Kultūra

2021.07.24 19:23

Jūratės Katinaitės knygų rekomendacijos: skaitiniai kaip kolektyvinė psichoterapija

Jūratė Katinaitė2021.07.24 19:23

Sutikusi su LRT.lt skaitytojais pasidalyti savo skaitiniais po valandėlės pasigailėjau neatsisakiusi, mat galiu ne juokais išgąsdinti vasarotojus, ramiai pajūryje ar paežerėse verčiančius bestselerių puslapius, ir skaudžiai trinktelėti per portalo reitingus.

Dalykas tas, kad esu įsisukusi į rašymo įsipareigojimus, tam reikia nemažų kiekių mokslinės lektūros, tad ji dabar ir užvertusi ne tik mano darbo stalą, bet ir kavos stalelį beigi visus paviršius aplink guolį.

Tiesa, dalis tų skaitinių nėra moksliniai, teisingiau būtų pasakyti – tai egodokumentika: laiškai, memuarai, dienoraščiai, užrašai… Kaip ir kiti menotyrininkai, istorikai, literatūrologai, filosofai, tiriantys sovietmečio procesus, esu nuskendusi egoliteratūroje, šaltiniotyroje, apdulkėjusioje periodikoje, kuri, dažniausiai nesuskaitmeninta, suteikia dar didesnį tikrumo jausmą.

Egoliteratūra turi narkotizuojančių medžiagų – tą, neabejoju, patvirtintų kiekvienas, ėmęsis panašių užduočių. Ypač įtraukia nepublikuoti šaltiniai, o jei dar tavo paties aptikti archyvuose! Tapau tikra asmeninių bylų fanatike, jos įtraukia stipriau už detektyvus. Netgi ima persekioti idėja iš jų sudėlioti istoriniais faktais grįstą romaną apie Valstybės teatro gyvenimą pervartų metais.

Sykį užkliuvau už politikos analitiko Kazio Preikšo frazės, kad mes, kaip visuomenė, esame per daug užstrigę 20 amžiuje, kad reikėtų labiau koncentruotis į ateitį, modeliuoti 21 amžiaus viziją. Neprieštarauju antrajam sandui, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad mes negalime paleisti 20 amžiaus dėl neišsigydytų, netgi dažnai ignoruojamų praėjusio amžiaus traumų. Visi dabarties visuomenės ligų sukėlėjai – ten, netolimoje praeityje, tad turime ją išsinagrinėti lyg ant psichoanalitiko kušetės, kad pasveiktume, kad praeitis mūsų nebaugintų, kad suprastume ir atleistume sau. Tik tada 21 a. vizijos būtų tvarios, be negrabiai uždažytų dėmių.

Tarp naujausių „psichoanalitinių įrankių“ – ūmai kultiniu bestseleriu tapusi istoriko Norberto Černiausko „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“ („Aukso žuvys“, 2021). Dar tik pradėjau ją skaityti ir mėgautis, bet dabar dėmesio viešumoje jai tikrai netrūksta. Ta proga norėčiau prisiminti jos idėjinę krikštamotę (autorius to neslepia) – 2014 m. Lietuvoje pasirodžiusią vokiečių istoriko Floriano Illies trumpų esė knygą „1913. Šimtmečio vasara“ (vertė Kristina Sprindžiūnaitė, „Sofoklis“) apie Europos kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse.

Tai buvo reikšminga knyga, ji ne tik padėjo naujai pamatyti 20 a. tragedijų priežastis (tylą prieš audrą) ir Vakarų saulėlydžio dramą, bet itin sužavėjo originaliai sumanyta forma – iš daugybės paskirų faktų ir intriguojančių ryškių menininkų biografinių detalių sudėlioti įtraukią, informatyvią, linksmą ir erotišką epochos paveiksliukų galeriją, per kurią driekiasi ir detektyvinė linija – 1911 m. „Mona Lizos“ paveikslo pagrobimo iš Luvro muziejaus ir šio nusikaltimo išaiškinimo istorija.

Na, o pirmoji knyga, taip stipriai mane įtraukusi į dramatiško, neurotiško, pragaištingo 20 amžiaus problematiką, kurią jau 15 metų nuolat įkyriai rekomenduoju visiems, tai Stefano Zweigo „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“ (vertė Giedrė Sodeikienė, „Tyto alba“, 2005). Jokie etiketo vadovėliai ar patarimai, ką turi žinoti išsilavinęs žmogus, kartu sudėjus negali prilygti šiai epopėjai, kurią išties privalo perskaityti kiekvienas save kultūringu laikantis žmogus. Išleisti jau keli papildomi leidimai, knyga tikrai gana populiari, bet kadangi mūsų visuomenėje dar labai daug antisemitinių, homofobinių, ksenofobinių apraiškų, tai jei būtų mano valia, įtraukčiau ją kaip privalomą į mokyklinės literatūros programą.

Knyga parašyta liudininko, pergyvenusio romantizmo virsmą į modernizmą, Austrijos-Vengrijos imperijos griūtį, abu pasaulinius karus, Holokaustą. Iš Holokausto rašytojas išsigelbėjo ir visgi nepakėlė išgyvenimų naštos, pasitraukė iš gyvenimo baigęs šią knygą 1943 m. Nors esu skaičiusi kelis Zweigo istorinių biografijų romanus apie Erazmą Roterdamietį, Georgą Friedrichą Händelį, bet būtent ši knyga, mano subjektyviu vertinimu, yra tikrasis jo žygdarbis, dėl kurio jis išlieka tarp reikšmingiausių, didžiausią įtaką padariusių 20 a. rašytojų. Tai pradžia, po jos pažinimo siūlas veda į Czesławo Miłoszo eseistiką („Pavergtas protas“, „Gimtoji Europa“), kuri 20 a. analizuoja pragaištingą pokario Europos – Rytų ir Vakarų skilimo – dramą ir mums ypač skaudžias pasekmes.

Naujausias mano europietiškosios dramos skaitinys – Gabrielio Garcios Marquezo „Kelionė po Rytų Europą“ (vertė Valdas V. Petrauskas, „Alma littera“, 2018). Kuo nuoširdžiausiai linkiu ją pasirinkti atostogaujantiems – perskaitysite per porą pasibuvimų pliaže neatsitraukdami! Charizmatiškasis Lotynų Amerikos magiškojo realizmo guru vaizdingai pasakoja apie praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio klajones po Rytų Vokietiją, Lenkiją, Čekoslovakiją, Vengriją ir Sovietų Sąjungą. Vyresnioji karta dar atsimena garsųjį 1957 m. Pasaulio jaunimo festivalį Maskvoje – šalį sukrėtusį entuziastingą įvykį. O kaip jis atrodė svetimšalio akimis? Kokį įspūdį paliko pati imperija, žmonės? Štai keletas pastebėjimų:

„Minia gatvėje, tirštesnė nei Europoje, regis, nė kiek nesijaudina dėl transporto trūkumo. Geležinkelio stotyje pamatėme tuntus maskviečių, kurie gyveno kaip gyvenę, nekreipdami dėmesio į festivalį. Stovėjo susigrūdę prie užkardos laukdami, kol atsidarys vartai ir jie galės lipti į traukinį: laukė abejingai, instinktyviai, kaip laukia gyvulių banda. Neklasinė visuomenė – įspūdingas reginys. Visi žmonės lygūs, visi vilki nudėvėtais, prastai sukirptais drabužiais, avi niekam tikusiais batais“ (p. 107).

O štai įspūdis keliaujant festivalio traukiniu nuo sienos Maskvos link:

„Traukiniui pajudėjus, įšokdavome į vagoną nutraukytomis marškinių sagomis, o į savo kupė vos įsisprausdavome – tiek gėlių būdavo primėtyta pro langą. Atrodė, lyg būtume pakliuvę tarp pamišėlių, iš džiaugsmo ir svetingumo praradusių saiką. Mačiau, kaip vienoje Ukrainos geležinkelio stotyje vienas vokiečių delegatas pagyrė rusišką dviratį. Sovietų Sąjungoje dviračiai retenybė, be to, labai brangūs. Mergina, pagirto dviračio savininkė, pasakė vokiečiui jį dovanojanti. Jis nesutiko. Traukiniui pajudėjus, mergina, minios padedama, įmetė dviratį į vagoną ir netyčia sužeidė delegatui galvą. Festivalio metu maskviečiams tapo įprasta matyti vokietį sutvarstyta galva, dviračiu važinėjantį po miestą“ (p. 100).

Iš pastarojo laiko lietuviškosios istorinių refleksijų memuaristikos išskirčiau Aurimo Švedo pokalbių su Irena Veisaite knygą „Irena. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ („Aukso žuvys“, 2016) ir Tomo Venclovos „Nelyginant Šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey“ („Apostrofa“, 2018, vertė Laimantas Jonušys). Perskaičius tokius jautrius, emocingus, asmeniškus „istorijos vadovėlius“ praeitų noras plėšyti nemalonius savo istorijos puslapius, uždažyti ideologinius praeities ženklus, griauti nusidėjusiųjų skulptūras. Mes iš ten, su ana kolektyvine patirtimi, kad ir kokia ji nemaloni, kad ir kaip norėtume išsiginti, kad ji mūsų tapatybės dalis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.