kas žiūri į sovietmetį kaip į pilką baubą. Manau, kad kompromiso čia surasti neįmanoma. Kaip ir daugelyje viešų diskusijų. Kompromisas – moderni konstrukcija, kai galvoji, kad visuomenė gali susitarti. Demokratinėse šalyse nesurasi konsensuso. Nebus taip, kad surasime vieną nuomonę“, – kalbėjo L. Kreivytė.
Anot menotyrininkės, demokratinė erdvė ir turėtų būti suvokiama kaip konfliktiška, o konfliktas ją stiprina. Dargi – kiekvienas laikas sudėtingas, kaip ir jame gyvenusios asmenybės.
„Menotyrininkas Alfonsas Andriuškevičius yra sugalvojęs tokį terminą „seminonkonformistinė lietuvių tapyba“ – netgi tie, kurie susilaukė mažiau dėmesio, vis tiek dalyvaudavo parodose, nors ir netapė leninų. Negali sakyti, kad, pavyzdžiui, Vincas Kisarauskas nebuvo pripažintas tapytojas“, – apie sudėtingą laikmetį kalbėjo L. Kreivytė.
Tiesa, iš auditorijos pasisakiusi menininkė ir kuratorė Paulina Pukytė teigė, kad Rašytojų sąjungos konkursas nebuvo atviras visiems norintiems, jos nuomone, nevienareikšmiškai asmenybei įamžinti galima būtų pasirinkti kitokią, pavyzdžiui, šiuolaikinio meno formą, o ne modernistinę skulptūrą.
„Tokiam žmogui, tokiai kontroversiškai asmenybei reikia šiuolaikinio, o ne modernistinio meno, kuriame vaizduojamas kažkoks sostas“, – sakė P. Pukytė.
Menininkė P. Pukytė pastebėjo, kad organizuojant tokio tipo konkursus sąlygos nesikeičia. Juose negali dalyvauti žmonės, kurie neturi patirties, t. y. dar nėra pastatę kokių nors paminklų mieste. Pavyzdžiui, Just. Marcinkevičiaus konkurso atveju buvo sąlyga, kad dalyvauti konkurse gali tik menininkai, kurie yra pastatę bent vieną paminklą.
„Tai yra ydinga praktika, nes uždaromi keliai menininkams, kurie dar neturi patirties, tai uždaras ratas – nepastatei vieną kartą J. Basanavičiaus, tai nieko kito ir nepastatysi“, – sakė P. Pukytė.
L. Kreivytė pridėjo, kad pasirinkta skulptūra „Trilogija“ nėra tokia paprasta, kaip iš pažiūros atrodo, juk joje – suglamžytas sostas, o jis jau rodo į valdžios nepatogumą, sudėtingumą, nepaprastumą.
„Vieno atsakymo nebus“
Vienas iš nepalankiai kritikų vertinamų Just. Marcinkevičiaus biografijos detalių – apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ (1961 m.). Kritikai sako, kad „Pušis, kuri juokėsi“ – kūrinys, kuriame rašytojas, naudodamasis jam KGB suteikta informacija, puolė jaunuosius rašytojas, pavyzdžiui, Tomą Venclovą.
V. Klumbys diskusijoje pasakojo ir apie šios apysakos atsiradimo aplinkybes.
„Jokių įrodymų nėra, yra tik atsiminimų, o jie – prieštaringi. Tikėtina, kad jis medžiagą [apysakai] gavo ne tiesiogiai iš KGB, o iš tuometės Rašytojų sąjungos vadovybės, kad būtų į protą atvestas jaunimas, kuris ėjo „neteisingu“ keliu. Ta apysaka pasirodė kaip bandymas kalbėtis su tais jaunais žmonėmis, kurie, jam atrodė, eina neteisingu keliu. Galime žiūrėti ir kaip į užsakymą, bet galime žiūrėti kaip į Just. Marcinkevičiaus bandymą kalbėtis su jaunuoliais, kuriems svarbios yra ne tautinės, o kosmopolitinės (dabar – globalios) vertybės. Toje jaunuolių grupėje buvo ir T. Venclova, ir Aleksandras Štromas“, – pasakojo istorikas V. Klumbys.
Anot V. Daujotytės, pats Just. Marcinkevičius yra rašęs, kad KGB šios apysakos neužsakinėjo. V. Klumbys sako, kad iš istorikų tikėtis vienareikšmiško vertinimo – neįmanoma misija.
„Tie, kurie kritiškai žiūri į Just. Marcinkevičių, taip pat kaip ir jo gerbėjai, labai nori vieno atsakymo, kaip jį vertinti. Vieno tokio atsakymo nebus. Istorikai neduos vieno įvertinimo, kad Just. Marcinkevičius yra absoliutus gėris ar blogis. Man keista, kad visuomenė to nori. „Pušis, kuri juokėsi“ buvo jo būdas kalbėti su žmonėmis. Jam tautiškumas buvo labai svarbus, o jis kalbėjosi su tais, kurie mąsto kitaip, kosmopolitiškai. Taip, ji tuo pat metu turėjo valstybės palaikymą ir prisidėjo prie jaunuolių spaudimo. Sunku pasakyti, ar jis matė ir suprato, galėjo nematyti, kad prisideda prie būsimųjų disidentų spaudimo. Galėjo juk nesuprasti. Juk jis ne Dievas, o žmogus, kuris elgiasi taip, kaip jis mato“, – pridėjo V. Klumbys.
Sprendimo dėl paminklo artimiausiu metu dar nebus
Vilniaus miesto savivaldybės Istorinės atminties komisijos pirmininkė Kamilė Šeraitė-Gogelienė sakė, kad komisija pritartų paminklo Justinui Marcinkevičiui statymui Vilniuje, rašytojų sąjungos skvere. Vis dėlto, pažymėjo ji, komisija yra tik patariamasis balsas ir galutinį sprendimą dėl paminklo priims miesto taryba.
„Be abejo, mes, kaip Istorinės atminties komisija, pritariame (paminklo statymui – LRT.lt), mūsų balsas yra patariamasis, mes tarybos darbotvarkės neplanuojame. Tikėtina, kad artimiausiame tarybos posėdyje šio klausimo dar nebus ir jo nebus tol, kol nebus kažkokio aiškaus sutarimo, kas turi atsirasti šiame skvere“, – diskusijoje teigė K. Šeraitė-Gogelienė.
Lietuvos rašytojų sąjunga antradienį surengė atvirą diskusiją, kaip pažymima, siekiant suprasti, kokį norima matyti prie Lietuvos rašytojų sąjungos esantį skverą, kuriam nuo 2020 m. suteiktas J. Marcinkevičiaus vardas, ir koks architektūrinis-skulptūrinis sprendimas vienytų skirtingas nuomones išsakančias visuomenės grupes.
LRT.lt primena, kad liepos mėnesį Rašytojų sąjunga nusprendė sostinės Konstantino Sirvydo gatvėje, šalia sąjungos būstinės, pastatyti paminklą rašytojui Just. Marcinkevičiui. Dėl šio paminklo viešojoje erdvėje kilo ginčas – nesutariama, ar derėtų įamžinti J. Marcinkevičių ir jo kūrybą, nes kritikai ir literatūros tyrėjai akcentuoja prieštaringą rašytojo praeitį.
Dėl Just. Marcinkevičiaus paminklo laukiama Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimo. Rašytojų sąjunga neatmeta, kad dėl kilusio ginčo paminklo idėjos gali būti atsisakyta.
Paskelbus Just. Marcinkevičiaus paminklo rezultatus liepą paaiškėjo, kad laimėjo paminklas „Trilogija“. Šį paminklo projektą kūrė Lietuvos ir Suomijos UAB „Architektūros linija“, atstovaujama direktorės Daivos Čaikauskienės, architektas Gintaras Čaikauskas, skulptorius Gediminas Piekuras, architektė Agnė Mockevičiūtė.
