Vilniaus katedros lobyne saugoma seniausia Lietuvoje išlikusi šv. Mišių taurė. Šis gotikinis liturginis indas buvo sukurtas daugiau nei prieš 500 metų Prūsijoje ir pasiekė pagrindinės Vilniaus bažnyčios lobyną nežinomais keliais. Kartu su kitomis lobyno vertybėmis 1939 m. rugsėjį taurė buvo užmūryta slėptuvėje arkikatedros sienoje ir atrasta beveik po penkių dešimtmečių.
Straipsnyje pristatomos indo dekoro detalės, atskleidžiančios jo sukūrimo istorijos fragmentus ir atspindinčios XV a. pab. ir XVI a. pr. auksakalystės bruožus.
Taurės puošyba ir simbolika
Mišių taurė – svarbiausias krikščioniškas liturginis indas. Jo reikšmė įtvirtinta Naujojo Testamento pasakojimuose apie Paskutinę vakarienę: susėdęs jos valgyti kartu su savo mokiniais, Jėzus dalino jiems duoną ir davė atsigerti iš taurės vyno, sakydamas: „Tai mano kraujas, sandoros kraujas, kuris išliejamas už daugelį“ (Mk 14, 22–24; Mt 26, 26–29; Lk 22, 14–20).
Dėl to pagal Katalikų Bažnyčios nuostatus, užtikrinančius pagarbą liturginiams reikmenims, Kristaus krauju per Mišias tampantis vynas turėjo būti pilamas į taures, pagamintas iš patvarių medžiagų, geriausia iš tauriųjų metalų – aukso ir sidabro. Jei įsigyti auksinio indo nebuvo galima, stengtasi paauksuoti bent su vynu susiliečiantį taurės vidų.
Seniausia Vilniaus katedros lobynui priklausanti taurė pagaminta iš sidabro ir paauksuota visa. Plačią, atvirą jos taurelę laiko gotikiniais stilizuotų lapelių ornamentais puošta žema kraitelė. Po ja esančiai šešiakampei kojelei suteikta bokšto forma, kurią papildo smulkesnės architektūrinės detalės – briaunas išryškinantys dekoratyvūs kontraforsai, kiekvienoje sienelėje išraižyti smailiaarkiai langai.
Kojelės viduryje du bokšto tarpsnius atskiria nodusas – patogesniam taurės laikymui skirtas išplatėjimas. Jis papuoštas metalo paviršiuje išraižytu masverko dekoru, į rombo formos auksuoto sidabro rėmelius įsodintomis žalio bei mėlyno stiklo akutėmis ir tarp jų įkomponuotomis gėlėmis, kurių centre įtaisyti granatai. Šie akmenys dėl savo sodrios raudonos spalvos buvo naudojami kaip Kristaus kraujo ir Dievo meilės žmonijai simboliai. Mėlyna ir žalia stiklo spalvos galimai pasirinktos kaip simbolizuojančios tikėjimą ir viltį.
Šventieji globėjai
Platus taurės pagrindas, vadinamas pėda, sudarytas iš šešių dalių užapvalintais kraštais. Jos pakeltos ant aukšto cokolio, puošto ažūriniu augalų šakelių ornamentu. Kiekvienos dalies viršutiniame paviršiuje įrėžti šventųjų atvaizdai.
Kryžių laikanti šventoji, pavaizduota su slibinu, – šv. Margarita Antiochietė. Pasak legendos, III a. pab. gyvenusią merginą norėjęs vesti Antiochijos (dab. Antakija, Turkija) prefektas. Atsisakiusi ir prisipažinusi, kad yra krikščionė, Margarita buvo įmesta į kalėjimą. Čia jai pasirodęs šėtonas slibino pavidalu. Pagal vieną legendos versiją, mergina jį nuvijo kryžiaus ženklu, pagal kitą, slibinas ją prarijo, tačiau kryžiumi Margarita praplėšė jam pilvą ir išsivadavo. Po kankinimų Margaritai galiausiai buvo nukirsta galva.
Greta išgraviruota šv. Dorotėja – taip pat III a. gimusi mergelė kankinė, nužudyta apie 311 m. Cezarėjoje (dab. Kaiseris, Turkija). Taurėje ji pavaizduota su gėlėmis ir vaisių pintine. Pasakojama, kad merginą vedant į egzekucijos vietą, vienas iš teisėjų pasišaipė, prašydamas atsiųsti jam rožių ir vaisių iš Rojaus „amžinojo sodo“. Greitai pasirodęs berniukas, nešantis pintinę šviežių vaisių ir rožių, nors buvo žiema. Dorotėja jam liepė nunešti pintinę teisėjui Teofiliui, kuris atsivertęs ir vėliau pats tapęs kankiniu.
Trečiajame laukelyje pavaizduota šv. Barbora, laikanti bokštą. Pasak kelių legendų, ji gyvenusi I a. arba III a. pab. Mažojoje Azijoje, galbūt Nikomedijoje (dab. Izmitas, Turkija). Tėvo uždaryta bokšte ir slapta pasikrikštijusi, mergina išsidavė apie savo tikėjimą, kai paprašė tarno bokšte iškirsti trečią langą ir paaiškino, kad siela gauna šviesą pro tris langus – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Atsisakiusią išsižadėti krikščionybės ir kelis kartus sėkmingai išsigelbėjusią nuo mirties, šv. Barborą galiausiai nukirsdino pats tėvas.
Šalia šv. Barboros išgraviruota ketvirtoji mergelė kankinė – šv. Kotryna Aleksandrietė, pavaizduota su kalaviju ir ratu. Pasakojama, kad IV a. Aleksandrijoje (dab. Egiptas) gyvenusią karališkos kilmės merginą norėjo suvilioti imperatorius Maksencijus, bet ji atstūmė. Dėl savo išminties ir iškalbos šv. Kotryna atvertė į krikščionybę 50 filosofų, imperatoriaus žmoną bei ją lydėjusius kareivius. Visus juos nužudęs, imperatorius sugalvojo prietaisą iš keturių ratų su metaliniais smaigais, kuriuo norėjo merginą nukankinti. Jam subyrėjus, šv. Kotryna buvo nukirsdinta kalaviju.
Penktajame taurės pėdos laukelyje pavaizduotas šv. Jokūbas Vyresnysis, vienoje rankoje laikantis kriauklę, o kitoje – piligrimo lazdą su kriauklės simboliu. Šv. Jono Evangelisto brolis tapo pirmuoju nukankintu apaštalu – galimai skelbęs Evangeliją Ispanijoje, grįžęs į Jeruzalę buvo suimtas ir nukirsdintas Erodo Agripos I įsakymu. Jo kūnas palaidotas Ispanijoje, Komposteloje, viduramžiais tapusioje svarbiu piligrimystės centru. Dėl to ir patį apaštalą pradėta vaizduoti kaip piligrimą. Nuo XII a. jo atributu tapo dantyta kriauklė – nors šio ženklo kilmė neaiški, jis galėjo simbolizuoti kapą, iš kurio žmogus prisikels per Paskutinį teismą.
Šeštasis laukelis vaizduoja Švč. Mergelę Mariją, laikančią Kūdikėlį Jėzų. Dešinėje Dievo Motinos rankoje matomas obuolys primena Rojaus sodą ir jame augusį Pažinimo medį, kurio vaisių paragavo Adomas ir Ieva, nepaklausę Dievo. Per šį simbolį Kristus ir jo Motina pristatomi kaip antrieji Adomas ir Ieva, panaikinę pirmapradę žmonijos nuodėmę ir vėl suteikę amžinojo gyvenimo galimybę.
Keturios šventosios mergelės kankinės ir pirmuoju kankiniu apaštalu tapęs šv. Jokūbas Vyresnysis veikiausiai buvo pasirinkti taurės dekorui kaip pavyzdžiai krikščionių, kurių kraujas buvo pralietas dėl tikėjimo.
Švč. Mergelės Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus atvaizdas išreiškė amžinojo gyvenimo viltį. Visi indo pėdoje pavaizduoti šventieji viduramžiais buvo populiarūs Vokiečių ordine – tai sutampa su auksakalystės tyrinėtojų nuomone, kad taurė buvo sukurta Prūsijoje, galbūt Dancigo (dab. Gdanskas, Lenkija) mieste. Viduramžiais per jį dažnai vykdavo piligrimai, iš Šiaurės Europos keliaujantys į Santjago de Kompostelą – galbūt dar ir dėl to taurėje atsirado šv. Jokūbo atvaizdas.
Taurės užsakovai, kūrėjai ir savininkai
Taurė sukurta XV a. pab.–XVI a. pr. ir pasižymi bruožais, būdingais to meto Pamario krašto (dab. šiaurės rytų Vokietija ir šiaurės vakarų Lenkija) auksakalių dirbiniams. Juos primena indo proporcijos, pėdos forma ir puošyba, plastiški „nėriniai“ iš stilizuotų augalinių ornamentų, dengiantys pėdos viršų ir kraitelę, noduso forma ir dekoras.
Nepaisant šių panašumų, iki šiol nerasta tikslių analogijų Vilniaus katedros lobyne saugomam kūriniui. Kai kurios jo detalės gana retos prūsiškuose dirbiniuose, pavyzdžiui, kojelėje pavaizduoto bokšto kontraforsai ar granatus saugančių gėlių žiedų forma.
Be nuorodų į regioną, kuriame taurė galėjo būti sukurta, sunku ką nors pasakyti apie jos kūrėją. Tačiau pėdos pakraštyje iš dalies išliko banderolė su įrašu, nurodžiusi taurę dovanojusius asmenis. Joje vėlyvosios gotikos laikotarpiui būdingu šriftu išgraviruoti vardai, veikiausiai „Willem Krobner“ ir „Hans [...]“ – antrosios pavardės nebeįmanoma įskaityti, nes juostos galas nulaužtas. Ji buvo pritvirtinta prie taurės keturiomis kniedėmis, todėl pagal paskutinio pritvirtinimo vietoje likusią skylutę galima nustatyti pradinį juostos ilgį.
Manoma, kad po donatorių vardų buvo ne daugiau kaip vienas ar du ilgesni žodžiai arba simbolių deriniai, pavyzdžiui, dovanojimo datą nurodantys skaičiai. Banderolė pritvirtinta po šv. Jokūbo ir Švč. Mergelės Marijos atvaizdais – galbūt šie šventieji buvo bažnyčios, koplyčios ar altoriaus, kuriems taurė dovanota, globėjai.
Pritvirtinimas leidžia spėti, kad dovanotojai įsigijo iš anksto pabaigtą indą, dėl to jų vardai buvo įkomponuoti papildomai pridėtoje juostoje.
Nėra žinoma, kaip ir kada Prūsijoje pagaminta taurė pasiekė Vilnių. Manoma, kad kurį laiką ji galėjo priklausyti nežinomai Lietuvos bažnyčiai, kurią uždarius Rusijos imperijos administracijos sprendimu XIX a. indas pateko į Vilniaus katedros lobyną. Fotografuodamas jo kolekciją, pirmą taurės nuotrauką 1893 m. padarė Stanislovas Filibertas Fleris (Stanisław Filibert Fleury, 1858–1915).
Seniausia Lietuvoje išlikusi Mišių taurė – pirmuoju numeriu Bažnytinio paveldo muziejaus inventoriuose pažymėtas eksponatas, pristatomas muziejaus ekspozicijoje Šv. Mykolo bažnyčioje.
Nors atspindi tik užuominas apie savo užsakovus ir kūrėjus, taurė puikiai pristato jų parinktą simboliką. Nuorodos į Kristaus kraują ir kraują už tikėjimą praliejusius kankinius jos dekore derinamos su amžinojo gyvenimo viltį išreiškiančiais simboliais.
Šis indas – retas ir vertingas vėlyvosios gotikos laikotarpio Prūsijos auksakalystės bruožus atspindintis kūrinys, palikęs nemažai klausimų ateities tyrėjams.
Taip pat skaitykite
Straipsnių serijoje, rengiamoje bendradarbiaujant su Bažnytinio paveldo muziejumi, pristatomas Vilniaus katedros lobynas ir jo istorija. Tai seniausias ir turtingiausias lobynas iš visų, saugotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčiose. Jį sudarė įvairūs liturgijai skirti puošnūs reikmenys, sukurti garsių asmenų – vyskupų, didikų ir valdovų – rūpesčiu. Lobynas pradėtas kaupti dar 14 a. pabaigoje po valstybės krikšto, kriziniais krašto istorijos laikotarpiais ne kartą slėptas siekiant apsaugoti, o šiandien eksponuojamas Bažnytinio paveldo muziejuje. Vilniaus katedros lobynas neįkainojamai vertingas kiekvienam, norinčiam iš arčiau susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija.
