Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) nutartis užbaigė 4-erius metus trukusį dviejų kūrybinių organizacijų – Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) ir Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) – teismų maratoną. ŠMC taip ir nepavyko iškeldinti dailininkų iš bendrų patalpų sostinės Vokiečių gatvėje.
LRT KLASIKAI LDS pirmininkė sako nesitikėjusi, kad pavyks laimėti prieš valstybę, o ŠMC direktorius neslepia nusivylimo, esą Lietuvoje vis dar vadovaujamasi sovietinių laikų sutartimis.
Nesitikėjo, kad laimės prieš valstybę
Visa teisinių ginčų tarp ŠMC ir LDS epopėja prasidėjo 2019 m., kai ŠMC Vilniaus apylinkės teismo prašė dailininkus iškelti iš patalpų sostinės Vokiečių gatvėje. 2021-ųjų liepą, po užsitęsusio bylos nagrinėjimo, pirmosios instancijos teismas nusprendė atmesti ŠMC ieškinį. Šis savo ruožtu teismo nutarimą apskundė – pateikė apeliaciją Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijai.
2022 m. sausį teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį keisti ar naikinti. Tuomet ŠMC kasacinį skundą pateikė LAT. Jį teismas išnagrinėjo ir 2022 m. gruodžio 15 d. nusprendė teisėjų kolegijos nutarties nekeisti.
„Labiausiai džiaugiuosi, kad šį teismą laimėjo visuomeninė, nevyriausybinė organizacija. Daug kas sakė – žinote, kai į LAT kreipiasi valstybė, laimėti nėra šansų. O čia staiga pavyko“, – LRT KLASIKAI sako LDS pirmininkė prof. Eglė Ganda Bogdanienė.
Anot jos, su ŠMC direktoriumi iš pradžių buvo derėtasi dėl taikaus susitarimo, bet tam nepritarė Kultūros ir Finansų ministerijos.
„Mes tikrai su ŠMC direktoriumi pabandėme tiesiog pergalvoti, kaip galima būtų išvengti teisminių procesų, nes yra kvaila dviem meno institucijoms šiais laikais, kai ir taip pakanka problemų, susitikinėti teisme ir mokėti tikrai labai didelius pinigus.
Mūsų šiaip požiūriai labai daugeliu atvejų sutapo. Ir viena, ir kita pusė norėjome taikiai susitarti, surašėme tokį pasiūlymą, projektą susitarimo, taikos sutarties, kuris buvo pateiktas Kultūros ministerijai, Finansų ministerijai, bet, deja, jam nebuvo pritarta. Tai kai nepritaria tavo geriems norams bendradarbiauti valstybė, žinoma, kad kyla labai daug klausimų“, – tvirtina LDS pirmininkė.
Paklausta, kodėl, jos manymu, ministerijos atmetė dviejų kūrybinių organizacijų taikaus susitarimo projektą, E. G. Bogdanienė teigia – valdininkai nemanė, kad sovietmečiu pasirašyta sutartis, kurios pagrindu LDS naudojasi patalpomis, tebegalioja.
„Formaliai tiesiog nebuvo tikima, kad ta nuomos sutartis, kuri buvo pasirašyta dar praeitame tūkstantmetyje, yra galiojanti. (...) Bet šiuo atveju visi teismai įrodė, kad buvome teisūs, kad nuomos sutartis, kuria mes rėmėmės ir kurios pagrindu patalpas Vokiečių g. 2 naudojame parodinėms veikloms, yra galiojanti, ji egzistuoja“, – dėsto moteris.
Sena organizacijų santykių priešistorė
Kaip aiškina LRT KLASIKOS pašnekovė E. G. Bogdanienė, patalpų nuomos sutartis pasirašyta dar 1969 m., o jos priešistorė – išties įdomi. Dailininkų sąjungos fondas kartu su tuometine Lietuvos SSR dailininkų sąjunga sugalvojo pastatyti Dailės parodų rūmus, kurie veiktų kaip reprezentacinė erdvė to meto dailininkams. Vykstant statyboms, sąmata išaugo 3 kartus, o fondui nepakako lėšų tęsti darbus.
„Buvo sudarytas sandoris su valstybės institucijomis, kad valstybė pabaigtų statyti pastatą, o tie pirmieji pinigai, (...) 300 tūkst. rublių, (...) buvo įskaityti kaip savotiškas nuomos mokestis į priekį, (...) kad šimtą ar pusantro šimto metų galima naudoti tas patalpas organizacijos veikloms. Niekas to sandorio lyg ir nepanaikino“, – tvirtina LDS pirmininkė.
LRT.lt primena, kad atkūrus nepriklausomybę, Dailės parodų rūmus pakeitė ŠMC, meno institucija, kurią 1992 m. įsteigė Kultūros ministerija. Naujoji organizacija įsikūrė Parodų rūmams priklausiusiame pastate Vokiečių g. 2, laikomame valstybiniu turtu. Dalimi jo pagal nuo sovietmečio veikusį susitarimą naudojosi nevyriausybinė organizacija LDS.
Anot LDS teisme atstovavusio advokato Ugniaus Pėdnyčios, tokia dviejų organizacijų priešistorė ir bėgant metams besikeičianti teisinė sistema lėmė ilgą bylinėjimosi procesą.
„Pagrindiniai santykiai susiformavo jau 1963–1969 m., kai buvo statomas ŠMC pastatas Vokiečių gatvės pradžioje. Iš to kilo ginčas, kad tie buvę įstatymai nebegalioja, dabartiniai įstatymai prieštarauja buvusiems santykiams. (...) Sudėtingumas buvo gal dėl to, kad [praėjo] labai ilgas laiko tarpas, keitėsi teisinės sistemos, įstatymai, bet santykis tęsėsi“, – LRT KLASIKAI teigia U. Pėdnyčia.
Kaip aiškina Kultūros ministerijos kancleris Rolandas Kvietkauskas, net ir pasikeitus valstybėms, neretai pačių organizacijų susitarimai, veikimas ir turtiniai klausimai išlieka tokie patys. Jo teigimu, neretai teisiniai susitarimai dėl valstybės turto peržiūrimi tik iškilus tam tikriems juridiniams klausimams, kai išryškėja nuo seno išlikęs neapibrėžtumas.
„Natūralu, kad tai nėra labai lengva, vienu ypu sudėliojami taškai. Mes turėjome šiuo atveju gana netrumpą teisminį procesą, kuris ir atsakė į klausimą, kaip traktuoti šiandieninį turtinį santykį tarp LDS ir ŠMC kaip pastato šeimininko“, – LRT KLASIKAI sako ministerijos atstovas.
Anot ŠMC direktoriaus Kęstučio Kuizino, klausimas, kokiu teisiniu pagrindu LDS jo vadovaujamo centro patalpose plėtoja veiklą, buvo keliamas ne kartą. Ypač šį neaiškumą išryškino artėjanti pastato rekonstrukcija.
„Iškilo teisinių klausimų, ar mes galime, tarkime, visą tą pastatą remontuoti, jei yra kvestionuojama dalis patalpų. Mes ne kartą bandėme išsiaiškinti tiek žodžiu, tiek raštu, bet nepavykus teko tiesiog kreiptis į teismą. Dabar, jau įvykus visiems procesams, mes turime teismo nutartį, tam tikrą išvadą ir situacija yra gerokai aiškesnė“, – dėsto K. Kuizinas.
Visgi LRT KLASIKAI vyras prisipažįsta, jog teismo nutartis jį nustebino. „Neslėpsiu, man iki šiol sunku patikėti, kad mes gyvename valstybėje, kuri tebesivadovauja LTSR Ministrų Tarybos nutarimais. Bet yra taip, kaip yra“, – pabrėžia ŠMC direktorius.
Tvirtina gavę informaciją apie netinkamą patalpų naudojimą
Kaip aiškina ŠMC direktorius K. Kuizinas, pats centras nėra pastato Vokiečių g. 2 savininkas – jis tiesiog turto pasitikėjimo teise valdo valstybei priklausantį turtą. Jo žiniomis, dėl to į teismo procesą ir buvo įtraukta už valstybės turto valdymą atsakinga Finansų ministerija.
Anot LDS advokato U. Pėdnyčios, ŠMC galimai tapo įrankiu tiek šiai, tiek Kultūros ministerijai, kurios, jo teigimu, žinojo apie ilgametį Dailininkų sąjungos ir centro bendradarbiavimą, tačiau apsimetė, kad jo nebuvo.
„Iš bylos eigos matyti, kad ŠMC buvo daugiau įrankis. Nors jis buvo tiesioginis ieškovas, bet į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis buvo įtrauktos Finansų ministerija ir Kultūros ministerija. (...) ŠMC rankomis buvo bandoma įgyvendinti valstybinę politiką dėl turto valdymo. Nežinau, ar dėl to, kad tikrai tie santykiai seniai susiformavo ir nežinojo ko nors, ar tiesiog bandė patikrinti, ar mums pavyks surinkti įrodymus, išsibarsčiusius per tokį ilgą laiką.
(...) Nepriklausomybės laikais jau virtinę metų institucijos bendravo su LDS kaip su teisėtu tų patalpų naudotoju, nuomininku ir staiga paskui pakeitė poziciją: „O kas jūs tokie, kodėl jūs čia esat?“ Apsimetė, kad nieko panašaus nebuvo“, – LRT KLASIKAI piktinasi advokatas.
U. Pėdnyčiai sunku pasakyti, ko ministerijos galėjo siekti tokiu savo įsitraukimu į bylos procesą. „Deklaravo, kad siekiama tinkamo valstybės turto valdymo, bet tas valdymas ir buvo tinkamas, teismai nustatė, kad jis tinkamas“, – tvirtina jis.
LDS pirmininkei prof. E. G. Bogdanienei taip pat neaišku, kas konkrečiai neįtiko valdininkams.
„Finansų ministerija, na, taip, turi saugoti, be jokios abejonės, valstybės turtą, bet aš niekaip nesuvokiu, kas jų netenkino. Juk veiklos, vykdomos tose patalpose, yra skirtos visuomenei, mūsų valstybės kultūros sklaidai. Tai kur čia tas nusižengimas? Kad dokumentai nesutvarkyti – gerai, sutvarkome popierius, kurių dar trūksta, bet ne „lauk“, nes buvo sakoma „išsikelkite lauk“, – atvirauja moteris.
Anot Kultūros ministerijos kanclerio R. Kvietkausko, jiems nerimą kėlė pasiekusi informacija dėl galimo patalpų, kuriose įsikūrusi LDS, naudojimo ne kūrybinei veiklai.
„Diskusija kilo dėl erdvių, kurios galėjo būti naudojamos ir kitoms LDS reikmėms negu pačios LDS veikla. Toks disponavimas patalpomis yra gana griežtai reglamentuotas. Jeigu valstybė suteikia ar visuomeninė organizacija įgyja kažkokią teisę būti vienose ar kitose erdvėse, tai nereiškia savininko teisių tuo turtu visais įmanomais būdais disponuoti. Turtas turi būti naudojamas tiems tikslams, kuriems organizacijai yra suteikiamas“, – LRT KLASIKAI dėsto ministerijos kancleris.
ŠMC direktorius K. Kuizinas patvirtina savo akimis matęs, kaip LDS valstybės turtą naudoja kitoms, nei leista, paskirtims.
„LDS ilgą laiką tomis patalpomis naudojosi visai ne pagal paskirtį – ne tam, kad savo veiklą plėtotų, o tiesiog tai buvo papildomos pajamos kūrybinei organizacijai. Nuomodavo patalpas, vienu metu buvo tokia situacija, kad turėdavome kovoti su kvapais, ateinančiais iš korėjietiško maisto restorano.
(...) Dėl LDS mes buvome priėję iki tokių kuriozų, kad vienu metu ten kabėjo didelė iškaba „Skambinkite dėl patalpų nuomos“ ir [nurodytas] mobilusis telefonas. Surinkau numerį, paskambinau, o tai buvo netgi ne LDS numeris nurodytas – tai buvo korėjiečių restorano savininko numeris. Kalbant apie Vokiečių gatvėje, pačioje miesto širdyje, esantį valstybės turtą ir jo valdymą, man atrodo, kad yra peržengtos ribos“, – įsitikinęs K. Kuizinas.
Jo nuomone, apskritai keistoka, kad tokią pačią veiklą vykdančios organizacijos – ŠMC ir LDS – yra įsikūrusios viename pastate.
„Įsivaizduokite analogišką situaciją, tarkime, muzikos pasaulyje. Ateinate į Nacionalinį operos ir baleto teatrą, o pirmame aukšte yra dar viena salė, kurioje veikia Kompozitorių sąjunga, vyksta repeticijos, pristatymai, muzikiniai pasirodymai. Sakyčiau, kad namas vis tik turėtų turėti aiškią žinutę – kokio pobūdžio tai institucija ir kas joje vyksta“, – akcentuoja pašnekovas.
Visos diskusijos klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Kūrybos kontekstai“ įraše.
Parengė Aistė Turčinavičiūtė.
