Kultūra

2021.06.19 07:00

Vėl išgarsėjęs Kasiulis – prieštarų verpete: kai kuriais jo kūrybos faktais šiandien nesigirtume

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.06.19 07:00

Nesėkme baigęsis mėginimas pakeisti Vytauto Kasiulio dailės muziejaus pavadinimą masina klausti, kas buvo šis 1944-aisiais į Vakarus pasitraukęs ir Prancūzijoje miręs menininkas: geros ar dekoratyvios, save reprodukuojančios tapybos autorius, Paryžiaus užkariautojas ar tylų gyvenimo būdą rinkęsis vidutiniokas.

Į kelis LRT.lt klausimus apie dailininką atsako 20 amžiaus Lietuvos dailės tyrinėtoja Giedrė Jankevičiūtė ir filmą apie V. Kasiulį sukūrusi žurnalistė, LRT TELEVIZIJOS laidų vedėja Edita Mildažytė.

– Jei dabar Vilniuje kurtumėte Vytauto Kasiulio muziejų, kurias dailininko kūrybos ypatybes pasitelktumėte tokiam sumanymui? Ir kurios – trukdytų?

Giedrė Jankevičiūtė (G. J.): Šis klausimas būtų buvęs aktualus 2013-aisiais, o tiksliau – dar keleriais metais anksčiau, kai toks sprendimas buvo svarstomas ir priimamas. Jei kas tada būtų paklausęs, ką manau, tai lygiai kaip ir dabar būčiau siūliusi svarstyti šį klausimą iš bendros atminties kultūros perspektyvos.

Kokiais atvejais muziejai ar kitos kultūros institucijos dedikuojami vienam menininkui ar vadinami menininkų vardais? Dažniausiai tada, kai muziejumi paverčiami menininko ar menininkės gimtieji namai, butas, dirbtuvė, kaip kad Kazio Varnelio muziejus Vilniuje ar Juozo Zikaro, Antano Žmuidzinavičiaus muziejai Kaune.

Garsus vardas gali būti suteiktas menininko darbo vietai: teatrui, koncertų salei, menininkus ugdančiai mokyklai, jei pagerbiamas asmuo joje dirbo ar mokėsi. Atskirais atvejais meninio ugdymo įstaiga gali būti pavadinama joje nedirbusio, bet šioje srityje ypač pasižymėjusio asmens vardu. Taip, pavyzdžiui, yra su Justino Vienožinskio dailės mokykla Vilniuje.

Muziejai paprastai vadinami jų steigėjų, mecenatų arba itin garsių meno kūrėjų vardais. Visi žinome Peggy Guggenheim muziejų Venecijoje ir Solomono Guggenheimo muziejų Niujorke, esame girdėję apie „Lenbachhausą“ Miunchene, Paulio Klee muziejų Berne, o Kaune turime Nacionalinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejų.

Ar Kasiulis iš tiesų yra tokio masto figūra kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kad jo vardu būtų pavadintas dailės muziejus jam visiškai svetimame mieste?

G. Jankevičiūtė

Kasiulis niekaip nesusijęs su vilnietiškąja Lenkų mokslo bičiulių draugija ir jos pastatu dabartinėje A. Goštauto gatvėje. Juo labiau jis neturi nieko bendra su LSSR revoliucijos muziejumi, kuris buvusioje Lenkų mokslo bičiulių draugijos būstinėje veikė po Antrojo pasaulinio karo, arba su Tarybinio meno galerija, atidaryta Revoliucijos muziejų perkrausčius į kitame Neries krante specialiai jam pastatytą naują pastatą: jame nuo 2009 metų po rekonstrukcijos veikia Nacionalinė dailės galerija.

Dar daugiau – Kasiulis neturi jokio ryšio net ir su pačiu Vilniumi. Šis dailininkas niekada čia negyveno, man rodos, apskritai net nėra lankęsis, nebent pabuvojo su kokia trumpa ekskursija 1940 metais.

Taigi tada, kai kažkam kilo mintis kurti Kasiulio muziejų Vilniuje, turėjome labai rimtai ir atsakingai savęs paklausti: ar Kasiulis iš tiesų yra tokio masto figūra kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kad jo vardu būtų pavadintas dailės muziejus jam visiškai svetimame mieste? Ar prasminga, kad šiame muziejuje būtų įrengta nuolatinė Kasiulio kūrinių ekspozicija, ar, atslūgus pirmajai susidomėjimo nauja vieta bangai, ta ilgalaikė paroda kam nors tebebus įdomi?

Kasiulis labiausiai pasižymėjo tuo, kad dar būdamas visiškai jaunutis sugebėjo karo įbaugintus ir išvargintus amžininkus sužavėti savo pirmąja paroda.

G. Jankevičiūtė

Pastarųjų metų Kasiulio muziejaus lankymo statistika paneigia tvirtinimus apie nesilpstančią Kasiulio kūrybos trauką. Kasmet savo studentus vežu iš Vilniaus į Kauną autentiškoje aplinkoje susipažinti su modernizmo architektūros paminklais ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus rinkiniais. Atskirą laiką šioje ekskursijoje numatau Čiurlionio kūrinių apžiūrai ir pokalbiui apie juos prie originalų.

Tą patį daro visi mano kolegos, dėstantys 20 a. Lietuvos dailės istorijos kursus. Čiurlionis nepaliauja žavėti ir kaskart atsiveria naujais, anksčiau nepastebėtais kūrybos klodais. Tačiau nesu girdėjusi, kad bent vienas iš mano kolegų vestų studentus pasižiūrėti Kasiulio muziejaus ir jo kūrinių ekspozicijos. Argi nekyla klausimas, kodėl?

Abejojančių, kad Čiurlionis – mūsų nacionalinis turtas, nėra. Iš tiesų tai menininkas, kurį Lietuvoje žino ir mažas, ir senas, jis pakankamai garsus ir už Lietuvos ribų. Kasiulis gilesnio ženklo Lietuvos dailėje nėra palikęs ir labiausiai pasižymėjo tuo, kad dar būdamas visiškai jaunutis sugebėjo karo įbaugintus ir išvargintus amžininkus sužavėti savo pirmąja paroda. Ją surengė ypatingoje vietoje – Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje 1943 metais.

Edita Mildažytė (E. M.): Pasitelkčiau Kasiulio žinomumą, patrauklumą ir suprantamumą. Be to, savitos stilistikos turėjimą ir meistrystę. Nes nemanau, kad koks nors Pablo Picasso ar kuris kitas modernistas nėra rūpinęsis savo žinomumu.

Visi populiarieji tokie tapo todėl, kad juos kas nors ir dėl kokių nors priežasčių išgarsino. Lygių ar vienodai gabių žmonių yra nepaprastai daug. Ir tik kai kurie jų tampa populiarūs.

Tad kodėl dabar menotyriniu požiūriu vengiame sakyti, kad populiarumas yra vertybė? Rue Royale 1 adresu Paryžiuje yra karaliaus rūmai, Luvras, Rue Royale 10 buvo Kasiulio galerija. Ar tai nieko nereiškia? Daug tokių lietuvių turime?!.

Įvardykite dar bent vieną lietuvį, kurio darbas yra Baltuosiuose rūmuose. Ne estų, latvių menininko, o būtent Kasiulio kūrinys buvo įteiktas JAV prezidentui Dwightui Eisenhoweriui. Pritariu sakantiems, kad Kasiulis reprodukavo pats save. Tačiau kodėl garbiname Edvardą Munchą, kopijavusį save dešimtimis? O Samuelis Bakas ar Neemija Arbitblatas – menkesni popsistai už Kasiulį?

Įvardykite dar bent vieną lietuvį, kurio darbas yra Baltuosiuose rūmuose.

E. Mildažytė

Pasitelksiu dar vieną sugretinimą. Rūtos Šepetys romanas „Tarp pilkų debesų“, mano nuomone, yra pasibaisėtinas. Ne blogas, bet pasibaisėtinas. Ir stiliaus, ir turinio, ir visais kitais požiūriais. Tačiau išgarbintas, pelnęs apdovanojimus, skirtus orių mūsų komisijų. Dėl to, kad Vakarams nešė žinią apie trėmimus. Nors visiškai iškreipta forma. Palyginkite tą knygą su Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviais prie Laptevų jūros“ – atrodys lyg parodija ir savos istorijos suniekinimas saviškių rankomis. Tačiau ją dėl kažkokių priežasčių garbiname, o štai Kasiulis mums – prasikaltėlis, nes populiarus.

Teiravotės apie netinkamas ypatybes – jis buvo klošaras (benamis valkata). Taip yra sakiusi našlė Kasiulienė. Jei tai kam nors įdomu. Nes tų klošarų buvo pačių įvairiausių – ir aktorių, ir kitų.

– Kas V. Kasiuliui padėjo išgarsėti, kokia jo sėkmės meno rinkoje priežastis?

G. J.: Kasiulio legenda užsimezgė 1943 metais Kaune. Jaunojo genijaus mitą išsaugojo ir sakytinės istorijos forma tolyn perdavė karą išgyvenusi karta – ji plito tiek sovietų Lietuvoje, tiek išeivijoje.

Šį mitą papildė modernizmo sostinę Paryžių nukariavusio lietuvio emigranto legenda. Tai, kad Kasiulis įsikūrė 20 amžiaus pradžios modernizmo sostinėje, darė ir, atrodo, iki šiol tebedaro įspūdį posovietinės Lietuvos žmonėms.

Na, o trečias dalykas – šių dviejų mitų maitinama itin sėkminga viešųjų ryšių kampanija, išplėtota ruošiantis Kasiulio „sugrįžimui“ į Vilnių. Kaip paaiškėjo, jos poveikis dar neišgaravo. Tai tikrai labai įdomus, atskirų studijų vertas dalykas.

Šį mitą papildė modernizmo sostinę Paryžių nukariavusio lietuvio emigranto legenda.

G. Jankevičiūtė

Kodėl sakau, kad 1943 metų Kasiulio paroda Kaune – „mitas“, jei apie ją kalbėjo visas Kaunas, o žiūrovai būriais plūdo į parodos sales? Jau vien faktas, kad tada vos 25-erių sulaukusiam Kasiuliui buvo leista surengti debiutinį solo pasirodymą nacionalinio dailės muziejaus patalpose, liudija, jog jo kūryba darė įspūdį ir muziejaus direktoriui Pauliui Galaunei, ir kitiems asmenims, lėmusiems tokį sprendimą.

Kasiulis užpildė muziejų pastelės technika arba aliejiniais dažais ant drobės nutapytais portretais, peizažais ir figūrinėmis kompozicijomis: eksponavo per 100 kūrinių. Poetas Henrikas Nagys visam gyvenimui įsidėmėjo parodos įspūdį ir net po daugelio metų pasakojo, kodėl ji jam taip giliai įstrigo.

Pasak Nagio, Kasiulio kūriniai išsiskyrė neįprasta tematika ir geru piešiniu. Nėra abejonių, kad į Kasiulio paveikslus lankytojams buvo malonu žiūrėti: vyrus ir moteris dailininkas vaizdavo pagal visas geriausias saloninio portreto tradicijas, figūrinės kompozicijos linksmino gyvais ir šmaikščiais siužetais. Be to, jis įrodė, kad Lietuvos dailininkai išmoko piešti ir vaizduoti žmones ne blogiau už estus, latvius, gal net ir lenkus.

Amžininkams imponavo ir Kasiulio pastangos remtis laiko išbandymus ištvėrusia klasika.

G. Jankevičiūtė

Amžininkams imponavo ir Kasiulio pastangos remtis laiko išbandymus ištvėrusia klasika. Šitų dalykų Lietuvos tuometei kultūrai trūko, dėl to smarkiai nerimauta.

Tačiau kritikai visgi nepalaikė žiūrovų entuziazmo net tokiomis aplinkybėmis. Eruditai ir meno žinovai Juozas Keliuotis, Vytautas Kairiūkštis sutiko, kad Kasiulio parodoje „nenuobodu ir eiliniam piliečiui“, bet čia pat akcentavo, kad tai kūryba tiems, kuriems, kaip ir pačiam paveikslų autoriui, „stinga gilesnės estetinės kultūros“.

Šiuo požiūriu nuomonių pasiskirstymas išliko labai panašus ir mums jau dabartiniais laikais diskutuojant apie prancūziškojo laikotarpio Kasiulio kūrybą: vieniems tai geros tapybos etalonas, kitiems – ypatingos vertės neturintys dekoratyvūs save patį reprodukuojančio autoriaus paveikslai.

Vieniems tai geros tapybos etalonas, kitiems – ypatingos vertės neturintys dekoratyvūs save patį reprodukuojančio autoriaus paveikslai.

G. Jankevičiūtė

E. M.: Kasiuliui išgarsėti padėjo Juozas Kazickas. Ir padėjo iš visų jėgų, suprasdamas, kad ir mene, kaip ir versle, greta talento ir kitų dalykų yra didžiulis sėkmės komponentas. Jam ir padėjo, matydamas dailininko potencialą.

Padėjo ne todėl, kad manė, jog Kasiulis yra gabesnis už kitus, ar dėl to, kad svarbu meniškumas. Ne, jis padėjo dėl to, kad matė, jog šiame komerciniame pasaulyje į jį naudinga investuoti.

Niekas nedraudžia sėti aguonų dykumoje, kur jos nedygs. Bet gal geriau joms rinktis juodžemį. Kazickas suprato, kad Kasiulis yra tas „juodžemis“, ir kad jame sėkla tikrai sudygs.

Tą patį suvokė ir du žydai meno kolekcininkai – Christianas Gilbert`as Stiebelis Paryžiuje, o kitas Londone Kasiulio kūrybai atvėrė meno rinkas.

– Kaip V. Kasiulio kūryba kito priklausomai nuo kraštų, kuriuose dailininkui buvo lemta gyventi, ar kitose šalyse jai parodyto dėmesio? Ir kaip ją vertino lietuvių išeivija?

G. J.: Pokarinis Paryžiaus Kasiulis niekuo neprimena karo metų kaunietiškojo Kasiulio. Stiliaus lūžis radikalus. Tas pats, beje, būdinga ir kitam garsiam Lietuvos ir išeivijos menininkui Vytautui Kazimierui Jonynui. Abu dailininkai, atsidūrę karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, sąmoningai atsisakė to, kas galėjo priminti nacių epochą, aukštinusią klasiką ir „muziejinį koloritą“. Jie apvalė, išgrynino, supaprastino formas ir spalvas.

Abu sąmoningai atsisakė to, kas galėjo priminti nacių epochą, aukštinusią klasiką ir „muziejinį koloritą“.

G. Jankevičiūtė

Beje, ne taip seniai peržiūrėjau bene 2013 metais sukurtą dokumentinį filmą apie Kasiulį. Jame su pasididžiavimu paminėta, kad Kasiulio paroda pateko į vokiečių laikų kino kroniką, viena po kitos rodomos šio filmo ištraukos.

Manau, šiomis dienomis filmo autoriai būtų buvę apdairesni ir jautresni tokiai informacijai, nebesidžiaugtų radę patvirtinimą, kad Kasiulis savo kūriniais pritapo prie nacių diegiamos oficialios kultūros. Taip, kino kronikos autorių dėmesys jo parodai – to meto Kasiulio kūrinių kokybės patvirtinimas, tačiau nepamirškime, kokiame kontekste!

Dokumentinis filmas „Vytautas Kasiulis. Iki Paryžiaus ir atgal“

Dokumentinis filmas „Vytautas Kasiulis. Iki Paryžiaus ir atgal“

Manau, šiomis dienomis filmo autoriai nebesidžiaugtų radę patvirtinimą, kad Kasiulis savo kūriniais pritapo prie nacių diegiamos oficialios kultūros.

G. Jankevičiūtė

Pokario Paryžius naująjį Kasiulį gana greitai priėmė. Jo kūriniai kurį laiką buvo populiarūs ir Švedijoje. Jeigu palyginsime 6–7 dešimtmečių interjero madas ir Kasiulio tapybą, matysime, kad jis puikiai pagavo to meto stilistiką. Kasiulio paveikslai derėjo prie to laiko baldų, įsiliedavo į interjerą, tapdavo visumos dalimi, suteikdavo jai papildomų spalvų ir gyvybės.

Būtų įdomu kokioje nors parodoje vėl sugrąžinti Kasiulio paveikslus į tos epochos gyvenimo būdą iliustruojančią aplinką, parodyti juos tarp to meto daiktų. Tada jo pasisekimo priežastys taptų itin aiškiai matomos ir suprantamos.

Dalis lietuvių išeivijos irgi pamėgo spalvingus, linksmus Kasiulio kūrinius. Kiti tiesiog vertino Kasiulio gerą būdą, nostalgiškai prisiminė dar Kaune kartu išgyventus nuotykius. Tarp tokių dailininko bičiulių buvo ir gabus verslininkas Kazickas. Padėjęs Kasiuliams įsitaisyti Paryžiuje norimoje vietoje dailės galeriją, jis prisidėjo prie Kasiulio paryžietiškosios legendos auginimo.

Kalbėti apie Paryžiaus užkariavimą, deja, neturime nė mažiausio pagrindo.

G. Jankevičiūtė

Tačiau ši legenda iš tiesų labai trapi. Kasiulis išsikovojo Paryžiuje mažą kuklią vietelę, bet kalbėti apie Paryžiaus užkariavimą, deja, neturime nė mažiausio pagrindo, kad ir kaip mums to norėtųsi. Pabandykite panaršyti internete: nelietuviškos kilmės informacijos apie Kasiulį jame praktiškai nėra.

E. M.: Pasinaudojau vokiečių kronikomis, nes jas radau. Turėti medžiagos ir jos nenaudoti, prieštarautų žurnalistikos esmei.

Siekėme objektyviai parodyti tą laiką, per nacių okupaciją 1943-aisiais vykusią Kasiulio parodą. Ar, užuot naudojus archyvinius kadrus, reikėjo vis tai suvaidinti? Gal tada nerodykime nieko, kas buvo nufilmuota ir sovietų metais?.. Juk jų simbolika taip pat uždrausta.

Parodoje nebuvo jokių sąsajų, rodančių, jog Kasiulį finansavo naciai ar šis kaip nors mėgino jiems įtikti, naudojo akivaizdžius tos valdžios simbolius.

E. Mildažytė

Juo labiau kad parodoje nebuvo jokių sąsajų, rodančių, jog autorių finansavo naciai ar šis kaip nors mėgino jiems įtikti, naudojo akivaizdžius tos valdžios simbolius. Ką padarysi, paroda įvyko okupacijos laiku. Ir ne naciai ją surengė.

Nesu tikra, ar vokietmečiu veikė operos teatras. Bet jei taip, ir jame dainavo koks nors Kipras Petrauskas, ar negalima rodyti spektaklio įrašo? Nes publikoje, kuri mėgavosi jo menu, buvo ir nacių?..

Jei taip gerai pakračius kiekvieno tada gyvenusio žmogaus istoriją, oi, kiek visokių šiaudų išlįstų.

Apskritai tas buvusio pasaulio revizavimas iš šiandienos pozicijų man kelia didelių abejonių. Taip atsiranda pernelyg daug nereikalingų konfliktų.

Ano pasaulio revizavimas iš šiandienos pozicijų man kelia didelių abejonių.

E. Mildažytė

Grįžtu prie jūsų klausimo. Kai Kasiulis atsidūrė Paryžiuje, suprato, kad visa, ką jis iki tol tapė, paryžiečiams atrodo nuobodu ir nebeįdomu. Tada jis atrado kelis dalykus: spalvų sprogimą, figūrų komponavimą iš atskirų smulkių atplaišų ir visai vėlesnei kūrybai būdingą rėmą. Šie atradimai buvo nauja meninė kalba. Kažkodėl Paulio Gauguino atveju tai nepaprastai didelė vertybė, o Kasiulio – baisi nuodėmė. Kad citavo save – visa tai tiesa. O kuris autorius necituoja? Ar savęs necitavo, tarkime, Augustinas Savickas?

Galima minėti tūkstančius atvejų, kai menininkai, pagavę sėkmės paukštę, cituoja patys save. Arba kitus menininkus. Dabar terminai „kopijuoti“ ar „plagijuoti“ jau net nevartojami, dabar, matai, jie „cituoja“... O šiais laikais tų cituotojų pilna kiekvienoje šiuolaikinio meno parodoje. Kažin, ar Deimanto Narkevičius batai, pripilti druskos, su visa pagarba autoriui, yra didesnis menas už Kasiulio tapybą?..

Galima minėti tūkstančius atvejų, kai menininkai, pagavę sėkmės paukštę, cituoja patys save.

E. Mildažytė

Mūsų didžioji bėda, kad viena ranka duodame, o kita atimame. O reikėtų džiaugtis viskuo, ką turime. Jei žmogus iš Lietuvos mene sukūrė ką nors nauja, ko anksčiau nebuvo, galbūt vertėtų pasidžiaugti. Kasiulis buvo aiškiai suprantamas, ženkliškas būdas net ir pačiai diasporai (kurios jau atsisakyta muziejaus pavadinime) kalbėti apie lietuviškumą ir lietuvybę. Pasikartosiu, kai ėjo vizito pas D. Eisenhowerį, nešė būtent jo paveikslą.

Šiandien žinomumas ir ženkliškumas vertas milijardų. O mes jų atsisakome, sakydami, kad tai nepakankamai meniška. Šiuo atveju atrodome kaip tikri provincialai.

– Turbūt nėra labiau komerciškai sėkmingų autorių už Salvadorą Dali, Pablo Picasso, Andy Warholą. Ar V. Kasiuliui šiuo požiūriu kiek pritrūko sėkmės, kad abejojama jo vardo „pakankamumu“ muziejui?

G. J.: Jūs išvardijote menininkus, kurie komerciškai sėkmingi dėl to, kad sugebėjo savo kūriniais pakeisti savo laiko dailės raidą, paveikė egzistavusį žmonių santykį ir su tikrove, ir su menu, be to, nuolat spindėjo viešumoje, buvo tikros žvaigždės, žavėjo amžininkus ekscentrišku elgesiu, išvaizda, gyvenimo būdu ir taip nuolat teikė peno minios smalsumui, nuostabai, apkalboms.

Kasiulis nebuvo nei meno novatorius, nei gyvenimo būdo guru. Pasak artimųjų, kaip asmuo, jis stengėsi būti nematomas.

Kultūros istorikams šis atvejis labai įdomus, tačiau savivertės šiais laikais jis mums jau nebeprideda.

G. Jankevičiūtė

Pasikartosiu: kai bandom iškelti Kasiulio poveikį platesniems kultūros procesams, tenka grįžti į 1943 metų Kauną. Karo metais Kasiulis pristatė tokius dalykus, kurie Lietuvos kontekste atrodė naujai, nors plačiau ta daile verčiau pernelyg nesigirti – bent kiek praprusęs meno žinovas bemat identifikuos sekimą Trečiojo reicho oficialaus stiliaus gairėmis. Kultūros istorikams šis atvejis labai įdomus, tačiau savivertės šiais laikais jis mums jau nebeprideda.

Apsisprendęs keisti asmeninį stilių po karo Kasiulis susirado naujų modernių orientyrų. Savo lygoje jis buvo gana stiprus vidutiniokas, bet tokių, kaip jis, vėlgi – patinka mums tai ar ne – daug.

Taip, kurį laiką Kasiulio paveikslų pareikalavimas buvo pakankamai didelis. Tai patvirtintų ir toks plačiai žinomas faktas, kad vyrui į pagalbą ateidavo ir žmona Bronė, padėdavusi atlikti užsakymus.

Plačiai žinomas faktas, kad vyrui į pagalbą ateidavo ir žmona Bronė, padėdavusi atlikti užsakymus.

G. Jankevičiūtė

Esama tikrai meistriškų įgudusią ranką ir neabejotiną talentą liudijančių Kasiulio kūrinių, bet yra ir blankių autoreprodukcijų. Ta monotonija – nuolat besikartojantys siužetai, formos, spalvos – anksčiau ar vėliau neišvengiamai ima varginti. Nepaisant jo kūrybai būdingos optimistinės gaidos, Kasiulis yra gana nuobodus menininkas.

Nepaisant jo kūrybai būdingos optimistinės gaidos, Kasiulis yra gana nuobodus menininkas.

G. Jankevičiūtė

Pastarojo laikotarpio įvykiai Kasiulio biografijai neabejotinai suteiks naujų ryškių bruožų. Turiu omenyje tiek dailininko vardo muziejaus įkūrimo istoriją ir tos istorijos užkulisius, kurių dar iki galo nesame atskleidę ir aptarę, tiek netikėto Kasiulio kūrinių išpopuliarėjimo 21 a. antrame dešimtmetyje fenomeną ir jį paskatinusią retoriką, tiek naujausią skandalą su kol kas nesėkmę patyrusiu mėginimu atimti dailininko vardą iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinio. Meno politikos, madų, kolekcionavimo ir su juo susijusio rinkos bangavimo tyrėjams visa ši istorija taps (gal jau kam nors ir tapo) įdomiu galvosūkiu.

E. M.: Kasiulio vardo muziejaus pavadinime tikrai nesilaikau įsitvėrusi. Tik jau, aišku, ne „diaspora“, dėl Dievo meilės! Neprotestuočiau dėl jo keitimo. Vis dėlto kaip tas muziejus verčiantis per galvą buvo įkurtas, taip dabar jį mėginta ir naikinti. O pirmiausia reikėjo kalbėtis su šeima, išaiškinti sumanymo kontekstą. Antra, būtinai reikėjo sutvarkyti Kasiulio kapavietę. Valstybės lėšomis, ir jau seniai. Apsilankykite Menininkų kalnelyje ir pasižiūrėkite, kaip ji atrodo...

Kaip muziejus verčiantis per galvą buvo įkurtas, taip dabar jį mėginta ir naikinti.

E. Mildažytė

Kasiulio šeima neprašė steigti jo vardo muziejaus. Ji prašė įsteigti muziejų Kasiuliui. Ten galėjo būti rodomas ir Jonas Rimša, ir kiti išeivijos menininkai. Kasiulienė jau buvo sutarusi parduoti visą vyro kūrybą modernaus meno muziejui Paryžiuje. Tačiau pasikeitė direktorius, o tada – ir administracijos požiūris. Nes prancūzai lygiai tokie patys snobai kaip ir mes. Tik mūsų nedaug, mes meną vartojame pripuolamai, o jie – ištisai ir visi.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.