Lietuvos rašytojų sąjunga ketina prie savo būstinės, Konstantino Sirvydo gatvėje, pastatyti paminklą poetui Justinui Marcinkevičiui. Gegužę pasibaigus konkursui, atrinktas bedrovės „Architektūros linija“ projektas „Trilogija“. Dalis kultūrininkų mano, kad tokio paminklo statyti nereikia, esą J. Marcinkevičius buvo ne tautos dainius, o tarybinis poetas. Abejojama ir paminklui parinkta vieta.
Anot laidos vedėjos, žurnalistės Liepos Želnienės, diskusija apie J. Marcinkevičių ir jo vaidmenį sovietmečiu buvo gyva jau prieš dešimt metų, kai pasirodė VU TSPMI docentės Nerijos Putinaitės knyga „Nenugenėta pušis. Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“, tačiau šią diskusiją vėl įžiebė mokytojas, kultūros dalyvis Vytautas Toleikis, laikraštyje „Šiaurės Atėnai“ publikavęs tekstą „Justinas Marcinkevičius – iškiliausias tarybinis lietuvių poetas“. Anot V. Toleikio, statyti paminklą sovietmečiu parašytai draminei trilogijai yra perteklinis sumanymas.
LRT.lt primena, kad J. Marcinkevičiaus trilogiją sudaro dramos „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“, išleistos 1988 m.
Taip pat skaitykite
Pats V. Toleikis „Radijo ringo“ laidoje teigė, kad jo tikslas – pakviesti iš naujo perskaityti ir įvertinti J. Marcinkevičiaus kūrybą.
„Provokuoju žmones iš naujo perskaityti autorių ir autoironiškai pagalvoti, kaip buvome susovietizuoti per tą laikotarpį. Neturiu prieš [Justiną] Marcinkevičių jokių nuostatų, esu susitikęs jį keletą kartų, labai šiltas, malonus žmogus. Ne apie Marcinkevičių kalbame, o apie mūsų praeitį, gebėjimą prisipažinti, kad visi buvome šiek tiek sovietizuoti. Pavyzdžiui, poema „9 broliai“ yra sovietinėje paradigmoje, nes partizaninis karas yra vaizduojamas kaip brolžudiškas. (...) Mes žiūrime tuos spektaklius, o Sigitas Tamkevičius Kybartuose spausdina „Katalikų Bažnyčios kroniką“, – kalbėjo V. Toleikis.
Rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja Vitalija Maksvytė priminė, kad idėja šalia Rašytojų namų įkurti J. Marcinkevičiaus skverą kilo visuomenei prieš keletą metų, jis buvo įkurtas prieš trejus metus, bet jame trūksta paminklo. Anot V. Maksvytės, J. Marcinkevičius gali būti dviprasmiškai vertinamas, tačiau negalima atmesti ir jo poveikio visuomenei.
„Žmonės gyveno taip, kaip mokėjo, ir naudojosi tuo, ką jie gavo. Kaip pamatuoti, ar didesnė žala padaryta, ar didesnė nauda? Gerbiamas V. Toleikis savo tekste daro priešpriešą tarp garbės ir gyvasties. Nebedaryčiau priešpriešų: ir tai, ir tai. Esame pasaulyje todėl, kad išlikome gyvi, o kažkas už tai mokėjo kainą“, – kalbėjo V. Maksvytė.
Rašytojų sąjungos pirmininkės pavaduotoja citavo T. Venclovos knygą „Vilnius: asmeninė istorija“, kurioje poetas ir rašytojas aptaria J. Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“, vieną iš trilogijos dalių.
„Justino Marcinkevičiaus eiliuota drama, vaizduojanti jį kaip pirmąjį Lietuvos patriotą, darė poveikį kartai, kuri ėjo prie barikadų šaliai vaduojantis iš komunizmo“, – citavo T. Venclovą diskusijos dalyvė, pridurdama, kad esame žmonės, veikėme taip, kaip galėjome.
Tiesa, laidos vedėjus nustebino tiesioginio eterio metu į radiją paskambinusi rašytoja, menotyros mokslų daktarė Kristina Sabaliauskaitė.
Rašytoja į eterį skambino norėdama atsakyti laidoje kalbėjusiam visuomenininkui Dariui Kuoliui, kuris klausė: jeigu svarstome apie J. Marcinkevičiaus paminklą, tai gal reikėtų persvarstyti paminklą ir Adomui Mickevičiui ar Simono Daukanto aikštės pavadinimą? Anot D. Kuolio, šie du asmenys irgi nebuvo šventieji.
K. Sabaliauskaitė teigė, kad ideologija gali būti gražiai supakuojama į menišką, poetišką popierėlį.
„Norėčiau pakomentuoti iš istorijos perspektyvos. Išklausiau daug žmonių, klausytojų, kurie labai susijaudinę skambino ir pasakojo, kiek jiems reiškia [Justino] Marcinkevičiaus poezija, trilogija. Manau, kad apmaudžiausias dalykas yra tas, kad melas ir ideologija kartais gali būti labai įtaigi ir paveiki meniškai, nuvesti daugelį žmonių ne į tiesos, bet į sovietinės ideologijos ir melo pusę. Tai yra didžioji drama ir didysis paradoksas, kad mes statysime paminklą Marcinkevičiaus trilogijai, kuri yra melo ir propagandos kūrinys“, – eteryje teigė K. Sabaliauskaitė.
Rašytoja pritaria V. Toleikio mintims.
„Ten [trilogijoje] yra tiesiog išdergtas ir išniekintas liuteronas Mažvydas, ten yra lygiai taip pat išdergtas ir išniekintas Laurynas Gucevičius, labai pamaldus žmogus ir misionierius, turėjęs ypač draugišką, gelminį ryšį su savo mecenatu vyskupu (Ignotu Masalskiu – LRT.lt), jis paverstas išdarkyta sovietinės klasių kovos karikatūra. Nežinau, ar verta tokiems dalykams statyti paminklus.
Ponas Kuolys labai gražiai demagogiškai suvedė į Adomą Mickevičių, į Simoną Daukantą, į praeitį. Tikiu, kad tokie dalykai galėjo būti nutikę, buvo pastatytas paminklas A. Mickevičiui, žmogui, dedikavusiam savo poemą caro administracijai. Tiesa, paskui atsidūrusiam tremtyje, po to kalintam. Apie Marcinkevičių šito niekada nepasakysime. Bet į ką aš kreipiu? Yra precedentų. Ar norime tai tęsti? Ar norime tai kartoti? Ar norime kažkokios tiesos, gėrio ir kritinio mąstymo?“ – klausė rašytoja K. Sabaliauskaitė.
Laidoje taip pat dalyvavo istorikė Mingailė Jurkutė, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė Nerija Putinaitė.
Visą „LRT radijo ringo“ laidą galite išklausyti LRT radiotekoje.
