Vilniaus katedros lobyne tarp įspūdingų relikvijų – bažnytinės tekstilės komplektas, atskleidžiantis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų (LDK) aprangos ypatumus. Komplektas pasiūtas panaudojus brangių Leono Madžarskio šilko audykloje Slucke išaustų kontušo juostų fragmentus. Kontušo juosta – sarmatiško kostiumo akcentas, ilgainiui tapęs Abiejų Tautų Respublikos (ATR) bajorų tapatybės simboliu.
Arnotas, stulos ir veliumas iš Vilniaus katedros lobyno
Komplektą sudaro arnotas, dvi stulos ir veliumas. Liturginių reikmenų kilmė susijusi su pirmųjų krikščionių kasdienybe: liturgija vyko namuose, tad apeigose naudojami daiktai ir drabužiai buvo kasdienės buities dalis.
Arnotas – viršutinis kunigo per Mišias dėvimas drabužis – Antikos laikais buvo šiltas kelioninis apsiaustas. Dabartinis jo pavadinimas kilo iš lotynų kalbos veiksmažodžio, reiškiančio „puošti“ (lot. ornatus – išpuoštas), ir atspindi vėlesnę arnoto funkciją – išskirti Mišias aukojantį kunigą, simboliškai perteikti visa apgaubiančios Dievo meilės ir saugančio Dievo šarvo įvaizdžius.
Stula – ilga juosta platėjančiais galais – vienas svarbiausių liturginių drabužių, vilkimas visų rangų dvasininkų teikiant sakramentus ir aukojant Mišias. Jis kilęs iš šalio, kuris pasitarnaudavo kaip šluostė veidui ar indams, o vėliau tapo ženklu, simbolizuojančiu dvasininko tarnybą ir Kristaus jungą. Veliumas – altoriaus reikmuo, skirtas Mišių taurei uždengti.
Komplekto dalys yra pasiūtos iš šilkinio audinio, atausto auksuoto sidabro ir sidabro siūlais. Šilkas itin vertintas dėl lengvumo ir švelnumo. Ilgą laiką – iki Naujųjų laikų epochos, reiškusios ir jūrų prekybos pradžią, – šilko audiniai į Europą buvo gabenami iš Rytų ir Pietų Azijos regionų, tad buvo itin brangūs ir reti. Išmokus šilką austi Europoje (pirmiausia Italijoje), jis tapo dažniau aptinkamas ir ATR.
Lietuvoje beveik neturime išlikusių kilmingųjų dėvėtų drabužių pavyzdžių, bet apie vyravusias madas galime spręsti iš portretų arba audinių, kurie būdavo paaukojami bažnyčioms ir persiuvami į liturginius drabužius. Tai liudija, kaip vertinti ir tausoti audiniai ir kaip sudėtinga būdavo jų gauti.
Vilniaus katedros lobynui priklausantis liturginės tekstilės komplektas taip pat pasiūtas panaudojant brangių Leono Madžarskio (apie 1740–1811) šilko audykloje Slucke (dab. Baltarusija) išaustų kontušo juostų fragmentus. Kontušo juosta – sarmatiškojo kostiumo akcentas, ilgainiui tapęs ATR bajorų tapatybės simboliu.
Sarmatiškoji tapatybė
LDK Liublino unijos išvakarėse populiarėjo jau anksčiau Lenkijoje susiformavusi sarmatizmo ideologija, ATR bajorus kildinusi iš Sarmatijos regiono. Bajorų bendrijos išskirtinumą siekta įkūnyti tapatinantis su mitine šalimi, kuri sieta su Rytų pasauliu.
Sarmatiška tapatybė buvo išreiškiama ir išoriškai: visa, kas atrodė rytietiška, – turkiški, persiški, vengriški, rusiški drabužiai ir audiniai, šukuosenos, ginklai – tapo įkvėpimu to meto bajorų aprangai.
Vadinamąjį sarmatiškąjį kostiumą įvairiu metu sudarė skirtingi komponentai, bet ryškiausi jų – viršutiniai drabužiai, žiponas ir kontušas (pastarasis išsiskiria plačiomis perkirptomis rankovėmis), sujuosiami brangaus šilkinio audeklo juosta. Ilgainiui tokia apranga pradėta laikyti nacionaline, o šilkinė kontušo juosta – tautinio stiliaus kvintesencija.
Nors sarmatiškas stilius būdingas 16–18 a. bajorams, net daug anksčiau gyvenę didikai ar valdovai pradėti vaizduoti „sarmatiškai“. Trakų bazilikoje galima pamatyti šventovės fundatoriaus Vytauto Didžiojo (apie 1350–1430) portretą, kuriame Lietuvos didysis kunigaikštis nutapytas su čiupryna (sarmatišku kuodu – išskustos galvos viršugalvyje palikta plaukų sruoga), į viršų užriestais ūsais, susijuosęs šilkine kontušo juosta, o pečius apsigaubęs delija, prabangiu kailiniu apsiaustu.
14–15 a. sandūroje gyvenęs Vytautas taip rengtis dar negalėjo, bet buvo pavaizduotas, matyt, norint įtikti to meto politinės tautos skoniams. Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje (dab. Bažnytinio paveldo muziejus) esančioje Kristupo Sapiegos (1607–1631) epitafijoje galima išvysti balto marmuro biustą, vaizduojantį jaunuolį su sarmartiška čiupryna.
Nors jis studijavo Liuveno universitete ir ten būdamas rengėsi kaip įprasta kilmingam europiečiui, buvo įamžintas „rytietiškai“ siekiant išreikšti pilietinius ir politinius vietinių didikų idealus. Sarmatiškai atrodantį bajorą galima pamatyti ir 17 a. pirmos pusės Michelangelo Palloni (1642–1711/1713) nutapytoje freskoje Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčioje.
Slucko kontušo juostos
Kontušo juostų pirmavaizdžiu galima laikyti panašias rytietiškas juostas, o 18 a. pirmoje pusėje jos pradėtos austi ir ATR šilko audyklose, vadintose persinėmis dėl ten dirbusių meistrų iš Osmanų ir Safavidų imperijų, apibendrintai vadintų persais.
Be audimo technikos naujovių, į mūsų kraštus jie atnešė ir naują suvokimą apie autorystę – perimta tradicija audinius signuoti. Taip darė ir žymiausia LDK kunigaikščių Radvilų persinė Slucke, veiklą pradėjusi 1767 m. Įmonės meninis ir techninis vadovas, ornamentų kūrėjas buvo į ATR iš Stambulo atsikėlęs armėnų ir vengrų tautybės meistras Jonas Madžarskis (m. 1800-1801).
Dar Stambule jis dirbo audykloje, kuri gamino audinius, skirtus ATR, tad ir Slucko manufaktūros audiniai išsiskyrė originaliu rytietiškos stilistikos ir vietinio skonio deriniu.
J. Madžarskis įmonę pačioje šlovės viršūnėje patikėjo sūnui Leonui. Šis, tikėtina, Stambule išmokęs audėjo amato, už nuopelnus ir tėvo įmonės sėkmę buvo nobilituotas ir manufaktūrai vadovavo maždaug 1780–1807 metais. Tuo metu turėjo būti išausta ir kontušo juosta, iš kurios pasiūtas aptariamas Vilniaus katedros liturginės tekstilės komplektas.
Nors ornamento ir spalvų požiūriu kontušo juostos artimos persiškiems audiniams, ATR susiformavo savitas jų stilius. Ilgos, tris metrus siekiančios juostos galus puošė galvutės, kuriose vaizduoti keli stambesni gėlių žiedai, būdingi Artimųjų Rytų regionui (vilkdalgiai, gvazdikai, chrizantemos). Ilgoji juostos dalis labai dažnai buvo raštuota skersinėmis juostelėmis ir dėl to vadinta kopėtėle.
Taip pat ATR būdingos keturšonės kontušo juostos. Jų ilgoji dalis buvo audžiama taip, kad sulenkus išilgai išgaunamas vis kitos spalvos derinys. Taip buvo galima tą pačią juostą nešioti skirtingomis progomis ir derinti prie įvairių drabužių.
Iš šilko ir aukso siūlų austos juostos buvo brangios, tad taupumo sumetimais siekta jas gaminti kuo universalesnes. Vilniaus katedros lobyne saugomos kelios juostos, nepanaudotos liturginiams drabužiams. Viena jų taip pat pagaminta L. Madžarskio audykloje ir yra puikus keturšonės kontušo juostos pavyzdys.
Vilniaus katedros liturginės tekstilės komplekto arnotas pasiūtas iš dviejų sukarpytų juostų. Priekio ir nugaros centre apačioje įsiūti puošnieji juostos galai – galvutės su dviem ovalo formos gėlių rozetėmis, o šonai suformuoti iš išilgai perkirptų kopėtėlių. Veliumui panaudoti kitos juostos galai su stilizuotais vilkdalgių krūmais.
Tekstilė, saugoma Vilniaus katedros lobyne, ilgus šimtmečius buvo naudojama liturgijoje. Nors pagal formą drabužiai ir liturginiai reikmenys nesiskiria nuo Vakarų Europos analogų, juose įsiūti audiniai pasakoja unikalią Abiejų Tautų Respublikos aprangos ir idėjų sklaidos istoriją.
Kontušo juostos – unikali sarmatiškos mados išraiška – išsiskiria ne tik sudėtinga atlikimo technika, brangiomis medžiagomis, bet ir unikalia išvaizda, susiejančia Azijos šalių tekstilės tradicijas ir vietos nešiosenos ypatumus.
In memoriam Gražina Marija Martinaitienė (1936–2022).
Dailės istorikė, kultūrologė tyrinėjo Lietuvos sakralinę tekstilę bei kontušo juostų Lietuvoje paveldą.
Taip pat skaitykite
Straipsnių serijoje, rengiamoje bendradarbiaujant su Bažnytinio paveldo muziejumi, pristatomas Vilniaus katedros lobynas ir jo istorija. Tai seniausias ir turtingiausias lobynas iš visų, saugotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bažnyčiose. Jį sudarė įvairūs liturgijai skirti puošnūs reikmenys, sukurti garsių asmenų – vyskupų, didikų ir valdovų – rūpesčiu.
Lobynas pradėtas kaupti dar 14 a. pabaigoje po valstybės krikšto, kriziniais krašto istorijos laikotarpiais ne kartą slėptas siekiant apsaugoti, o šiandien eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje. Vilniaus katedros lobynas neįkainojamai vertingas kiekvienam, norinčiam iš arčiau susipažinti su LDK istorija.
Literatūra
1. „Jėga ir grožis jo šventovėje... (Ps 96, 6). Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje: ekspozicijos katalogas“. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013.
2. Martinaitienė, Gražina Marija. „Kontušo juostos Lietuvoje“. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006.
3. Matušakaitė, Marija. „Apranga XVI–XVIII a. Lietuvoje“. Vilnius: Aidai, 2003.
4. „Pro Rytų vartus: Orientas Lietuvos liturginėje tekstilėje XVI–XX amžiais“. Sudarytojos: Rita Pauliukevičiūtė, Gabija Surdokaitė-Vitienė. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2022.
5. „Siuvinėtas dangus: Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių XV–XX a. siuvinėti liturginiai drabužiai“. Sudarytoja: Rita Pauliukevičiūtė. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus: 2017.
6. „Šilkas ir auksas. XV–XVIII a. šilkiniai audiniai Bažnytinio paveldo muziejaus liturginių drabužių rinkinyje: parodos katalogas“. Sudarytoja: Rita Pauliukevičiūtė. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2014.
7. Vasiliauskas, Artūras. „Antika ir sarmatizmas“, in: „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai“. Vilnius: Aidai, 2001, p. 13–31.
