Vilniaus katedros lobyne išsaugota ankstyviausia baroko stiliaus monstrancija Lietuvoje, sukurta Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus užsakymu prieš pat Maskvos kariuomenės įsiveržimą 1655 m., liturginis indas, pagamintas iš gryno aukso, puoštas deimantais ir kitais brangakmeniais, vertingas ne tik dėl puikių estetinių savybių, bet ir dėl to, kad taikliai įamžina 17 a. katalikiškojo pamaldumo madas.
Monstrancijos paskirtis ir simbolika
Monstrancija – puošniausias ir įspūdingiausias liturginis indas, skirtas ostijai saugoti ir demonstruoti. Šio indo funkciją atspindi ir jo pavadinimas – išvertus iš lotynų kalbos žodis „monstrare“ reiškia „rodyti“, „atskleisti“.
Monstrancijos atsirado 13 a. – gerokai vėliau nei kiti liturginiai indai, kai brandžiaisiais ir vėlyvaisiais viduramžiais susiformavo naujos pamaldumo praktikos, Dievo Kūną pradėta išstatyti viešai pagerbti pamaldose bažnyčiose ar procesijose. Barokinės monstrancijos išsiskiria medžio lają ar vynmedžio lapus atkartojančiomis formomis. Jomis pasižymi ir Vilniaus katedros lobyne saugomas auksakalystės kūrinys.
Itin puošni ir spalvinga barokinė monstrancija – vienas brangiausių ir vertingiausių Vilniaus katedros lobyno eksponatų. Lietuvoje retai pasitaiko liturginių indų, taip gausiai puoštų sudėtinga emalio technika, skirtingų brangakmenių deriniu ir įtaigia kompozicija.
Spėjama, kad šis kūrinys užgimė Vilniaus auksakalių cecho dirbtuvėse, tačiau spalvų gausa ir jų derinimas su aukso pagrindu išduoda Augsburgo auksakalystės mokyklos – vieno garsiausių ir labiausiai vertintų auksakalystės centrų Europoje – įtaką. Tiksliai monstrancijos autorystės nustatyti istorikams nepavyko, tačiau mokslininkai linkę priskirti ją Vilniaus auksakalių aplinkai ir net sieti ją su Vilniaus jėzuitais.
Monstrancijos pėdą puošia smulkūs emalio technika atlikti Kristaus kančios įrankių (Arma Christi) atvaizdai bei angeliukų veidai. Indo kojelėje įkomponuota Nekaltojo Prasidėjimo Švč. Mergelė Marijos figūra, stovinti ant pusmėnulio. Iš jos krūtinės išauga dvi vešlios vynmedžio šakos, apraizgančios visą glorijos kompoziciją. Jos centre – rezervakulis, įstiklinta širdies formos dėžutė, skirta ostijai įstatyti.
Kaip įprasta, rezervakulio viduje pritvirtintas pusmėnulio pavidalo ostijos laikiklis, vadinamas melchizedeku. Rezervakulio rėmas inkrustuotas rubinais, jį juosia Dievo Kūno šlovę simbolizuojantys aukso spinduliai, kurių tarpuose išdėstyti smaragdai.
Virš rezervakulio – didelis granato akmuo, o kompoziciją vainikuoja įspūdinga karūna su deimantais puoštu kryžiumi – Kristaus aukos ir pergalės prieš mirtį simboliu. Karūną puošia smaragdų ir safyrų akmenys, taip pat į visas puses svyrančios javų varpos.
Bene charakteringiausi šios monstrancijos elementai – ryškiomis augalijos spalvomis išsiskiriantys vynuogių vaisiai ir lapai bei auksiniai javai, simbolizuojantys duoną ir vyną, per Mišias virstančius Kristaus Kūnu ir Krauju.
17 a. Katalikų Bažnyčia ypač akcentavo pamaldumą Švč. Sakramentui, taip pat propagavo Švč. Mergelės Marijos kultą – ypač todėl, kad šiais klausimais kilo nesutarimų tarp katalikiškos ir protestantiškos doktrinos. Širdies formos rezervakulis taip pat nurodo į pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai, kurį propagavo jėzuitai.
Indą kūrusios ir saugojusios asmenybės
Šio kūrinio istorija susijusi net su trijų Vilniaus vyskupų asmenybėmis. Monstranciją katedros lobynui padovanojo Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius (1596–1656, vyskupavęs 1649–1656). Liturginio indo pėdos centre galima atpažinti Tiškevičių giminės heraldinį ženklą Leliwa bei vyskupo rangą simbolizuojančią mitrą virš jo. Herbą supa vyskupo inicialai: G[eorgius] T[yszkiewicz] D[ei] G[ratia] E[piscopus] V[ilnensis] (lietuvių kalba – „Jurgis Tiškevičius, Dievo malone Vilniaus vyskupas“).
Jurgis Tiškevičius – vienas garsiausių katalikiškosios reformos laikotarpio dvasininkų, 1633–1649 m. buvęs Žemaičių, 1649–1656 m. – Vilniaus vyskupu. 1637 m. ganytojas įsteigė Žemaičių Kalvariją – kaip ir monstrancija, šventovė tapo testamentu vyskupo pastangoms atnaujinti ir reformuoti katalikiškąjį pamaldumą Lietuvoje.
Jurgio Tiškevičiaus biografija, kaip ir jo gyvenamoji epocha, pasižymi ryškiais barokiniais kontrastais. Amžininkų liudijimu, jaunystėje norėjęs tapti jėzuitu būsimasis vyskupas tėvo buvo smarkiai sumuštas, dėl to silpnai matė ir skundėsi sveikata. Nepaisant to, kaip ganytojas J. Tiškevičius išsiskyrė uolumu ir energija, pamaldumu, administratoriaus talentu, be to, ir meniniu skoniu.
Vyskupo biografija taip pat neatsiejamai susipynusi ir su didžiausia XVII a. vidurio tragedija – 1655 m. prasidėjusiu Tvano laikotarpiu. Maskvos kariuomenei užėmus Vilnių, J. Tiškevičius turėjo pasitraukti į Prūsiją. Iš ten į savo sostą Vilniuje vyskupas niekada nebesugrįžo, o tiksli jo palaidojimo vieta istorikams iki šiol lieka detektyvinė mįslė.
Visgi šiandien vyskupo atminimą Vilniaus katedroje saugo puiki barokinė epitafija, įgavusi dabartinį vaizdą XVIII a. viduryje. Italų skulptoriaus Giovanni Francesco Rossi 1652 m. sukurtas bronzinis portretinis J. Tiškevičiaus biustas išsiskiria gyvumu: rodos, pamokslaudamas ganytojas amžinai sustingo iškėlęs dangun ranką tarsi laimindamas.
Vyskupui J. Tiškevičiui taip pat priklausė puošnus Švč. Kristaus Kraujo relikvijorius, nuo XVII a. II pusės saugotas Vilniaus Bernardinų bažnyčioje (šiandien eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje).
Iš kalnų krištolo pagaminto kryžiaus formos relikvijoriaus centre – langelis, pro kurį matyti miniatiūrinė aukso taurė su Švč. Kristaus Kraujo relikvijomis. Relikvijoriaus priekį dengia sidabrinės plokštelės, puoštos raudonų lelijų žiedų tamsiai mėlyname fone piešiniu. Pastarasis atliktas sudėtinga tapybinio emalio technika, XVII a. išpopuliarėjusia Vengrijoje.
Relikvijorius taip pat puoštas dar nuo Antikos laikų žinoma juodinimo technika, dažnai naudota aukso ir sidabro dirbiniams norint suteikti spalvinį kontrastą. Taip puošiant kūrinius, iš anksto išgraviruoti aukso arba sidabro paviršiai būdavo padengiami juodmase, gaminama iš sidabro, alavo, vario ir sieros mišinio. Šis relikvijorius – dar vienas vyskupo J. Tiškevičiaus estetinio skonio liudijimas.
Jurgio Tiškevičiaus dovanotos monstrancijos kompoziciją vainikuojantis deimantais puoštas kryžius yra ankstesnis už patį indą ir priklausė kitam Vilniaus vyskupui, Eustachijui Valavičiui (1572–1630, vyskupavo 1616–1630). Tai viena iš keleto fragmentiškai išlikusių brangenybių, kurias šis ganytojas paliko Vilniaus katedros lobynui.
Kryžius iš vienos pusės inkrustuotas deimantais, iš kitos puoštas smulkmenišku emalio technika atliktu piešiniu. Jis galėjo būti įkomponuotas monstrancijos viršuje Jurgio Tiškevičiaus pageidavimu, tokiu būdu siekiant pagerbti ankstesnio vyskupo atminimą ir įvertinti jo palikto kūrinio reikšmę.
Eustachijus Valavičius – vienas ryškiausių katalikiškosios reformos Vilniaus vyskupijos ganytojų, pasižymėjęs išmintimi, giliu tikėjimu ir tolerancija kitatikiams, o taip pat – rafinuotu skoniu ir intelektualumu. Vilniaus katedroje išliko jo epitafija Valavičių koplyčioje, paties vyskupo lėšomis perstatytoje iš senosios Karališkosios koplyčios XVII a. pirmoje pusėje.
Dalis Vilniaus katedros lobyno, taip pat ir vyskupo Jurgio Tiškevičiaus monstrancija, sėkmingai išsaugota per 1655 m. Tvano laikotarpį kito Vilniaus vyskupo Jurgio Bialozoro (1622–1665, vyskupavo 1661–1665) pastangomis.
Vyskupas J. Bialozoras laikomas žymiausiu 17 a. vyskupu valstybininku, jis buvo aktyviai įsitraukęs į valstybės gyvenimą ir valdymą. Artinantis karui, ganytojas nujautė grėsmę ir ėmėsi iniciatyvos gelbėti Vilniaus katedros lobyno brangenybes. Beje, dar jauną dvasininką J. Bialozorą globojo ir vyskupas J. Tiškevičius. Šias dvi asmenybes taip pat gražiai susieja ir kitas charakteringas barokinio pamaldumo reiškinys – J. Tiškevičius steigė Žemaičių, o J. Bialozoras – Verkių Kalvarijas.
Vilniaus vyskupo Jurgio Tiškevičiaus Vilniaus katedrai padovanota monstrancija – unikalus Lietuvos baroko kultūros paminklas, charakteringai įkūnijantis šios epochos meno, pamaldumo ir istorijos bruožus. Šis liturginis indas – ne tik materialinu požiūriu itin brangi meno vertybė, bet ir iškalbingas katalikiškosios reformos dvasinės kultūros ženklas, įkūnijantis net trijų iškilių šio laikotarpio Vilniaus vyskupų ganytojiškas pastangas bei gyvenimo istorijas.
Straipsnių serijoje, rengiamoje bendradarbiaujant su Bažnytinio paveldo muziejumi, pristatomas Vilniaus katedros lobynas ir jo istorija. Tai seniausias ir turtingiausias lobynas iš visų, saugotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčiose. Jį sudarė įvairūs liturgijai skirti puošnūs reikmenys, sukurti garsių asmenų – vyskupų, didikų ir valdovų – rūpesčiu. Lobynas pradėtas kaupti dar 14 a. pabaigoje po valstybės krikšto, kriziniais krašto istorijos laikotarpiais ne kartą slėptas siekiant apsaugoti, o šiandien eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje. Vilniaus katedros lobynas neįkainojamai vertingas kiekvienam, norinčiam iš arčiau susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija.
Taip pat skaitykite
Literatūra
1. „Jėga ir grožis jo šventovėje...“ (Ps 96, 6): Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje. Sudarytoja Dalia Vasiliūnienė, Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013, p. 51–53, 66.
2. Liudas Jovaiša „Kur lavonas? J. T. pomirtinės piligrimystės istorija“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2005, Nr. 7–8, p. 321–325.
3. Liudas Jovaiša „‚Tėvas siratų ir visų ponaičių’: vyskupo Jurgio Tiškevičiaus portretas“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2010, Nr. 1–2, p. 39–46.
4. Lietuvos sakralinė dailė XI–XX a. pradžia, t. IV: Auksakalystė XIII–XX a., I knyga: Kolekcijos. Sudarytoja Jolita Liškevičienė. Vilnius, 2006, p. 253–254.
5. Skarbiec katedry wileńskiej. Redakcja naukowa Dariusz Nowacki, Anna Saratowicz-Dudyńska. Warszawa: Zamek Królewski w Warszawie, 2008, p. 150–152.
6. Vilniaus katedros lobynas. Sudarytojai Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2002, p. 241, il. 95–101.
7. Vilniaus sakralinė auksakalystė. Sudarytoja Rita Pauliukevičiūtė. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2012, p. 52.
8. Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika. Sudarytoja Alina Pavasarytė. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2017, p. 44–46, 76.
9. Vilniaus vyskupai ir jų portretai. Sudarytojas ir tekstų autorius Liudas Jovaiša. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2016, p. 62, 66, 70.
10. Birutė Rūta Vitkauskienė, Złotnictwo wileńskie: ludzie i dzieła XV–XVIII wiek. Warszawa: Wydawnictwo Neriton, 2006, p. 197–199.
