Didžioji (arba Goštautų) monstrancija, 16 amžiuje sukurta nežinomo Vilniaus auksakalio, stebina visus Bažnytinio paveldo muziejaus lankytojus: atlikimo meistrystė, simboliuose užkoduoti pasakojimai ir penkis šimtmečius trukusi šedevro išsaugojimo istorija daro nepaprastą įspūdį.
Bendradarbiaudamas su portalu LRT.lt, Bažnytinio paveldo muziejus pristato publikacijų ciklą „Vilniaus katedros lobyno eksponatai“.
Pirmasis straipsnis skirtas vienai įspūdingiausių lobyno vertybių – Didžiajai (arba Goštautų) monstrancijai, 16 a. sukurtai nežinomo Vilniaus auksakalio. Vėlyvosios gotikos ir renesanso stiliaus, 150 cm aukščio, pagaminta iš 20 kg sidabro, paauksuota monstrancija yra viena didžiausių visoje Vidurio Europoje, neįkainojama savo istorine ir menine verte.
Vilniaus katedros lobynas – seniausias ir gausiausias iš visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnyčiose saugotų lobynų. Pagrindinei Vilniaus vyskupijos šventovei priklausė brangūs liturginiai reikmenys, kuriuos katedrai dovanojo vyskupai, didikai, valdovai.
Visų pirma į lobyną pateko Jogailos, Vytauto ir jų žmonų dovanos Lietuvos krikšto proga 1387 m. Nors per karus vertybės buvo slepiamos, nemaža jų dalis prarasta, ypač per tvanu vadinamą rusų ir švedų invaziją 17 a. viduryje.
Mūsų dienas pasiekusio Vilniaus katedros lobyno pagrindą sudaro tuo metu išgelbėtos vertybės – prelato, vėliau Vilniaus vyskupu tapusio Jurgio Bialozoro (Georgius arba Jerzy Białozor, apie 1623–1665) rūpesčiu jos buvo išvežtos į Žemaitiją, vėliau saugotos Sapiegoms priklausiusioje Ružanų pilyje ir galiausiai grąžintos į Vilnių 1667 m.
Paskutinį kartą slėptuvėje Vilniaus katedros lobynas atsidūrė prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. 1939 m. rugsėjį tuometis Vilniaus arkivyskupas metropolitas Romualdas Jałbrzykowskis (1876–1955) įsakė lobyną užmūryti katedros laiptinės nišoje. Keletą dešimtmečių buvo nežinoma, kur dingo seniausi ir brangiausi Lietuvoje auksakalystės dirbiniai.
1949 m. sovietų okupacinės valdžios sprendimu katedra buvo uždaryta, vėliau pastatas perduotas Dailės muziejui, 1956 m. jame atidaryta Paveikslų galerija. 1985 m. kovo 23 d. sienoje tarp Goštautų ir Šv. Jono Nepomuko (dabar Tremtinių) koplyčių rastos Vilniaus katedros lobyno vertybės.
Apie radinį buvo pranešta vos keliems žmonėms, nes bijota, kad sovietų valdžia gali pasirūpinti vertybių išvežimu iš šalies – visi tauriųjų metalų radiniai tada keliaudavo į Maskvą. Radiniai buvo inventorizuoti ir perduoti Lietuvos dailės muziejui.
Vilniaus katedros lobynas pirmą kartą eksponuotas Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“ (1999–2003). Vertybes grąžinus Vilniaus arkivyskupijai, jos tapo 2009 m. spalio 18 d. atidarytos Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicijos Vilniaus Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje šerdimi (Šv. Mykolo g. 9).
Monstrancijos paskirtis
Monstrancija (lot. monstrantia, ostensorium) – liturginis indas, skirtas ostijai saugoti ir demonstruoti. Jis gana vėlyvas, atsiradęs 13 a. Tuo metu Katalikų bažnyčioje tapo įprasta pamaldose ar procesijose viešai gerbti Švč. Sakramentą – Dievo Kūną. Jis įdedamas į stiklinę dėžutę (rezervakulį) monstrancijos centre, todėl indas turėjo būti ypač puošnus, savo forma parodyti tikintiesiems Dievo Kūno reikšmę.
Ostijos paplotėlį laikantis pusmėnulis vadinamas melchizedeku, primenant Senojo Testamento Pradžios knygoje (Pr 14, 18) minimą Salemo karalių Melchizedeką, Aukščiausiojo Dievo kunigą, atnešusį duonos ir vyno ir palaiminusį Abraomą. Taip pat – apaštalo Pauliaus Laišką žydams, kuriame Melchizedekas vadinamas tobulu kunigu ir lyginamas su Kristumi (Žyd 7, 1–28).
Didžiojoje (Goštautų) monstrancijoje apvalus rezervakulis yra apsuptas šlovę simbolizuojančiu spindulių vainiku, vadinamu glorija. Švč. Sakramentą inde kelia dvi angelų figūrėlės. Panašios ornamentinės figūros puošia visą monstranciją, perteikdamos unikalų, vaizdingą pasakojimą apie Bažnyčios mokymą ir tikinčiuosius, kurie užsakė indą pagaminti.
Monstrancijos dovanotojas ir jo įamžinimas
Didžioji monstrancija dar vadinama Goštautų vardu, nes brangų liturginį indą Šv. Mikalojaus bažnyčiai, pastatytai prie pagrindinės giminės rezidencijos Geranainyse (dab. Baltarusija), savo testamentu dovanojo Albertas Goštautas (Albertus Gastold, Olbracht Gasztołd, 1480–1539). Jis buvo žymiausias savo giminės atstovas ir įtakingiausias to meto Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystės didikas, nuo 1522 m. užėmęs Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio pareigybes, vadovavęs rašytinės teisės kodekso – Pirmojo Lietuvos Statuto – parengimui ir vadintas „Lietuvos vicekaraliumi“.
Albertas Goštautas pasižymėjo ir kaip kultūros mecenatas, ypač rūpinęsis savo giminės koplyčia Vilniaus katedroje ir tėvonija Geranainyse, taip pat rėmęs Vilniaus bernardinus, Trakų Šv. Mikalojaus bažnyčią, rėmęs bažnyčias savo valdose Daugėliškyje, Rokantiškėse, Liachovičiuose (dab. Baltarusija), Sidroje (dab. Lenkija).
Vilniaus katedros Goštautų koplyčioje išliko apie 1539–1541 m. iš rausvo dėmėto marmuro iškaltas Alberto Goštauto antkapis. Bažnytinio paveldo muziejuje su kitomis katedros lobyno vertybėmis taip pat saugomas giminės koplyčiai Alberto Goštauto testamentu dovanotas šv. Eustachijaus relikvijorius, pagamintas iš Venecijos krištolo ir auksuoto sidabro.
Daugiau nei šimtmetį Didžioji monstrancija puošė Geranainių Šv. Mikalojaus bažnyčią. Didelė tikimybė, kad ja ne kartą grožėjosi Geranainyse gyvenusi Barbora Radvilaitė, Alberto Goštauto sūnaus Stanislovo žmona, vėliau ištekėjusi už Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto.
Iš Goštautų tėvonijos monstrancija buvo išvežta ir paslėpta Žemaitijoje 1655 m., baiminantis prie Vilniaus artėjančios Maskvos kariuomenės. Nors vėliau grąžintas, liturginis indas galiausiai paliko Geranainių bažnyčią 1698 m., kilus karo su švedais grėsmei. Nuo tada monstrancija saugota Vilniaus katedros lobyne.
Monstrancijos apatinėje dalyje, vadinamoje pėda, įamžintas Alberto Goštauto jungtinis herbas. Viršuje, pirmame lauke, matoma laužyta juosta (Abdank), Goštautų giminės simbolis. Antrajame – hipokentauras, kunigaikščių Alšėniškių herbas, priklausęs Alberto Goštauto motinos giminei. Trečiajame – senelės iš tėvo pusės (spėjama, Daugėlaitės) liūtas, spjaudantis liepsnomis, o ketvirtajame – senelės iš motinos pusės Druckaitės kryžius su keturiais pusmėnuliais.
Evangelistų simboliai
Monstrancijos pėdą taip pat puošia sparnuoto angelo, liūto, jaučio ir erelio atvaizdai. Jie simbolizuoja keturis evangelistus – Naujojo Testamento skelbėjus, kurių užrašyti pasakojimai apie Jėzų Kristų tapo krikščionybės pagrindu. Evangelistų simboliai buvo pasirinkti pagal sparnuotų būtybių veidus, matytus pranašo Ezekielio vizijoje (Ez 1, 4–11).
Evangelijoje pagal Morkų Kristus aprašomas kaip Mesijas, pranašu skelbtas žydų tautos liūtas, stengiamasi pabrėžti jo, kaip Dievo Sūnaus, didybę. Dėl to Morkaus simboliu tapo liūtas. Lukas siejamas su jaučiu, nes Kristų Lukas aprašo kaip auką už visą pasaulį – žydus ir pagonis, tikinčiuosius ir nusidėjėlius.
Evangelijoje pagal Matą daug dėmesio skiriama Jėzaus žmogiškumo atskleidimui, todėl Mato simboliu tapo žmogus, kartais pakeičiamas ir angelo figūra. Jonas vaizduojamas kaip erelis, pakylantis aukščiau už kitus paukščius. Šis simbolis buvo pasirinktas todėl, kad Jonui priskiriamas Evangelijos tekstas pasižymi skvarbiomis, giliomis įžvalgomis, jame labiausiai išryškinamas Kristaus dieviškumas.
Rojaus sodo nuorodos, šventieji ir angelai
Išskirtinis monstrancijos puošybos elementas – po glorija susisukę liauni žydintys ūgliai, nusitęsiantys kojele žemyn ir ties pėda virstantys žalčiukais. Tikėtina, kad šios nuorodos į Rojaus sodą ir pirmųjų žmonių nuodėmę buvo pasirinktos paties užsakovo – būtent jis nurodydavo meistrui būsimo kūrinio formą ir ikonografiją. Dėl to liturginio indo centrinę dalį laikančioje kojelėje įkomponuotas užsakovo giminės, Goštautų, herbas. Virš jo išgraviruota monstrancijos sukūrimo data – 1535 metai.
Indo viršutinėje dalyje kylantys gotikiniai bokšteliai papuošti kruopščiai atliktomis figūromis. Kairiajame bokštelyje pavaizduotas šv. Adalbertas Vaitiekus (apie 956–997), liturginį indą užsakiusio didiko Alberto Goštauto globėjas. Prahos vyskupo figūrėlė papuošta vyskupo drabužiais, mitra ir pastoralu. Kairėje rankoje šventasis laiko irklą, nes vykdydamas misiją pagoniškose baltų žemėse buvo juo sumuštas. Kaip minima šventojo kankinystės aprašyme, sulaukęs smarkaus smūgio iš pasalų ir parblokštas ant žemės, vyskupas taręs: „Garbė tau, Viešpatie, kad esu vertas gauti už savo Nukryžiuotąjį nors vieną smūgį, jei daugiau nebus.“
Dešiniajame bokštelyje matoma šv. Mikalojaus (270–347) figūrėlė, nes liturginis indas buvo padovanotas Geranainių Šv. Mikalojaus bažnyčiai. Jos globėjas pavaizduotas apsirengęs vyskupo drabužiais. Dešinėje rankoje šventasis Miros vyskupas laiko dovanų ryšulėlį – tris kapšus aukso. Pasakojama, kad paveldėjęs kilmingų ir pasiturinčių tėvų turtą, Mikalojus jį atidavęs kaip kraitį nuskurdusio kaimyno dukterims, slapta įmetęs tris aukso kapšus per jų namo langą. Dėl savo dosnumo šis šventasis ilgainiui tapo Kalėdų Senelio prototipu.
Centrinis bokštelis skirtas pačioms svarbiausioms monstrancijos puošybos figūroms. Jo apatinėje dalyje pavaizduota Švč. Mergelė Marija, laikanti Kūdikėlį Jėzų. Kaip nurodoma Apreiškime Jonui aprašytoje vizijoje (Apr 12, 1), ji pavaizduota apsisiautusi saule, su pusmėnuliu po kojomis, o dvylikos žvaigždžių vainiką figūrėlėje pakeitė karališka karūna. Kiek aukščiau įkomponuotas atvaizdas Kristaus, rodančio į savo žaizdas. Bokštelio viršūnę ir visos monstrancijos kompoziciją vainikuoja nukryžiavimo scena su Jėzaus Kristaus, jo motinos ir mylimiausio mokinio šv. Jono Evangelisto figūrėlėmis.
Šiandien sunku pasakyti, kodėl monstrancijos užsakovas paprašė meistro šalia Švč. Mergelės Marijos figūrėlės pavaizduoti miniatiūrines šventąsias Barborą ir Margaritą. Galbūt taip norėta pagerbti Goštautų šeimos moterų šventąsias globėjas. Šv. Margarita Antiochietė rankoje laiko ilgą kryžių, kuriuo tramdo velnią, pasak viduramžiais populiarios legendos, pasirodžiusį jai drakono pavidalu.
Pagrindinį ikonografinį pasakojimą monstrancijoje papildo daugybė mažesnių figūrų. Grojantys ar sargyboje stovintys angelai, įvairūs šventieji sukuria įstabią, daugiasluoksnę liturginio indo kompoziciją.
Didžioji (Goštautų) monstrancija – tikras auksakalystės šedevras, atspindintis savo sukūrimo epochos mentalitetą ir užsakovo skonį, atlikimo meistryste ir simboliuose užkoduotais pasakojimais stebinantis visus Bažnytinio paveldo muziejaus lankytojus.
Literatūra
1. Alberto Goštauto testamentas, Dailės istorijos šaltiniai. Nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Antologija. Sudarytoja Giedrė Jankevičiūtė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2012, p. 692–698.
2. „Jėga ir grožis jo šventovėje...“ (Ps 96, 6). Vilniaus arkivyskupijos sakralinės vertybės Bažnytinio paveldo muziejuje: ekspozicijos katalogas. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2013, p. 51–52, 56, 130.
3. Lanzi, Fernando; Lanzi, Gioia. Šventieji globėjai ir jų simboliai. Iš italų kalbos vertė Algimantas Gudaitis. Vilnius: „Alma littera“, 2005, p. 111–113.
4. Laucevičius, Edmundas; Vitkauskienė, Birutė Rūta. Lietuvos auksakalystė: XV–XIX amžius. Vilnius: „Baltos lankos“, 2001, p. 54–55.
5. Lietuvos sakralinė dailė, XI-XX a. pradžia, t. IV: Auksakalystė, kn. 1: Kolekcijos. Sudarytoja Jolita Liškevičienė. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2006, p. 246–247.
6. Matušakaitė, Marija. Išėjusiems atminti. Laidosena ir kapų ženklinimas LDK. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 39–46.
7. Petrauskas, Rimvydas. Galia ir tradicija: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Vilnius: „Baltos lankos“, 2016, p. 15–36.
8. Šventasis Raštas. Vertė Antanas Rubšys ir Česlovas Kavaliauskas. Lietuvos Katalikų Vyskupų Konferencija: LVK leidykla „Katalikų pasaulis“, 1998. Žiūrėta 2022 m. birželio 27 d. http://biblija.lt/index.aspx
9. Vilniaus katedros lobynas. Sudarytojai Romualdas Budrys, Vydas Dolinskas. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2002, p. 236, 269–270, il. 20–27.
10. Vilniaus sakralinė auksakalystė: katalogas. Sudarytoja Rita Pauliukevičiūtė. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2012, p. 24–25.
