Kultūra

2021.12.04 10:29

Save performanso močiute vadinanti Abramovič pasitiko 75-ąjį gimtadienį: žmonės bijo labai paprastų dalykų

LRT.lt2021.12.04 10:29

Serbijoje 1946 metais gimusi Marina Abramovič – viena garsiausių performanso menininkių pasaulyje. „Mano kūryba glaudžiai susijusi su mano gyvenimu. Per karjerą esu sukūrusi darbų, kurių pasąmoninė prasmė man paaiškėjo tik po ilgo laiko“, – knygoje „Eiti kiaurai sienas“ rašo M. Abramovič.

Atsiminimų knygoje „Eiti kiaurai sienas“ menininkė drąsiai apnuogina savo sielą ir pasakoja unikalaus gyvenimo istoriją. M. Abramovič pasirinko gyvenimą patirti kaip tam tikrą meno formą.

Vaikystėje Marina turėjo neįprastų idėjų: dekoravo savo miegamąjį batų tepalu taip, kad motina nebenorėjo daugiau į jį įeiti, siūlė tėvui kurti paveikslus danguje lėktuvams išsklaidant debesis.

Partizanų duktė M. Abramovič augo Tito laikų Jugoslavijoje. Net pradėdama tarptautinę menininkės karjerą, dar buvo kontroliuojama motinos.

Kai Marinai buvo 14 metų, tėvas parūpino jai tapybos pamoką su serbų menininku Filo Filipovičiumi. F. Filipovičius ištiesė ant studijos grindų drobę, padengė ją klijais, smėliu ir raudonos, geltonos bei juodos spalvų dažais. Galiausiai apliejo drobę benzinu, užžiebė degtuką ir padegė. „Tai yra saulėlydis“, – pasakė jis Marinai ir išėjo. Ši patirtis stipriai paveikė būsimą menininkę.

Performansuose M. Abramovič 12 dienų praleidžia be maisto, kelis šimtus valandų žvelgia į akis kiekvienam, kas nori pažvelgti į ją.

Kitame performanse ji leido žiūrovams ją veikti eksponuojamais daiktais. Tarp 72 daiktų buvo ir visai nekaltas vatos gumulėlis, ir pistoletas, ir kulka. „Jei kas nors būtų panorėjęs įdėti į pistoletą kulką ir jį panaudoti, buvau pasirengusi pasekmėms“, – autobiografijoje rašė M. Abramovič.

Per šešias valandas trukusį performansą stebėtojai menininkę ir pakuteno, ir iki kraujo subraižė aštriomis daiktų briaunomis. Vienas lankytojas ginklą užtaisė ir įspraudė Marinai į ranką, pritraukė ranką prie kaklo ir palietė gaiduką. Tarp lankytojų prasidėjo muštynės. „Ryte pažvelgusi į veidrodį pamačiau, kad pražilo visas kuokštas plaukų. Tą akimirką supratau, kad publika gali tave nužudyti“, – rašė menininkė.

Ji yra rašiusi, kad žmonės bijo labai paprastų dalykų: „Bijome kančios, bijome mirties.“ Ji teigia per visus savo performansus inscenizuojanti publikai jos baimes – pasitelkia lankytojų energiją, kad nustumtų save iki kuo tolimesnės ribos, proceso metu atsikrato savo baimių ir tampa publikos veidrodžiu: „Jei galiu aš, gali ir jie.“

Performansuose ji plakė save, skausmingai šukavosi plaukas, norėdama „sugriauti tą grožio mitą“, prielaidą, kad „menas privalo būti gražus“, per 3 valandas trukusį klyksmą išrėkė „susikaupusią frustraciją dėl visko: Belgrado, Jugoslavijos, savo motinos, spąstų, į kuriuos jaučiausi pakliuvusi“.

Svarbų vaidmenį menininkės gyvenime atliko ir jos mylimasis Ulay`us. Dvylika bendros kūrybos ir audringų santykių metų užbaigė apsikabinimas prie Didžiosios kinų sienos. Performanse „Nepamatuojamybės“ juodu stovėjo įėjimo į galeriją tarpduryje nuogi. Kaip rašo M. Abramovič, kiekvienam teko priimti sprendimą spraudžiantis šonu pasisukti į nuogą vyrą ar moterį.

Performanse „Šviesa–tamsa“ juodu sėdėjo vienas priešais kitą ir skaldė vienas kitam antausius. Kaip M. Abramovič rašo autobiografijoje, „performansas neturėjo nieko bendro su mūsų santykiais ar įprastomis antausių skaldymo reikšmėmis: tiesiog naudojome kūną kaip muzikos instrumentą“.

Itin jausmingas ir širdį veriantis buvo jų susitikimas po daug metų M. Abramovič performanse, kai vienas kitam žvelgė į akis ir graudinosi. Ulay`us mirė 2020 metų kovo 2 dieną.

„Mano kūryba glaudžiai susijusi su mano gyvenimu. Per karjerą esu sukūrusi darbų, kurių pasąmoninė prasmė man paaiškėjo tik po ilgo laiko“, – knygoje „Eiti kiaurai sienas“ rašo M. Abramovič.

M. Abramovič ne kartą mesti sunkiai suprantami kaltinimai satanizmu. M. Abramovič performansuose neretai atliekami eksperimentai su kūnu, jis žalojamas ir išbandomos jo ribos. Internautai sako, kad tai satanizmas, įtarinėja menininkę aukojant gyvus žmones, ji vadinama ragana.

„Noriu paklausti tų žmonių: gal galite liautis? Gal jau gana mane atakuoti? Nejaugi nematote, kad tai tik menas, kuriuo užsiimu jau 50 gyvenimo metų?“ – sakė M. Abramovič interviu „The New York Times“, kai bene pirmą kartą atsiliepė apie atakas.

Kartais M. Abramovič vadina save performanso močiute, o kūryboje nuolatos balansuoja ties baimės, skausmo, nuovargio ir pavojaus riba. „Ji naudoja tam tikrą antžmogišką skausmą – neįtikėtina ištvermė ir atsparumas skausmui, ne kiekvienas tai gali“, – yra teigusi menotyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė.

M. Abramovič išrado metodą – pratimų rinkinį, padedantį intensyviau išgyventi kasdienes situacijas, o 2009-aisiais San Fransiske duris atvėrė jos vardo institutas.

Leidykla „Kitos knygos“ ką tik išleido Jeannette Fischer knygą „Psichoanalitikė kalbasi su Marina Abramović“. Taikydama psichoanalizę J. Fischer bando atrasti gelmines menininkės ir jos kūrybos jungtis. Ši reta ir išskirtinė prieiga atskleidžia daug neregėtų M. Abramovič pusių.

2022-ųjų pavasarį būsiančių Kaune laukia unikali galimybė aplankyti M. Abramović personalinę parodą „Būties atmintis“. Lietuvoje tuomet apsilankys ir pati menininkė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt