Netolimos praeities mažųjų istorijų tiek vaikų, tiek suaugusiųjų literatūroje šiuo metu nestinga. Devintasis ir dešimtasis 20 a. dešimtmečiai traukia tais laikais augusius, brendusius rašytojus ir Lietuvoje, ir kaimyninėje Latvijoje.
Rasa Bugavičute-Pēce „Berniukas, kuris matė tamsoje“ („Odilė“, 2021, iš latvių kalbos vertė Audrius Musteikis)
Akvilinos Cicėnaitės „Niujorko respublika“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“, Jānio Joņevso „Jelgava 94“ – tik keli ryškūs literatūrinio dėmesio tiems dešimtmečiams pavyzdžiai.
Lietuviškų šaknų turinčios latvių dramaturgės ir prozininkės Rasos Bugavičutės-Pēcės (g. 1988) apysaka „Berniukas, kuris matė tamsoje“ – dar vienas kūrinys, nukeliantis į dešimtąjį dešimtmetį, į laikus, kai gyvenimas buvo grubesnis, žaidimų aikštelės be paminkštintos dangos, važinėjama buvo be šalmo, o už susirašinėjimus trumposiomis žinutėmis galėjai sulaukti milžiniškos sąskaitos.
Pagrindinis istorijos veikėjas Jokūbas auga neregių šeimoje. Su šia aplinkybe susiję daug linksmų, bet ir daug skaudžių situacijų, kurias jis, dabar jau suaugęs, pasakoja prisimindamas vaikystę viename iš Rygos miegamųjų rajonų, neregių bendrabutyje, kur jis buvo vienintelis regintis žmogus.
Kūrinys sudarytas iš į skyrius pagal metus suskaidytų Jokūbo pasakojimų apie jo kasdienybę, žaidimus kieme, santykius su tėvais, seneliais ir bendraamžiais, o šių skyrių pabaigoje atsiranda trumpučiai Jokūbo motinos žodžiai, primenantys išpažintis. Nuo pat pirmų puslapių ryškėja pagrindinė tema – vaiko ir motinos santykiai. Motina vylėsi užauginti idealų vaiką – tikrą savo gyvenimo šviesą: gerą, paklusnų, atidų, jaučiamą, bet negirdimą.
Deja, ji nesugeba paleisti, nesugeba savo vaiko priimti kaip augančios savarankiškos asmenybės, todėl kenčia ir ji pati, ir sūnus. Taigi motinos aklumas kūrinyje įgyja ir antrą dimensiją, jis ne tik fizinis, bet ir emocinis – ji akla savo vaiko poreikiams. O Jokūbas stengėsi, ypač vaikystėje, būti toks, kokio trokšta mama, prisiimti gerokai per dideles atsakomybes, tačiau augdamas jis natūraliai tolsta nuo motinos vizijos, kol galiausiai supranta – „nesugebu įžiebti jai šviesos – aš esu tiktai vaikas“ (p. 137).
Knygos adresatas nėra visai aiškus, nors leidykla knygą priskiria paauglių auditorijai, tačiau geriausiu atveju jos auditorija yra vyresnieji paaugliai, o greičiau suaugusieji. Kad knyga smarkiai nutolusi nuo šiuolaikinio paauglio, liudija neretas slaviškas žargonas, jis neverčiamas, neaiškinamas. Be to, nors knygoje ir pasakojama apie vaikystės, paauglystės patirtis, o pasakojimas gyvas, dinamiškas, neretai keliantis šypsnį, vis dėlto pagrindinės temos ir apibendrinimų svoris bei literatūrinė raiška artimesni brandesniam skaitytojui.
„Berniukas, kuris matė tamsoje“ pelnė pripažinimą Latvijoje, pagal knygą pastatytas sėkmingas spektaklis. Netrūksta knygai ir tarptautinio dėmesio – ji įtraukta į 2020 m. tarptautinį jaunimo literatūros katalogą „White Ravens“ ir pateko į 2021-ųjų Europos Sąjungos literatūros premijos trumpąjį sąrašą.
Daniel Kehlmann „Tilis Ulenšpygelis“ („Alma littera“, 2021, iš vokiečių kalbos vertė Alfonsas Tekorius)
Pasakojimai apie keliaujantį juokdarį Tilį Ulenšpygelį siekia viduramžius, jis vokiečių ir kai kurių kitų šalių folklore gerai žinoma triksteriška figūra. Iš folkloro ji persikėlė ir į įvairius menus bei platesnę kultūros plotmę – Richardas Straussas apie jo išdaigas sukūrė simfoninę poemą, apie Tilį parašyta grožinių knygų vaikams ir suaugusiesiems, be to, Vokietijoje rastume jo skulptūrą ir net jam skirtą muziejų.
Tilis juokina ir provokuoja, mindo visuomenės normų ir moralės ribas, jis drebia šiurkščią tiesą valdovams į akis ir sumaišo jų didybę su žemėmis, jis žaidžia ir mulkina, o savo gudriais pokštais ir charizma gali taip stipriai paveikti žmones, kad net sukelia masinių psichozių. Būtent tokiu epizodu pradedamas austrų ir vokiečių rašytojo Danielio Kehlmanno (g. 1975) istorinio pobūdžio kūrinys „Tilis Ulenšpygelis“, kuriame legendinis juokdarys įkurdinamas 17 amžiuje, Trisdešimties metų karo niokojamoje Europoje.
Jei išgirdę romano pavadinimą tikėsitės pseudobiografinio pasakojimo apie Tilį Ulenšpygelį ir jo triksteriškus nuotykius, liksite nusivylę. D. Kehlmanno romanas ne visai apie Tilį, net ne visai apie Trisdešimties metų karą. Jame pasakojama apie tamsą, žmonių niekšiškumą, hipokritiškumą ir ambicijas, kurios sukuria chaosą, skausmą, mirtį, karus, tokius ilgus, kad gimsta kartos, nepažinusios pasaulio be karo.
Taip pat tai ir romanas apie istorijos nepatikimumą. Pasakojimas tirštas, jame susimaišo daugybės veikėjų perspektyvos, todėl nieko iki galo patikimo čia nėra – vienas personažas įvykius atsimena vienaip, kitas kitaip, trečias dar kitaip juos interpretuoja ar siekdamas savų tikslų savaip pakreipia. Čia istorija kuriama tų, kurie ją užrašo. Be to, pasakojime susimaišo istoriniai faktai ir išgalvoti elementai, folkloras, pagonybė ir krikščionybė, į gana realistinį kūrinį įaudžiami magiškojo realizmo elementai.
Romano struktūra puikiai atspindi triksterišką Tilio figūrą. Jis nuolat išsprūsta ir prasprūsta. Jo asmenybė ir būdas menkai pristatomi, nors kai kurie epizodai liudija, kad už juokdario kaukės slypi jautri, geraširdė asmenybė, tačiau bastūniškas gyvenimas karo apsupty saugesnis įžūliam juokdariui. Be to, jis nuolat juda fiziškai – atsiranda tai vienoje, tai kitoje vietoje, tai dirba juokdariu kuriam nors iš valdovų, tai juokina vargšus, tai slepiasi vienuolyne, tai vėl atsiduria svarbiausių Trisdešimties metų karo įvykių sūkuryje.
Ir visada kažkokiu mistišku būdu išsisuka nuo mirties. Nemenkoje dalyje romano skyrių jis net nėra pagrindinis personažas, dažniau jis yra grandis, sujungianti daugybę skirtingų vietų, veikėjų ir karo epizodų. Ir per visą karo laikotarpį jis, malūnininko sūnus, pabėgęs iš kaimo, kai jo tėvas buvo nudaigotas inkvizitorių, tampa net Šventosios Romos imperatoriui žinomu asmeniu, siunčiamu pokštauti į Vestfalijos taikos derybas. Prie triksteriškos Tilio figūros dera ir ironiškas romano tonas, kartais virstantis lengvu humoru, o kartais skaudžiu sarkazmu.
Romanas sulaukė palankių vertinimų Vokietijoje ir tarptautinėje erdvėje. Romano vertimas į anglų kalbą atsidūrė 2020 m. Bookerio premijos trumpajame sąraše.
