Taip jau susiklostė, kad mano vasaros atostogos dažniau būna toliau nuo kultūros, paprastai kaime arba pajūry. Didžiausia kultūra ten – knyga. Vasarą vengiu bet kokių reikalų ir dažniausiai man tai visai pavyksta. Vasarą norisi nuo visko pabėgti ir tegul pasąmonė atrajoja visą tą kultūrą, kurią sugėrė per metus mieste.
Žinoma, būnant pajūry kartais užsuki į Palangos gintaro muziejų, bet mes labiau mėgstame beveik visiškai tuščią Latvijos pajūrį, kur ne tik kultūros, bet ir žmonių nelabai sutiksi. O jeigu pajūriu leistumėtės dar toliau į šiaurę, Estijoje siūlyčiau užsukti į Arvo Pärto centrą.
Į koncertus ar renginius bilietus ten reikėtų įsigyti iš anksto, bet šį centrą verta aplankyti ir be renginių. Jis atitinka mano vasarišką norą būti gamtoje, nes jo architektūra nesukuria ribos tarp supančio pajūrio miško ir pastato vidaus. Centras primena Pärto muziką – jame ramu ir gera būti. Gali būti bibliotekoje, gali sėdėti su ausinėmis ir klausytis muzikos, gali užsidaryti kambarėlyje su stikline siena į pušyną.
Beveik nėra ko papasakoti, bet buvo gaila, kad neatsidūriau ten bent visai dienai – tiesiog pabūti. Ten yra ir koplytėlė, bet jos beveik nereikia – visas pastatas skirtas kontempliacijai ir tylai. Vieta, kur gali išgirsti ne tik Pärto muziką, bet ir save.
Taip pat skaitykite
***
Lietuvoje pagrindiniai literatūros renginiai ir festivaliai vyksta rudenį, žiemą ir pavasarį, bet yra keletas ir vasarą. Tarkime, „Literatūros salos“ arba „Šiaurės vasara“, o pačioje rudens pradžioje Sostinės dienų metu vyksta sklandus perėjimas į rudens ritmą Knygų aikštėje. Literatūros renginiai vasarą vyksta ne didžiuosiuose miestuose, todėl tai gera proga pakeliauti.
Vienos iš tokių kelionių metu atsidūriau Joniškėlyje, Viktoro Stanislovaičio vedamoje ekskursijoje. Jeigu apie Joniškėlį nieko nežinojote, jo niekada nebeužmiršite, pasiklausę Viktoro: jis sukuria įspūdį, kad po miestelį galėtum vaikščioti ir tyrinėti ne dieną, o dvi tris, o gal ir ilgiau.
Stačiakampė Švč. Trejybės bažnyčia, seniausia Lietuvoje universitetinė ligoninė provincijoje, rašytojų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ir Žemaitės pėdsakai ir Karpių dvaro istorijos. Klausantis Viktoro pasakojimų dvaro parke atrodo, kad girdi upelyje keistus garsus, seniai mirusių žmonių balsus ir net man, suprantančiam, kaip yra kuriami pasakojimai, klausantis kūnu laksto šiurpuliukai. O aš dar nebuvau naktinėje ekskursijoje!
***
Bet jeigu norisi koncentruotos kultūros dozės, šią vasarą reikėtų važiuoti į Kauną ir semti viską iš Europos kultūros sostinės programos. Ir jeigu kurią pavakarę pristigtų idėjų, ką dar nuveikti, rekomenduočiau ekskursiją „Art deco“ muziejuje.
Taip pat skaitykite
Muziejus įkurtas autentiškame tarpukario bute, o pačios ekskursijos metu sužinosite apie Kauno klestėjimo laikotarpį to, ko nemokė mokykloje ir ko greičiausiai nelabai kur kitur girdėjote, nes pasakojama apie kiekvieną buto daiktą, baldą, interjero detalę – visos jos yra mažos neįtikėtinai modernaus ir europietiško to meto gyvenimo liudytojos. Kaunas po šios ekskursijos jums pasirodys bent truputėlį kitoks.
Taip pat skaitykite
Dabar mąstau, kad čia pakalbėjau apie du atostogų būdus – atitrūkti nuo visko arba pasinerti į naujas, negirdėtas istorijas ir įdarbinti vaizduotę keliaujant po praeities pasaulius. Ši vasara neturėtų būti kitokia. Daug kas gyvename kartu su Ukrainos įvykiais, esame įsitraukę į įvairias veiklas, bet ilsėtis reikia ir savanoriams, ir žmonėms, kurie dirba savo darbą, kad galėtų prisidėti prie paramos ir tiesiog įprasto gyvenimo išsaugojimo, kuris dabar nebeatrodo toks savaime duotas ir savaime suprantamas. Ilsisi net ir kariai, jeigu tik turi galimybę. Tad pailsime ir vėl iki pergalės.
