Kultūra

2021.07.06 07:00

Policijos išgarsintas performanso autorius Liškevičius – apie patriotizmą ir kodėl mojuodamas vėliava nesi didesnis patriotas

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.07.06 07:00

Teisėsaugos tyrimo išgarsintas menininkas Dainius Liškevičius Valstybės dieną pasitinka apniktas nežinios – metų pradžioje jį įsukusi istorija dar nesibaigė. Kūrėjui apmaudu, kad viena visuomenės grupė spekuliuoja jausmais, lyg aukščiau iškėlęs trispalvę ar labiau ja mojuodamas esi didesnis patriotas. „Šeimų maršo“ pasmerktu kūriniu dar 2000-aisiais menininkas klausė, ar rasime drąsos tapti pilietine valstybe, tačiau ir po 20 metų negalįs atsakyti teigiamai.

Videoperformanso „Kliaksas/ Restartas“ (2000), kuriame vyriškis trispalve nusivalo šokoladu išteptą veidą, autorius D. Liškevičius buvo apskųstas teisėsaugai, prieš jį pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kūrinį nelegaliai demonstravo „Didžiojo šeimos gynimo maršo“ rengėjai. Galiausiai policijos tyrimas buvo nutrauktas, tačiau menininkas interviu LRT.lt sako, kad tai dar ne istorijos pabaiga.

„Mes jį surasim, mes jį nuteisim!“

– Kaip šiemet jauteisi, tiesiogiai ir netiesiogiai dalyvaudamas tokiuose procesuose? Ar nepatyrei akimirkų, kai buvo baisu ir nežinojai, į kurią pusę viskas pasisuks?

– Taip, patekau į procesą, kokio net nebūčiau galėjęs susapnuoti. Vasarį sužinojau, kad dėl mano darbo į MO muziejų kreipėsi policija, pradėjo tyrimą. Susidomėjimas jame saugomu meno kūriniu atrodė keistas ir net absurdiškas.

Paskui kuriam laikui viskas aprimo, ir vieną dieną gavau policijos kvietimą. Paprastas tyrimas virto ikiteisminiu. Prieš tai dar patekau į Artūro Orlausko TV, jis rodė mano darbą ir vis komentavo.

Keisčiausia, kad maršas atsirado kaip papildomas veiksnys, įtraukė mane į politinį kontekstą.

Vėliau sužinojau, kad videoperformansas – apkarpytas, sutrumpintas – rodomas „Didžiajame šeimos gynimo marše“ Vingio parke. Kai tai pamačiau ir supratau, kad tam tikros visuomenės dalies esu paverstas antiherojumi, ne juokais sutrikau. Lyg 20 amžiaus pradžioje ten buvo šaukiama: „Mes jį surasim, mes jį nuteisim!“ Pasijutau iš tiesų nesaugus.

Jei tai būtų tik paprastas policijos tyrimas pagal skundą... Tačiau keisčiausia, kad maršas atsirado kaip papildomas veiksnys, įtraukė mane jau į kitokį, politinį kontekstą.

Taip pat skaitykite

Lyg Kafkos romane

– Kaip vertini teisėsaugos veiksmus? Kai kurie teisininkai teigia, kad tyrimui apskritai nebuvo pagrindo.

– Ikiteisminis tyrimas neturėjo prasidėti. MO muziejaus vadovė ir įkūrėjas buvo pakviesti liudyti, kaip liudininką galėjo iškviesti ir mane. Ir viskas tuo būtų baigęsi. Deja, dėl policijos nekompetencijos kultūros dalykuose – sąmoningos ar ne – buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

– Ar nebuvo akimirkų, kai jauteisi likęs vienas dorotis su kaltinimais?

– Vienas pasijutau iškviestas į policiją, kai klausiausi man vardijamų įtarimų. Jaučiausi lyg Kafkos romane – teko įrodinėti, kad tai menas, kad esu menininkas, Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys, turiu meno kūrėjo statusą ir Dailės akademijos baigimo diplomus. Kitaip, ko gero, mane būtų uždarę. (Juokiasi.)

Jaučiausi lyg Kafkos romane.

Dar norėjo paimti DNR mėginį. Klausiau – kraujo? Ne, sakė, seilių. Klausiau, kodėl? Taip reikia, atsakė. Suprantama, DNR testo atsisakiau. Kai ėmė klausinėti, ar sutinku su kaltinimais ir gal iš dalies sutinku, supratau, kad papuolu į teisinį žaidimą. Tada nusprendžiau kreiptis į advokatą.

Įtarimai buvo suformuluoti ne skundą pateikusios pusės, o pačių tyrėjų. Net žodžio „menas“ ten nebuvo, todėl pasiprašiau išleidžiamas namo ramiai susipažinti su kaltinimais. Kai kitą kartą atėjau su advokatu, tyrėja DNR testo jau nereikalavo.

Kai reikalas iškilo į viešumą, lengviausia buvo jį nutraukti senaties terminu...

– Kaip vertini tyrimo išvadas, tai, kad tyrimas buvo nutrauktas dėl senaties?

– Įdomu, nuo kurios datos ta senatis skaičiuota. Performanso įrašas nufilmuotas 2000 metais. 2013 metais pirmą kartą buvo paviešintas MO interneto svetainėje, nes tada muziejus įsigijo teises jį rodyti. 2015 metais kaip projekto „Muziejus“ dalis jis atstovavo Lietuvai Venecijos bienalėje. Prieš tai „Muziejaus“ premjera rodyta Nacionalinėje dailės galerijoje. Tad kaip apskaičiuota senatis?

Aišku, kai šis reikalas iškilo į viešumą, kai apie jį pradėjo šnekėti net parlamentarai, lengviausia buvo bylą nutraukti senaties terminu...

– Ar policijos elgesys neatrodo keistas? Tas sutapimas su Šeimų maršo veiksmais?

– Būtent. Ir tada tyrimas nebeatrodo nekaltas, negrabus, o gerokai politizuotas. Pakanka peno visokiems apmąstymams...

Spekuliavimas patriotizmu

– Kodėl buvo pasirinktas būtent šis kūrinys? Juk per nepriklausomybės metus provokuojamų darbų sukurta ir daugiau?

– Kūrinys provokatyvus, jame panaudoti valstybės simboliai. Marše jis buvo naudojamas kaip dirgiklis būsimų rinkimų elektoratui konsoliduoti. Juk Kernagio muzikos, antivakserių, Stambulo konvencijos nepakanka, reikia labiau vienijančio ženklo. O štai trispalvė simbolizuoja mus visus, lengviausiai sujungia žmones. Tad, manau, šis kūrinys buvo pasirinktas labai sąmoningai.

– Kaip manai, kas lėmė tokį kategorišką vienos visuomenės grupės suaktyvėjimą?

– Marše mane labiausiai nuliūdino spekuliavimas patriotizmu. Vėliavos savinimasis. Tarsi ja mojuodamas esi tikrasis patriotas, o visiems kitiems jau nevalia jos imti į rankas. (Juokiasi.) Vis dėlto visų teisės vienodos – ar tavo marškinėliai su trispalve, ar ant jų užrašas „Metallica“.

– Kodėl mes taip sunkiai priimame „kitą“?

– Kodėl kaimynas augina rožes, jei aš ir kiti auginame bulves?! (Juokiasi.) Tas „kitas“ nebūtinai turi būti iš svečios šalies, nemokėti lietuvių kalbos ir melstis kitam dievui. „Kitas“ gali būti ir kaimynas už tvoros.

O priežasčių – daug. Esame atėję iš sovietmečio, nemažai lemia potrauminiai dalykai, edukacija. Pats irgi patenku į tą grupę, šiaip ar taip, 20 metų pragyvenau toje sistemoje.

Taip pat skaitykite

Delfinas Lietuvos patriotas

– Kas tau yra patriotizmas? Koks, tavo manymu, turėtų būti jo turinys 21 amžiuje?

– Jei nešiukšlini savo šalies, o visas šiukšles veži į Afriką, atseit, nešiukšlini savo kiemo, tai nėra joks patriotizmas. Pavojai globalūs, turime rūpintis ne tik savuoju žemės lopinėliu, bet visa planeta, nes neaišku, kuo ji virs jau po kelių dešimtmečių. Primityviai mąstyti, kad išsišlavę savo gatvę būsime išgelbėti, yra aklavietė.

Apie patriotizmą, meilę gimtajai šaliai – gal ir netiesiogiai – kalba kai kurie mano darbai. Kad ir jau minėto mano „Muziejaus“ kūrinys „Delfino piešinys“. Lietuvos jūrų muziejuje per pasirodymą teptuku jį nupiešė delfinas Glorija. Geltonu, žaliu ir raudonu guašu.

Gal policijai derėtų pasidomėti ir šiuo atveju?

Kaip tą piešinį būtų galima interpretuoti? Vokiečių kuratorė Franciska Zolyom teigė, kad šiuo atveju galima kalbėti apie latentinį (paslėptą) nacionalizmą arba ironizuojant sakyti, kad štai, prašau, delfinas gali būti didesnis patriotas už kai kuriuos šalies gyventojus. (Juokiasi.)

Gal policijai irgi derėtų pasidomėti šiuo atveju, juk galima įžvelgti patriotinio jausmo įžeidimą, juolab kad ir spalvos supainiotos?


O jeigu kalbame apie patriotizmo ugdymą, šia tema buvau sukūręs projektą „Ramybė“. Tai vieno penkiaaukščio namo bendruomenės Kaune, Dainavos mikrorajone, istorija. Į tą daugiabutį (jame ir pats užaugau) 1965 metais susirinko žmonės, kurių namai kaime per priverstinę sovietų modernizaciją buvo nacionalizuoti.

Žmonės suvokė, kad ir naujoje vietoje reikia kurti aplinką, ją gražinti. Augino gėles, darė alpinariumus, prižiūrėjo krūmelius, pjovė veją. Valdiškoje miesto apsuptyje tas namas gerokai išsiskyrė, tapo tarsi lietuvišku vienkiemiu.

Gyventojai tęsė senąsias tradicijas, švęsdavo namo jubiliejus, lankėsi vieni kitų gimtinėse. Namo kooperatyvas vadinosi „Ramybė“ pagal M. K. Čiurlionio paveikslą. Laiptinės, suoliukai, gimnastikos aikštelė ten buvo išdažyti geltonais, žaliais ir raudonais dažais. Toje bendruomenėje mano patriotiniai jausmai ir buvo ugdomi.

Toje bendruomenėje mano patriotiniai jausmai ir buvo ugdomi.

Iš pradžių gatvė prie namo vadinta Ramybės vardu. Vėliau ją pervadino į LTSR 25-mečio. Kai atėjo nepriklausomybė, žmonės svarstė, kad reikėtų grąžinti senąjį pavadinimą. Ne, ji buvo pavadinta Kovo 11-osios. (Juokiasi.) Deja, vėl suveikė ideologiniai mechanizmai. Viskas lyg ir gerai, bet kai žinai vietos istoriją...

Nepriklausomybės metais mano krikštatėvis, buvęs tremtinys, kieme pastatė kryžių ir vėliavos stiebą. Taip mano vizija apie vienkiemį buvo galutinai įgyvendinta. (Šypsosi.)

Taip pat skaitykite

Labiausiai derėtų bijoti savęs

– Dabar visuotinai išgarsėjęs videoperformansas „Kliaksas / Restartas“ 2000 metais buvo kuriamas kaip mėginimas įsivaizduoti Lietuvos ateitį. O kokią ją matai po 5 ar 10 metų?

– Lietuva gali ir išnykti, tapti kurio kito valstybinio darinio dalimi – neatmeskime tokio scenarijaus. Priešas glūdi tarp mūsų. Priešas yra ne tas „kitas“, ne kaimynas už tvoros, pirmiausia reikėtų bijoti savęs. Visai greta dabar siautėja baisūs režimai, vyksta karai, o mūsų visuomenė susipriešina dėl kažkokios konvencijos, kurią retas yra skaitęs.

Labai daug nusivylimo. Ir į tą Šeimų maršą turbūt susirinko daug nusivylusių žmonių, nesugebėjusių pasikeisti. Tikrai jau kokį dešimtmetį nėra lengva prisitaikyti prie gyvenimo ritmo, sparčios technologijų kaitos. Išties sunku orientuotis, ir tai, ko gero, lemia priešinimąsi pasauliui. Bet juk galima užsidaryti knygose, miške, sode, užuot pykus ant kitaip atrodančio, mąstančio, kitaip pasaulį suvokiančio žmogaus.

Ideologijos mums yra įskiepytos, tuos dalykus išmesti iš galvos nėra lengva, gal net neįmanoma. Tačiau juk visą gyvenimą ir mokomės, kaip save pakeisti, kad nepasentume ne tik kūnu, bet ir siela.

„Kliaksas / Restartas“ buvo nuoroda į tai, kad mūsų valstybei teks keistis. Ji bus kuriama ne tautiniu, o pilietiniu pagrindu, ją sudarys patys įvairiausi žmonės. Tad tuo kūriniu klausiau, ar sugebėsime juos priimti, suprasti. Tokia buvo esminė meninio sumanymo mintis. Ar pasikeisime, ar tapsime atviri neišvengiamiems politiniams, kultūriniams procesams?

Deja, praėjo 20 metų, o kai kurios mūsų visuomenės bėdos niekur nedingo. Tikriausiai jos amžinos. Viltis sieju su jaunesne karta, ji labiau atvira, galbūt bus labiau tolerantiška.

Praėjo 20 metų, o kai kurios mūsų visuomenės bėdos niekur nedingo.

Šokoladas yra vertybė (kažkada jis buvo brangesnis už auksą), o ne purvas, kurį kai kurie žmonės ir politinės jėgos gamina to nežinodami. Tas maršas yra dar vienas „kliaksas“, juoda dėmė ant mūsų vėliavos. (...) Maršas yra karikatūra, jo rengėjai mėgina imituoti Sąjūdžio laikus, esą štai liaudis sukilo ir mėgina nuversti jai primestą valdžią, kurią patys rinko.

– Ar truputį nesijauti iš šios istorijos išėjęs nugalėtoju, laimėjęs populiarumą, garsą, kūrybos sklaidą?

– Sunku atsakyti, ar išėjau kaip nugalėtojas. Ši istorija dar nesibaigė, ji tęsiasi, galbūt atsakymų sulauksime ateityje.

Dokumentikos ciklas „Vizionieriai“. Dainius Liškevičius

Taip pat skaitykite

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt