Visuomenėje kilus diskusijoms dėl Rašytojų sąjungos plano sostinėje statyti paminklą rašytojui ir Sąjūdžio veikėjui Justinui Marcinkevičiui, kritikai ir literatūros tyrinėtojai primena, kad jis yra prieštaringai vertinama asmenybė. Anot literatūrologo Rimanto Kmitos, Lietuvoje greičiausiai dėl nieko kito per trisdešimt nepriklausomybės metų taip karštai nesiginčijama.
„Neišlaikė egzamino“
Žinomas kaip Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys nuo 1988 metų, Just. Marcinkevičius taip pat veikė ir sovietinės Lietuvos politikoje: buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatu, šeštojo dešimtmečio pabaigoje – Rašytojų sąjungos pirmininku.
Klausimų iškėlė ne tik jo veikla, bet ir kūryba: manoma, jog rašytojo apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ (1961) parašyta remiantis KGB suteikta medžiaga, nors tai niekada nebuvo patvirtinta. Filosofė ir politologė Nerija Putinaitė yra analizavusi Just. Marcinkevičiaus kūrybą kaip sovietinio tautiškumo pavyzdį, kai buvo skatinama lietuviška tapatybė, tačiau netoleruojama sovietinės sistemos kritika, maištas. Panašiai yra pasisakęs ir literatūrologas Rimantas Kmita, pabrėždamas, kad Just. Marcinkevičius išaukštino kenčiančio lietuvio vaizdinį – šiandien tai gali būti suprantama ir kaip nesitaikstymas su valdžia, tačiau iš tiesų buvo patogi susitaikymo pozicija.
Filosofas Kęstutis Girnius teigia, kad prisiminti Just. Marcinkevičių, pavyzdžiui, mokyklose tikrai galima ir nereikėtų neigti rašytojo talento, tačiau jis yra prieš paminklą Vilniaus centre.
„Mokykloje būtų galima skirti daugiau dėmesio jo poezijai ir darbams, bet neaplenkiant jo jaunystės nuodėmių, pataikavimo, partinio gyvenimo“, – svarsto jis.
Pašnekovas priminė Just. Marcinkevičiaus sąsajas su Komunistų partija: jis net kandidatavo į Centrinio komiteto narius.
„Juo tampama ne dėl mėlynų akių. <...> Jo gyvenimo nereikia gražinti, nes reikia prisiminti – jis pats visą laiką jį gražino: <...> enciklopedijoje buvo minima, kad jis buvo LKP CK narys, vėliau to įrašo nebeliko. „Pušyje, kuri juokėsi“ buvo jo rašytas įvadas, esą šis jaunimas kada nors supras, kur saulė teka, o kur leidžiasi, suprask, teka Kremliuje, leidžiasi supuvusiuose Vakaruose. Tas įvadas irgi vėliau buvo pašalintas“, – sakė K. Girnius.
Pasak pašnekovo, beveik tuo pat metu, kai Just. Marcinkevičius parašė „Pušį, kuri juokėsi“, Aleksandras Solženycinas išleido knygą „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, laikomą pirmuoju literatūros kūriniu apie Stalino represijas.
„Tai jau nebuvo stalinizmo laikai. Jis būtų galėjęs labai lengvai pasakyti: ne, aš esu poetas, nesu prozininkas, ir nebūtų nukentėjęs. Tačiau jis parodė ištikimybę, kai ištikimybės parodymo nereikėjo. <...> Jis neišlaikė pilietiškumo ir patriotizmo egzamino“, – svarstė K. Girnius.
Be to, atkreipė dėmesį filosofas, Just. Marcinkevičius apie savo poziciją neprasitarė ir devintajame dešimtmetyje, Sąjūdžio metais, niekada nebuvo savikritiškas. Net ir tada, kai Lietuvoje ėmė veikti disidentai, katalikiškas pogrindis, Just. Marcinkevičius niekaip neišreiškė paramos jų veiklai, nors, svarsto K. Girnius, visuomenės paramos jis būtų sulaukęs.
Be to, K. Girnius kritikavo Just. Marcinkevičiaus nuostatas prieš Katalikų Bažnyčią sovietmečiu, nes jos veikla buvo persekiojama.
Šiandien dviprasmiški Just. Marcinkevičiaus biografijos faktai yra žinomi ir vis dėlto jis nėra pasmerktas. Anot K. Girniaus, tai keista, nes, atrodytų, ginti Just. Marcinkevičių turėtų tik vyresnės kartos žmonės, patys tarsi norintys pateisinti savo poziciją Sovietų Sąjungos metais. Tačiau bet kokia rašytojo kritika sulaukia priešiškumo bangos.
„Šito aš nesuprantu. Kita vertus, žmonės užsiciklina. <...> Manau, kad tai yra savigarbos stoka“, – ginčus dėl paminklo Just. Marcinkevičiui komentavo K. Girnius.
Pasak jo, jei Rašytojų sąjunga norėtų statyti paminklą rašytojui, gali jį statyti, pavyzdžiui, fojė. Anot K. Girniaus, Just. Marcinkevičiaus jo akyse nereabilituoja net ir veikla Sąjūdžio metais.
„Visi atsipirko, net ir Lionginas Šepetys (buvęs aukštas Komunistų partijos veikėjas, vėliau Nepriklausomybės akto signataras – LRT.lt). <...> Jis neišsiskiria, turėjo šiokį tokį vaidmenį pradžioje, bet rugpjūčio mėnesį, kai jau vyko didysis mitingas, Sąjūdis turėjo kitus vadovus, Marcinkevičius buvo šalia Sąjūdžio, jis nebuvo Sąjūdžio širdis“, – sakė K. Girnius.
Pasiteiravus, kaip reikėtų vertinti kitus atvejus – ką šiandien laikyti sovietiniu ar kolaboravusiu, K. Girnius sakė siūlantis skirti pasipriešinimą, prisitaikymą ir kolaboravimą.
„Jis nebuvo kolaborantas, bet jis prisitaikė, išskyrus iki 1961 metų. Tačiau po to kyla klausimas, o kiek prisitaikei? Jis prisitaikė gerokai daugiau, pasidarė iš to labai gerą ir patogų gyvenimą. Jis tuo gyvenimu mėgavosi“, – mano K. Girnius.
Vos netapo prezidentu
Tačiau paminklo Just. Marcinkevičiui idėjos šalininkai primena, kad rašytojas buvo viena iš svarbiausių Sąjūdžio figūrų, o Lietuvos nepriklausomybę paskelbė būtent buvęs sovietinis elitas – įtakingi mokslininkai, menininkai, rašytojai.
Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) doktorantės Aistės Deimantaitės, tyrinėjusios Sąjūdžio laikotarpį, Just. Marcinkevičius tuo metu iškilo ne veltui.
„Sąjūdis buvo įkvėptas Sovietų Sąjungos Komunistų partijos persitvarkymo programos, dauguma žmonių į iniciatyvinę grupę atėjo kaip intelektualai, mokslininkai, žinoma, ir politiniai funkcionieriai, filosofai, muzikologai. Jie visi buvo iškilūs, užėmė visuomenėje tam tikrą vietą. Disidentų ten nepriėmė, nes bijojo represijų. <...> Sąjūdžio iniciatyvinę grupę sudarė 36 žmonės, 17 priklausė Komunistų partijai. Tai buvo natūralu“, – sakė ji.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje Just. Marcinkevičius nebuvo vienintelis poetas. Sąjūdžio mitinguose buvo skaitomos eilės, kalbėjo poetai ir rašytojai, vyravo emocijos. Anot pašnekovės, Just. Marcinkevičiaus baiminosi ir valdžia, jo suimti ar bauginti ji nebūtų drįsusi.
„Just. Marcinkevičius buvo kaip siena. <...> Jis turėjo autoritetą visuomenėje, jo nebuvo galima taip lengvai bausti“, – sakė ji.
Šiandien mažai žinomas faktas, kad būtent Just. Marcinkevičius 1993 metais netgi turėjo didelius šansus tapti pirmuoju atkurtos Lietuvos prezidentu. Tada manyta, kad į Vytauto Landsbergio „megztąsias beretes“ ir brazauskininkus pasidalijusiai neseniai nepriklausomybę atkūrusiai valstybei reikėjo vienijančio prezidento, ir būtent Just. Marcinkevičiaus kandidatūrą socialdemokratų partija pasiūlė pirmąją. Algirdas Mykolas Brazauskas kandidatavo tik atsisakius poetui.
„Ateidavo dešiniųjų rėmėjai, atsisėsdavo į pirmas eiles, šaukdavo, neleisdavo kalbėti valandą, kol pavargdavo, tik tada prasidėdavo susitikimas. Susipriešinimas buvo didžiulis. Jis [Brazauskas] manė, kad reikia vienijančios figūros iš Sąjūdžio žmonių, aš pats dalyvavau tame susitikime, gana ilgai kalbėjome, bet Just. Marcinkevičius atsisakė, sakė: „Aš nesu politikas, galiu padėti, bet tikrai nedalyvausiu.“ Po to, kai Marcinkevičius atsisakė, Brazauskas apsisprendė dalyvauti rinkimuose“, – anksčiau duotame interviu LRT.lt yra sakęs buvęs ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas.
Anot A. Deimantaitės, vertinant Just. Marcinkevičių reikėtų suprasti, kad dauguma gyventojų tuo metu gyveno dvigubą gyvenimą: turėjo būti ir sovietinės valstybės piliečiai, ir dalyvavo protesto akcijose, ilgainiui pakeitusiose režimą.
„Iš šiandieninės perspektyvos mes pamirštame, manome, kad tik disidentai galėjo ką nors padaryti. Realiai disidentai negalėjo padaryti nieko. Jie, pavyzdžiui, 1987 m. susirinko prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tačiau visuomenė žiūrėjo su baime, kad jie radikalai“, – anot mokslininkės, į Sąjūdžio gretas disidentus priimti buvo vengiama.
Anot jos, iniciatyvinėje grupėje buvo siekiama turėti tokių žmonių, kurie būtų autoritetai visuomenėje, bet juos būtų sunku įbauginti ar spausti.
Be to, Just. Marcinkevičius turėjo itin didelį poveikį susirinkusiai miniai.
„Jis keldavo beprotišką euforiją... <...> Tik pasako žodį ir plojimai. Žmones veikė poetai: Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Bernardas Brazdžionis. Visi verkdavo“, – apie to meto emocijas pasakoja A. Deimantaitė.
Anot pašnekovės, dėl konkrečių politinių idėjų Just. Marcinkevičius nebuvo žinomas, tačiau buvo atsakingas už politinių kalinių ir tremtinių klausimus, žinoma, kad tai jį paveikė emociškai.
„Lietuva turi būti nepriklausoma, suvereni, jis tai aiškiai palaikė. <...> Jis buvo atsiskyręs nuo A. M. Brazausko, maniusio, kad reikia turėti suverenumą Sovietų Sąjungoje“, – sakė pašnekovė.
Anot rašytojo Sergejaus Kanovičiaus, jis paminklo Just. Marcinkevičiui idėją palaiko visų pirma todėl, kad tai yra vienas iš svarbiausių 20 a. lietuvių poetų. Tačiau kritiką buvus nepakankamai kritišku ar kolaboravusiu su sovietine valdžia jis lygina su atgaline data vykdomu teismu ir perrašinėjama istorija.
Anot rašytojo, negalima nagrinėti Just. Marcinkevičiaus kūrinių neatsižvelgiant į tai, kad jis kūrė sovietmečiu, tikėtis jo herojus ir patį autorių esant laisvais.
„Tai pretekstas dar kartą apkaltinti nebegyvenantį žmogų nebūtais dalykais, tarsi jis būtų gyvenęs laisvoje visuomenėje. <...> Jis yra lietuvių literatūros klasika ir nereikia jokių kitų epitetų“, – pastebi S. Kanovičius.
Pasak jo, bene visų tuo metu gyvenusių kūrėjų biografijoje ir kūryboje rastume dalykų, kuriuos galima vadinti juodomis dėmėmis. S. Kanovičiaus teigimu, dabar vykstanti diskusija dėl Just. Marcinkevičiaus palikimo rodo, kad visuomenei sunku susitaikyti su praeitimi.
„Mes niekaip negalime priimti praeities tokios, kokia ji buvo, visada mėginame perrašinėti istoriją atgaline data. <...> Žmonės gimė ir mirė toje sistemoje, prisitaikydami ir neprisitaikydami. Mėginti klijuoti kolaboranto etiketę yra labai paprasta. <...> O disidentų Lietuvoje buvo saujelė. Ta saujelė ir turi moralinę teisę kitiems priekaištauti“, – mano rašytojas.
Paminklo siūlo palaukti
Literatūrologė ir Vilniaus universiteto profesorė Dalia Satkauskytė LRT.lt sakė, kad ją stebina dėl Just. Marcinkevičiaus asmenybės kilusios diskusijos, nes jos greitai peržengė mandagumo ir pagarbos ribas. Po to, kai Vytautas Toleikis paskelbė esė, kurioje kritikavo paminklo idėją, sulaukta net asmeninių įžeidinėjimų.
„[V. Toleikio] straipsnis buvo gana nuosaikus, galima sutikti arba nesutikti, tačiau tonas, kuriuo pradėta diskutuoti, man nepriimtinas. Manau, reikia kalbėti nekaltinant. Esu sakiusi, kad jei mums reikia šventųjų ir stabų, atsiranda ir atpirkimo ožių“, – mano ji.
Literatūrologės teigimu, kalbėti apie sovietmečio rašytojus reikėtų kitaip, nei tai daroma dabar.
„Visada tikėjausi, kad jau išėjome iš posovietinės būklės. Pastarąjį kartą, kai rašiau straipsnį moksliniam žurnalui, recenzentai jau pastebėjo, kad nereikėtų rašyti „posovietinė respublika“. Tačiau kai klausau šių diskusijų, panašu, kad vis dar esame įsiaudrinę. <...> Tačiau jaunimui tai nelabai rūpi, o rūpi kartai, kuri gyveno sovietmečiu“, – pastebi literatūrologė.
D. Satkauskytė pastebi, kad šiandien Just. Marcinkevičius gauna ir nepelnytos kritikos.
„Jis paverčiamas pagrindiniu sovietizuotoju. Kad jis buvo paveiktas sistemos – nėra net kalbos, kas nebuvo jos paveiktas? Nebent disidentai, radikaliai nusiteikusieji. Ginčų kyla, nes jo vaidmuo buvo didesnis, jis turėjo, kaip vadina sociologai, tautos poeto poziciją“, – sakė ji.
Anot jos, pernelyg daug reikšmės suteikiama tam, kad jis priklausė Rašytojų sąjungai ir užėmė ten aukštas pareigas. Pasak D. Satkauskytės, pats Just. Marcinkevičius yra sakęs, kad atidavė „kas ciesoriaus ciesoriui“.
„Nereikia daryti iš jo šventojo, jis pats iš savęs tokio nedarė. <...> Vadinamųjų „lokomotyvų“ daug kas yra parašęs. Aišku, yra jo ankstyvųjų eilėraščių apie Leniną, apie tai reikia kalbėti ramiai. <...> Lojalumo gestus darė visi, kas buvo spausdinami, klausimas, ar tie lojalumo gestai buvo būtini, ar pertekliniai? Marcinkevičiaus atveju tikriausiai pertekliniai“, – kalbėjo ji.
Pasiteiravus apie paminklo Just. Marcinkevičiui galimybę, D. Satkauskytė sakė mananti, kad praėjo per mažai laiko ir įamžinimo būtų galima palaukti.
„Man atrodo, kad Lietuvoje paminklai nuolat kelia aistrų ir siūlyčiau skelbti moratoriumą paminklų statymui. <...> Manau, jų reikėtų mažiau. Manau, kad geriausias įamžinimas – Just. Marcinkevičius turi mokinių, jie tęsia jo tradiciją. O paminklinimas mane trikdo, tuo labiau kad rašytojas dar istoriškai nenutolęs“, – mano D. Satkauskytė.
Kmita: dauguma buvo pilkojoje zonoje
Literatūros kritikas, literatūrologas ir rašytojas Rimantas Kmita, žinomas būtent dėl to, kad analizavo Just. Marcinkevičiaus poziciją sovietmečiu, kalbėdamas su LRT.lt minėjo nenorintis imtis tokių tyrimų toliau – dėl jų jis patyrė kritikos, kuri girdima ir šiandien, kalbant apie paminklą rašytojui.
„Per visą Nepriklausomybės laikotarpį kyla diskusijų dėl Just. Marcinkevičiaus, nėra kito tokio rašytojo, dėl kurio kiltų tokių diskusijų. <...> Atrodo, kad diskusijoje žmonės negirdi vieni kitų.
Nemažai daliai gyventojų Just. Marcinkevičiaus kūryba yra tapusi labai svarbia tapatybės dalimi: ir draminėje trilogijoje, ir poezijoje. Vienaip ar kitaip Marcinkevičius kalba apie situaciją, kurioje buvo dauguma: nei disidentai, nei įsitikinę komunistai – dauguma buvo pilkojoje zonoje“, – anot rašytojo kūrybos tyrinėtojo, būtent tai artima daugumai Lietuvos gyventojų, patyrusių sovietmetį, o tai giliau nagrinėti yra pernelyg skaudu.
Anot R. Kmitos, Just. Marcinkevičiaus įamžinimo sukeltos diskusijos yra ne literatūros, poezijos ar istorijos, o tapatybės klausimas. Jis pastebi, kad trūksta naujų rašytojo kūrybos faktų atskleidimų.
„Mes savo tarybiškumo nereflektuojame, mums atrodo, kad buvo Sovietų Sąjunga, komunistinė ideologija, o tada iš kažkur atsirado gryni lietuviai, susikūrė Sąjūdis. Visi, kurie ten gimėme, augome, brendome, buvome vienaip ar kitaip tarybiniai žmonės“, – sakė pašnekovas ir pridūrė, kad ryškiai antisisteminių žmonių buvo vienetai.
Paklaustas, kaip turėtų būti prisimenamas ir įamžintas Just. Marcinkevičius, jo kūrybos tyrinėtojas sakė, kad jo kūrybos atvejis parodo visų pirma tai, kaip buvo atiduodama duoklė valdžiai.
R. Kmita pastebi, kad Just. Marcinkevičiaus kūryba su metais keitėsi pagal Komunistų partijos ideologiją, pavyzdžiui, kai Nikitos Chruščiovo valdymo metu įvyko vadinamasis humanistinis posūkis, išaukštinęs žmogaus galią, tai atsispindėjo ir rašytojo kūryboje. Be to, užimdamas aukštas pareigas, Just. Marcinkevičius buvo suvaržytas kūrybiškai.
Apskritai „Sąjūdžio dainius“ laikėsi pozicijos, kad dėl galimybės kurti ir išlaikyti literatūrą verta nusileisti, mano jis.
„Jam tautiškumo temomis leido kalbėti daugiau nei rašytojams, kurie jos [duoklės] nebuvo atidavę. <...> Išlikimo kelias buvo jo pasirinktas kelias. Jo kurso draugai rašė eilėraščius, dėl kurių buvo kviečiami į KGB ir jų karjeros nesusiklostė, o Marcinkevičius elgėsi kitaip, viskas jam susiklostė“, – sakė pašnekovas.
Jis pridūrė, kad Just. Marcinkevičius žinomas dėl lituanistinio paveldo saugojimo, senosios kultūros tyrinėjimų, todėl jo paveikslas yra nevienalytis.
Pasak R. Kmitos, šiandien akivaizdu, kad Just. Marcinkevičiaus kūriniai atitinka komunizmo standartus, tačiau anuomet į juos buvo žiūrima kitaip.
„Žmonės buvo įpratę prie maišyto kalbėjimo, kai kurie dalykai buvo automatiškai atmetami kaip privalomi, neišvengiami. Svarbu, kad ten būtų pasakyta kažkas apie Lietuvą, istoriją, ir tai jaudino. Yra daugybė liudijimų, kaip tas pats žodis „Lietuva“ [spektaklyje] ištariamas be privalomo būdvardžio „tarybinė“ ir sukeldavo euforiją. Kitiems nesukeldavo“, – sakė R. Kmita.
Kalbėdamas apie Just. Marcinkevičiaus vaidmenį Sąjūdyje, literatūrologas atkreipia dėmesį, kad jis nebuvo vienintelė, svarbiausia Sąjūdžio figūra, o greičiau pastūmėtas į persitvarkymo centrą dėl įvaizdžio.
„Jis nebuvo tas, kuris inicijuotų procesus, labiau [įtrauktas] dėl, šiuolaikiniais terminais kalbant, ryšių su visuomene, kad pritrauktų daugiau dėmesio, būtų autoritetas. Tai tikriausiai buvo rizikingiausias dalykas – kai nežinai, kaip viskas bus, bet stovi scenoje ir kalbi“, – sakė jis.
