Kultūra

2021.06.08 12:08

Paryžiuje gyvenantis sūnus apie Antaną Mončį: kaip pasitraukė iš Lietuvos be skatiko kišenėje, toks į ją ir sugrįžo

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.06.08 12:08

Klausiamas, koks praeities epizodas, susijęs su tėvu, jam pirmiausia dabar iškyla atmintyje, Prancūzijoje išgarsėjusio skulptoriaus Antano Mončio sūnus Jeanas Christophe`as prisimena ilgą jo kelionę į Lietuvą. Metų metus nematytiems artimiesiems dailininkas vežė solidžią sumą pinigų – dolerių, frankų, markių. Minske po dviejų traukinyje praleistų parų jį šiurkščiai apvogė sovietų pasieniečiai. „Kaip pasitraukė iš Lietuvos be skatiko kišenėje, toks 1989-aisiais į ją pirmą kartą ir sugrįžo“, – sako J. Ch. Moncys.

Vis dėlto kelionė buvo graži, prasminga, ypač susitikimas su mama. Po 45 metus trukusio išsiskyrimo Barbora Mončienė dar spėjo pasimatyti su sūnumi ir išėjo tų pačių metų gruodį. Skulptoriaus tėvas Antanas jau buvo miręs 1979-aisiais.

Birželio 8-ąją sukanka 100 metų nuo vieno garsiausių 20 amžiaus lietuvių dailininkų A. Mončio gimimo (1921–1993). Minime jo jubiliejų, mename jo kelią ir jame sutiktus žmones.

Skulptūra susidomėjo karo pabėgėlių stovykloje paskatintas skulptoriaus Vytauto Kašubos.

Dvi santuokos, trys vaikai

Skulptorius gimė Mončių (dabar – Mančiai) kaime Barboros ir Antano Mončių šeimoje. Kartu augo trys seserys – Stasė, Bronė ir Birutė. Tėvai turėjo 30 hektarų žemės, visus savo vaikus išleido į mokslus.

1941-aisiais jaunuolis baigė Kretingos pranciškonų gimnaziją, paskui dvejus metus studijavo architektūrą Vytauto Didžiojo universitete.

1944 metais artėjant frontui ryžosi trauktis į Vakarus. Skulptūra susidomėjo karo pabėgėlių stovykloje netoli Miuncheno, paskatintas skulptoriaus Vytauto Kašubos. Studijavo Freiburgo dailės ir amatų mokykloje (Ecole des Arts et Metiers), kurią įkūrė Vytautas Kazimieras Jonynas.

Henriko Gulbino filmas apie Antaną Mončį

Nuo 1950 metų tęsė mokslus Paryžiuje, litvakų skulptoriaus Ossipo Zadkine`o studijoje – Didžiosios lūšnos akademijoje (Academie de la Grande Chaumiere, atelier Zadkine).

Ją baigęs, pradėjo savarankiškai dirbti Lano mieste Prancūzijos šiaurėje. 1952 metais Lano Šv. Marcelino bažnyčioje įvyko pirmoji A. Mončio autorinė paroda. Jis sukūrė kryžiaus kelio stotis, „Kelio madonos“ ir „Šv. Juozapo“ statulas.

1953 metais susituokė su dekoratore, meno renginių vadybininke Florence Martel, garsaus Prancūzijos skulptoriaus Jano Martelio dukra (jo dvynys brolis Joelis taip pat buvo skulptorius). 1954 metais pora susilaukė sūnaus Jeano Christophe`o Moncys.

Pirmoji A. Mončio santuoka truko iki 1967-ųjų. Praėjus metams po Florence tėvo ir dėdės mirčių, sutuoktiniai pasuko skirtingais keliais. Šešerius metus iki pilnametystės (nuo 12 iki 18 metų) jų sūnus gyveno su tėvu.

1974 metais dailininkas vedė vokietę Margrit Haller von Hallerstein, jiems gimė sūnus Andreasas, 1978-aisiais – dukra Sabina.

Laiškus rašė ne savo pavarde

A. Mončio sūnus teatro režisierius, aktorius, viešojo kalbėjimo dėstytojas Jeanas Christophe`as per pirmąjį karantiną sėdo rašyti prisiminimų apie tėvą. Radosi šimtas trumpų pasakojimų, bendro gyvenimo akimirkų.

„Rašiau sau ir savo vaikams, bet Karolina Paliulienė paragino išleisti knygą. Atsirado dvi – prancūzų ir lietuvių kalbomis“, – teigė J. Ch. Moncys. Dar nepublikuotomis šeimos nuotraukomis ir A. Mončio piešiniais papildyta knyga „Mano tėvas Antas“ rengiama leidykloje „Aukso žuvys“. Leidinio dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Pasak sūnaus, kitaip nei kai kurie išeiviai, A. Mončys niekada nenutraukė ryšių su Lietuva, artimaisiais. Kad nepadarytų jiems bėdos, laiškus į okupuotą Lietuvą iš pradžių siuntė uošvio J. Martelio pavarde. Visą gyvenimą, kol išskyrė mirtis, susirašinėjo su savo bičiuliu mąstytoju Justinu Mikučiu, grįžusiu iš Uchtos ir Vorkutos lagerių.

1983 metais Paryžiuje A. Mončį aplankė iš Lietuvos atvažiavusi sesuo Birutė. Juodu susitiko daugiau kaip po 38 metų.

Skulptorius niekada nesiekė tapti Prancūzijos piliečiu, nors asmens be pilietybės statusas jam dažnai sukeldavo administracinių nesklandumų.

Mončys palaikė glaudžius ryšius su Lietuvoje ir užsienyje gyvenančiais kultūros žmonėmis.

A. Mončys palaikė glaudžius ryšius su Lietuvoje ir užsienyje gyvenančiais kultūros žmonėmis. Jo akiratyje buvo Bačkių, Greimų šeimos, tėvas provinciolas Leonardas Andriekus, nepriklausomos Lietuvos ministras Juozas Balutis, tarpukario Lietuvos premjeras Ernestas Galvanauskas, rašytojas, menotyrininkas dr. Jonas Grinius, visuomenės veikėja, ambasadorė prie UNESCO Ugnė Karvelis ir jos mama Veronika Bakštytė-Karvelienė. Be abejo, ir dailininkai Vytautas Kasiulis, Pranas Gailius, Žibuntas Mikšys.

Dailininkas ne kartą kviestas apsigyventi ir dirbti JAV. Ir jam, spėja Jeanas Christophe`as, tai daugeliu atžvilgių būtų buvę naudingiau.

„Dabar būtų garsus pasauliniu mastu. Tačiau nesusiviliojo, liko Prancūzijoje, nes ji buvo arčiau Lietuvos, kad pasikeitus politinėms aplinkybėms galėtų greičiau grįžti į tėvynę“, – sako skulptoriaus sūnus.

8-ajame dešimtmetyje, kol sulaukė pilnametystės, Jeanas Christophe`as gyveno su tėvu. Namuose televizoriaus neturėjo, todėl po vakarienės tėvas klausydavosi radijo ir mažiausiai porą valandų piešdavo.

„Jam tai buvo lyg mantra, dvasinis ritualas. Kasmet prieš Kalėdas darydavo 3 ar 4 šimtus atvirukų ir siųsdavo bičiuliams bei pažįstamiems Prancūzijoje ir visame pasaulyje. Taip palaikė ryšius su žmonėmis. Šis darbas užtrukdavo ištisą mėnesį, kiekvienas atvirukas buvo unikalus“, – pasakoja J. Ch. Moncys. Kai kurie tuos atvirukus kolekcionavo ir dabar sutikti kartais apie tai užsimena sūnui.

Moto: bus gerai

Skulptoriaus priežodžiu, neatsiejamu nuo prisiminimų apie jį, tapo lakoniška frazė „bus gerai“. Tai žodžiai iš vestuvinės dainos, kurią padainavo liaudies meną vertinusiems uošviams Vandėjoje, norėdamas parodyti, kad ir Lietuvoje folkloras – gyvas.

„Atvažiavo piršlys, / Leliumai, / Su didele nosia, / Bus gerai“, – prašomas uždainuoja Jeanas Christophe`as žemu balsu, be abejo, paveldėtu iš A. Mončio.

Sūnaus manymu, tėvas nebuvo geras dainininkas, tačiau turėjo gražų bosą. Lietuvių bendruomenė Paryžiuje susitikdavo kartą per mėnesį mišiose, paskui eidavo į restoraną pasibūti.

Pasak J. Ch. Moncys, kunigas Jonas Petrošius, lietuvių katalikų Prancūzijoje ir Belgijoje misijos vadovas, skatindamas tėvynainius užtraukti dainą, pirmiausia ragindavęs A. Mončį. Tada jau įsitraukdavo ir kiti.

Savo vaikams A. Mončys dainuodavo lopšinę „Šile gegė kukavo, / Gražiai galvą šukavo“. Iš pradžių Jeanui Christophe`ui, paskui – ir Andreasui su Sabina. Už kelių tūkstančių kilometrų nuo gimtosios pirkios, svečiuose kraštuose, šalia mažytės vaiko galvelės tyliai, tyliai išsklisdavo lietuviškas žodis...

„Tą lopšinę ir aš dainavau savo vaikams, kai jie dar buvo maži. Neprisiminiau žodžių, tik melodiją, bet to visai pakakdavo“, – sako skulptoriaus sūnus.

Iš tėvo išmokau daugybės dalykų, bet ne lietuviškų žodžių.

Lietuvių kalbos tėvas neišmokė, buvo tylenis. Užtat mamos gimtoji kalba skambėjo visur – ji vyravo ir šeimoje. Prisimena tik vieną tėvo pamoką, kai juodu atostogavo tarpukario Lietuvos diplomato Antano Liutkaus namuose Vilfranše, Žydrojoje pakrantėje. Tada tėvas sudarė trumputį lietuviškų žodžių sąrašą: „labas“, „ačiū“, „prašau“, „vilkas“, „šaltibarščiai“, „raudoni burokiukai“, „grybai“ ir t. t. „Iš tėvo išmokau daugybės dalykų, bet ne lietuviškų žodžių“, – sako J. Ch. Moncys.

Jo brolis ir sesuo iš antros tėvo santuokos gerokai jaunesni, tačiau vaikų ryšiai – glaudūs. Andreasas viengungis, vaikų nesusilaukė, dirba architektūros studijoje Paryžiuje, mokosi restauratoriaus amato. Sabina, pasak pašnekovo, yra brolio priešingybė: Berlyne augina dvi mažas mergaites, dirba teatre kostiumų dizainere ir scenografe.

Beje, abi A. Mončio buvusios žmonos dar gyvos. 89-erių dekoratorė Florence prieš mėnesį palaidojo savo antrą vyrą vokietį Ulofą, o 75-erių Margrit gyvena Berlyne.

Liga jau alino sveikatą

Menotyrininkas, didžiausias ir ištikimiausias A. Mončio kūrybos tyrinėtojas Viktoras Liutkus bene pirmasis atgabeno į Lietuvą jo darbų, svariai prisidėjo prie skulptoriaus namų-muziejaus įkūrimo Palangoje 1998 metais.

A. Mončio pavardę pirmą kartą išgirdęs per Atgimimą. Ne vienas lietuvis su skulptoriumi tada jau susirašinėjo, kai kuriems net buvo nusišypsojusi laimė jį atlankyti Prancūzijoje.

1989-aisiais A. Mončys pagaliau galėjo trumpam sugrįžti į tėvynę. Apsistojo Vilniuje, sūnėno namuose. Čia Viktoras pirmą kartą ir išvydo Antaną. Šis jam padarė ramaus, šilto, mažakalbio žmogaus įspūdį.

Pažintis tęsėsi, ir 1992-aisiais V. Liutkus į Lietuvą iš Vokietijos ir Prancūzijos pargabeno skulptoriaus dovanotų kūrinių.

„Man tai buvo pirmoji kelionė į Vakarus. Paryžius padarė neišdildomą įspūdį, ypač Sen Deni rajonas naktį. Aišku, pasinaudojau pirma proga apžiūrėti Pompidou centrą, pasakoja V. Liutkus. – Mončys nuo 1967 metų gyveno Monparnaso rajone. Butas ketvirtame aukšte priminė inkilą, buitis buvo gana kukli.“

Tada dar nesupratęs, kad šeimininko sveikatą jau griauna liga, nors buvo akivaizdu, kad tapo lėtesnis, sunkiau vaikščiojo.

„Vis dėlto protas atrodė guvus, žodžius neretai palydėdavo šmaikščiomis pastabomis“, – prisimena menotyrininkas. Svečius iš Lietuvos tada A. Mončys lepino įvairiais valgiais, juos ruošiant, anot Viktoro, neapsieita be lakios vaizduotės.

Buvo akivaizdu, kad tapo lėtesnis, sunkiau vaikščiojo.

Paryžiaus žemaičiai

Vilfranše gyvenantis tarpukario diplomato A. Liutkaus sūnus Perkūnas LRT.lt pasakoja, kad 1962–1963 metų laikotarpiu bent kartą per kelias savaites skulptorius atžingsniuodavęs į jų namus Paryžiuje. Visada nešinas pagal savo receptą sutaisyta silke.

Šeimininkas A. Liutkus svečią pasitikdavo su virtų bulvių puodu. O sūnaus Perkūno pareiga buvo suveikti kompanijai raudonojo vyno ir duonos. Kai pusę devintos vakaro visi būdavo įvykdę savo pareigą, prasidėdavo nuotaikinga žemaitiška vakaronė.

Pats Perkūnas į Paryžių atvažiavo 1962 metais studijuoti politikos mokslų. Apsilankydavęs A. Mončio dirbtuvėse Paryžiaus universiteto miestelyje. „Keistos buvo dirbtuvės – į jas reikėdavo lipti pro langą, nebuvo durų“, – pralinksmina P. Liutkus.

Keistos buvo Mončio dirbtuvės – į jas reikėdavo lipti pro langą, nebuvo durų.

A. Mončys vadovavo lietuvių tautinių šokių ansambliui. Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Prancūzijoje Adolfo Venskaus žmona Birutė grodavo akordeonu. Skulptorius užsakydavo autobusą ir lietuviškai klegantis kolektyvas keliaudavo per Prancūziją pasirodyti miestelių šventėse.

„Tame ansamblyje daugelis surado savo antrąją pusę, tarkime, Ričardas Bačkis ir Živilė Bernotaitė, Petras-Pita Klimas ir Žiba. Buvo gera galimybė pabendrauti lietuviškai. Kai ūgtelėjo, į ansamblį atėjo ir A. Mončio sūnus Jeanas Christophe`as“, – prisimena P. Liutkus.

Mončio vietovės

Pasak Viktoro, ypatingas ryšys iš Žemaitijos kilusį menininką siejo su keliomis Prancūzijos vietovėmis. Suasono muziejuje Šiaurės Prancūzijoje saugoma gausi jo darbų kolekcija. Gretimame Lane jis atliko pirmuosius užsakymus viešosioms erdvėms.

Kita svarbi vieta – Le Molin vietovė Vandėjoje, Antano uošvio Jano ir jo brolio dvarvietė. 1953-iaisiais čia įvyko Antano ir Florence tuoktuvės.

Vandėjoje A. Mončys rengė „vasaros akademijas“ – valstiečio fermoje vadovavo skulptūros kursams, dalyvavo sūnaus režisuojamuose vaidinimuose.

„O atokiausiame krašte, Sen Žil Krua de Vi kurorte, 1957 metais buvo pastatyta bronzinė A. Mončio skulptūra „Gaidys“. Kurį laiką dėl miesto pertvarkymo ji buvo dingusi, o 2011 metais vėl iškilo. Beje, pernai sūnaus Jeano Christophe`o pastangomis šis miestelis ir Palanga pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Tad galima tikėtis įdomių projektų“, – sako V. Liutkus.

Mončio palikimas išbarstytas po Prancūziją, Vokietiją, JAV, Belgiją, Italiją, kitus kraštus.

Reikšminga A. Mončiui ir brolių Martelių studija, kurią Paryžiuje art deco stiliumi suprojektavo garsus prancūzų architektas Robert`as Mallet Stevensas. Būtent čia 6-ojo dešimtmečio viduryje repetavo A. Mončio vadovaujamas šokių kolektyvas.

A. Mončys susipažino ir bendravo su prancūzų intelektualais, kolekcininkais, knygų leidėjais. Parodose dalyvavo su moderniosios dailės įžymybėmis Hansu Arpu, Henri Laurensu, Henry Moore`u, Alexanderiu Calderiu, Maxu Ernstu ir kitais.

Prancūzijoje jis žinomas ir kaip Meco katedros chimerų skulptūrų restauratorius, įgyvendinęs šį projektą su Marcu Chagallu ir broliais Marteliais.

A. Mončio palikimas išbarstytas po Prancūziją, Vokietiją, JAV, Belgiją, Italiją ir kitus kraštus. Pasak V. Liutkaus, tai ne tik skulptūra, bet ir taikomoji dailė, dizainas, vitražai, antkapiai.

Pernai Palangos merija erdvei priešais A. Mončio namus-muziejų suteikė skulptoriaus vardą. V. Liutkus viltingai žvelgia į ateitį ir lapkritį Lietuvos diasporos dailės muziejuje tikisi surengti A. Mončio kūrybos parodą „Veidai ir dvasios“. „Joje bus pristatytas iki šiol mūsų salėse nerodytas dailininko palikimas iš Vokietijos“, – sako V. Liutkus.

Prie A. Mončio kūrybos ir asmenybės populiarinimo svariai prisidėjo ir menotyrininkė Danutė Zovienė. Dailininko kūrybą ji tyrinėja nuo 2002 metų. Jai vadovaujant Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklai „Artseria“ pasirodė albumas „Antanas Mončys“ (sudarytojas V. Liutkus, 2003).

2015 metais D. Zovienė parengė ir išleido knygą „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“ („Artseria“, 2015). 2017-aisiais A. Mončio namuose-muziejuje archyvavo A. Mončio palikimą.

Artima kaip šeima

„Meno forte“ ukrainietės režisierės Olgos Simonovos spektakliui „Dviejų kliedesiai“ besirengianti aktorė Karolina Paliulienė LRT.lt pasakoja paauglystėje šokusi A. Mončio vadovaujamoje trupėje.

„Užaugau su šia lietuvių bendruomene, ji buvo negausi, bet artima kaip šeima“, – teigia Prancūzijoje gimusi Kristijono Donelaičio „Metų“ vertėja.

„Per tuos susitikimus girdėdavau suaugusiuosius sakant, kad A. Mončio darbai esą labai „moderniški“. Tada nesupratau, ką tas žodis reiškia. Kartą tėvelis į namus parvežė keraminių lėkščių, skirtingų, įvairių spalvų ir dizaino. Jas ištraukdavo tik per šventes. Kadangi gyvenome gana senoviškoje aplinkoje, matant tas lėkštes man ir atėjo į galvą: „Ak, štai kas yra modernu!“ – juokiasi K. Paliulienė.

Karolina ištekėjo už Amerikos lietuvio Arūno Paliulio. Vyras labai pamėgo A. Mončio kūrybą, surengė jo parodą JAV. „Iškart suprato, kad tai nepakartojamas, unikalus autorius. Tikrai, iš liaudiškų formų kūrė universalius darbus – man atrodo, tai nuostabu“, – sako garsaus knygnešio Juozo Masiulio anūkė.

Vis dėlto Antanas, anot jos, buvo kuklus, po skyrybų gana asketiškai gyveno nedideliame bute Monparnase, Vožiraro gatvėje. Ir visus pas jį apsistojusius mielai priimdavo, dosniai ir pikantiškai pavaišindavo. Nors kalbėjo mažai, prabilęs pasisakydavo gana svariai.

„Kai buvau 15 ar 16 metų, man prisipažino, kad jam visai nesvarbu išgarsėti. Sakė, kitaip gyventi negalįs, tie darbai iš jo liejasi kūrybos versme“, – skulptoriaus žodžius iki šiol prisimena Karolina.

Dirbo ramiai, neskubėdamas, gavęs medžio rąstgalį ar akmens luitą, ilgai apžiūrinėdavo, lyg mėgindamas įspėti, kokia forma ir koks kūrinys tame medyje ar akmenyje slypi.

Antano tėvai ir seserys ne vienus metus manė, kad jis pražuvo. „Sesuo Birutė Turauskienė yra pasakojusi, kaip po karo klausydavosi „Amerikos balso“ iš Vašingtono. Ir kartą išgirdo pranešant, esą skulptorius Antanas Mončys pristatys savo pirmąją parodą. Taip artimieji sužinojo, kad Antanas – gyvas ir sveikas“, – neįtikimą istoriją atskleidžia K. Paliulienė.

„Antaną matydavome vis rečiau“

Ji svarsto, kad Antano ir Florence skyrybas galėjo lemti būdo skirtumai. „Florence, kaip tikra prancūzė, norėjo kalbėtis, santykiuose su vyru viską nuodugniai išsiaiškinti, išsikalbėti. O Antanas kalbėjo mažai. Ekstravertė ir introvertas... – gailisi Karolina. – Jei būtų neišsiskyręs, dabar jį žinotų visame pasaulyje. Florence buvo puiki vadybininkė. Gyvenimo pabaigoje juodu vėl susitiko, liko dideli draugai. Visi tuo labai džiaugėsi. Antanas su savo lietuviška šeima lankėsi Vandėjoje, Florence juos su malonumu priėmė.“

Sakė, kitaip gyventi negalįs, tie darbai iš jo liejasi kūrybos versme.

Antroji santuoka oficialiai nutrūko 1993 metais, po to, kai Paryžiaus Cochino klinikoje dailininkui atliko antrą prostatos operaciją. Pora jau kuris laikas negyveno kartu.

Pasak K. Paliulienės, Margrit buvo gana sudėtingo būdo. Pašnekovei antrina ir P. Liutkus sakydamas, kad Antanui antroji žmona buvo griežta, stengėsi vyrą atskirti nuo lietuvių bendruomenės. „Antaną matydavome vis rečiau“, – teigia Perkūnas.

K. Paliulienės manymu, likęs be priežiūros, globojamas tik sūnaus, Antanas nesugebėjo tinkamai pasipriešinti ligai. Prostatos vėžys progresavo, jam nepaprastai skaudėjo kaulus, o tinkamų medikamentų tada dar nebuvo.

Vis dėlto dailininkas planavo apsilankyti Lietuvoje. „Iš tiesų jis apskritai ketino grįžti į Palangą ir likti joje iki gyvenimo pabaigos“, – teigia K. Paliulienė. Sen Žan de Mono kongresų rūmuose įvyko paskutinė A. Mončio personalinė paroda ir liepos 10 dieną jis mirė Paryžiaus Rothschildo ligoninėje. Urna su dailininko pelenais buvo parvežta į Lietuvą ir palaidota Grūšlaukės kapinėse, tėvų kape.

Be publikacijoje minėtos J. Ch. Moncys knygos „Mano tėvas Antas“ ir planuojamos parodos „Veidai ir dvasios“ Lietuvos diasporos dailės muziejuje, jubiliejiniais metais turėtume sulaukti ir dokumentinio filmo „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“. Jį kuria režisierius Linas Mikuta su kino operatoriais Kristina Sereikaite ir Adomu Jablonskiu (studija „Monoklis“).

Daugybę atminimo renginių šį savaitgalį ir ištisus metus siūlo A. Mončio namas-muziejus Palangoje. Rugsėjį „Vartų“ galerijoje numatoma A. Mončio paroda iš jo vaikų rinkinių.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt