Kultūra

2021.06.30 21:32

Czeslawui Miłoszui – 110: dviguba tapatybė, gyvenimą kartinę įtarinėjimai ir šimtmetį aprėpusi kūryba

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.06.30 21:32

Prieš 110 metų birželio 30-ąją Šeteniuose prie Kėdainių gimė Nobelio literatūros premijos laureatas Česlovas Milošas (1911–2004). Apie poeto kelią, mąstymą eilėmis, saitus su lietuviais, kelionę kanojomis į Paryžių, Nobelio premijos rytmetį, kaltinimus išdavyste ir mirtį lydėjusias kontroversijas LRT.lt pasakoja literatūrologas, vienas monografijos „Lietuviškieji Česlovo Milošo kontekstai“ autorių (kartu su prof. Viktorija Daujotyte) Mindaugas Kvietkauskas.

Dvigubos tapatybės žmogus

– Tadas Kosciuška, Adomas Mickevičius, Oskaras Milašius, daugelis kitų – įtraukti į lietuvių kultūros apyvoką, „sulietuvinti“. O Czeslawą Miłoszą dažniau rašome originalo kalba. Kodėl? Turbūt esama gana paprasto ir konkretaus paaiškinimo, tačiau nuojauta kužda, kad per šią skirtį galėtų būti atskleisti esminiai jo biografijos puslapiai, bent jau lietuviškieji?

– Miłoszas visų pirma yra lenkų poetas. Bet manau, kad jo pavardę galima rašyti ir originalo, ir sulietuvinta forma. Asmeniniuose dokumentuose, mamos lietuviškame pase jo pavardė įrašyta lietuviškai. Žinome, kad Miłoszo mama turėjo dvi pilietybes – Lietuvos ir Lenkijos. Lankydamasis 1940-ųjų Vilniuje pats yra pasirašęs lietuviška pavardės forma. Tarpukario spaudoje, tarkime, „Naujojoje Romuvoje“ ji buvo dar labiau sulietuvinta: Česlovas Milašius.

Tai dvigubos tapatybės žmogus. Kaip ir A. Mickevičius ar O. Milašius, jis yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK), daugiatautės valstybės pilietis, jos palikuonis. Tradiciškai iš istorinės Lietuvos kilusių LDK bajorų pavardes adaptuojame, rašome lietuviškai.

Pagrindinė jo tapatybė – lenkiška, jo kalba – lenkų kalba. Tačiau yra pagrindo jo pavardę rašyti abiem pavidalais. Kai ją rašome ant knygų viršelių, kaip autoriaus pavardę, dera lenkiška originalo forma. Bet laisvesniame tekste, manyčiau, galima ir lietuviška.

Poeto bajoriškos šaknys labai senos – ir iš Miłoszų, ir iš motinos pusės, Siručių, Kunotų. Tai LDK bajorija, per visą 19 amžių išlaikiusi ir Lietuvos patriotizmą, ir skirtumo nuo Lenkijos, vadinamosios Karūnos, suvokimą. Jie buvo gyvi senosios istorinės Lietuvos pasakojimu.

20 amžius lenkiškai kalbėjusiai Lietuvos bajorijai lėmė labai aštrų tapatybės pasirinkimą. Dėl nacionalistinio konflikto tarp Lietuvos ir Lenkijos jis buvo neišvengiamas. Abi pusės reikalavo pasirinkti – kas ir su kuo esi? Ir Miłoszo tėvas 1921 metais pasirinko Lenkijos užimtą Vilnių.

Tad, suprantama, poetas užaugo lenkiško patriotizmo aplinkoje. Nors jautė nuolatinę trauką Lietuvai, o jo mama kartu su sūnumi vis rasdavo būdų kirsti demarkacijos liniją, aplankyti senelių dvarą Šeteniuose, Kėdainių rajone.

Jautė nuolatinę trauką Lietuvai, su mama vis rasdavo būdų kirsti demarkacijos liniją, aplankyti senelių dvarą Šeteniuose.

Jo gimtoji – tad ir kūrybos – kalba buvo lenkų kalba. Miłoszas yra aiškiai pasakęs, kad negali savęs vadinti lietuvių poetu, nes nemoka lietuvių kalbos taip, kad ja galėtų kurti. Be abejo, jo pagrindinė ištikimybė buvo susijusi su lenkų kultūra, Lenkija. Tad turime kritiškai žiūrėti į mėginimus savintis jį Lietuvai.

Kita vertus, Miłoszas yra ne tik lenkų, bet ir pasaulinio masto poetas. Jo vardas itin reikšmingas JAV, jis darė didelę įtaką amerikiečių kūrėjams. Ir daro iki šiol. Eseistika, poezija plačiai leidžiama anglų kalba, tekstai reflektuojami žymių šiuolaikinių autorių.

Dar vienas jo gyvenimo tarpsnis prasidėjo po karo Prancūzijoje. Miłoszas gyveno Paryžiuje sunkioje politinėje emigracijoje, nutraukęs ryšius su socialistine Lenkija. Tie metai jį dar labiau suartino su prancūzų kultūra, intelektualine aplinka. Būtent Prancūzijoje poetas sulaukė pirmojo tarptautinio pripažinimo, kai pasirodė jo esė „Pavergtas protas“ (1953), romanai „Valdžios užgrobimas“ (1953) ir „Isos slėnis“ (1955).


Rūpinosi Tomu Venclova

– Kada ir kokiomis aplinkybėmis užsimezgė Cz. Miłoszo saitai su lietuvių kūrėjais, rašytojais, kultūros žmonėmis?

– 1938 metais, kai buvo atkurti diplomatiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai, vasarą jis lankėsi Kaune, „Naujosios Romuvos“ žurnalo redakcijoje, užmezgė pažintį su žymiu žurnalistu, literatūros kritiku Juozu Keliuočiu. Tada Lietuvos spaudoje pasirodė pirmosios žinios apie jo kūrybą ir pirmieji vertimai, jų autorius – poetas Juozas Kėkštas.

Nuo to laiko Miłoszo bendradarbiavimas su lietuvių kultūra, rašytojais buvo nuolatinis. 1940 metais, po to, kai 1939-ųjų rugsėjį naciai okupavo Lenkiją, Miłoszas grįžo į lietuvišką Vilnių. Pusmetį iki sovietų okupacijos bendradarbiavo su lietuvių rašytojais, publikavosi lietuviškoje spaudoje. Tada ryžosi pasitraukti į Lenkiją, Varšuvoje praleido karo metus.

Ryšiai su lietuvių išeivija atsinaujino 6 dešimtmečio pradžioje. Susirašinėjo su J. Kėkštu, tuo metu gyvenusiu Buenos Airėse, kitais rašytojais žemininkais, intensyviausiai – su Alfonsu Nyka-Niliūnu. Žurnale „Literatūros lankai“ pasirodė jo poezijos vertimų.

1963 metais Miłoszas pradėjo dėstyti Kalifornijos universitete Berklyje.

Labai gražus ir reikšmingas įvykis – 1955 metais Buenos Airėse išėjo pirmoji į kitą kalbą išversta Miłoszo poezijos knyga „Epochos sąmoningumo poezija“. Simboliška, kad ta pirmoji vertimų kalba buvo lietuvių (vertėjas J. Kėkštas). Autorius labai vertino bendromis lietuvių emigrantų pastangomis atsiradusį leidinį.

1963 metais Miłoszas pradėjo dėstyti Kalifornijos universitete Berklyje. Ten labai susidraugavo su archeologe ir antropologe Marija Gimbutiene. Per ją užsimezgė ryšiai su „Santaros-Šviesos“ aplinka: Vytautu Kavoliu, Rimvydu Šilbajoriu, Mariumi Katiliškiu, Algimantu Mackumi.

Saitai dar labiau sustiprėjo, kai į JAV emigravo poetas Tomas Venclova. Miłoszas siekė, kad Venclova būtų išleistas iš Sovietų Sąjungos, rūpinosi lietuvio poeto likimu. Juk būtent Miłoszo išrūpintas kvietimas dėstyti Berklio universitete ir tapo Venclovos išvykimo pretekstu.

Ypač reikšmingas emigracijoje buvo jųdviejų dialogas apie Vilnių. Jų literatūriniai laiškai „Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma“ padarė didelę įtaką keičiant požiūrį į Vilniaus istoriją ir lietuvių ir lenkų santykius, iki tol susipriešinimo kupiną diskursą.

Kanojų žygio sudužėlis

– Kokių inspiracijų Cz. Miłoszo kūrybai ir pasaulėvokai suteikė pažintis su Paryžiuje gyvenusiu Lietuvos atstovybės patarėju poetu O. Milašiumi?

– Jų susitikimas Paryžiuje turi įdomią ir linksmą priešistorę. 1931 metų rugpjūtį Miłoszas į Paryžių atkako kaip O. Milašiaus išgelbėtas kanojų žygio sudužėlis.

Vilniaus Stepono Batoro universitete jis priklausė Akademiniam bastūnų klubui, kuris rengė keliones po Vilniją ir kiek toliau. Klubo nariai buvo dideli kanojų entuziastai. 1931-ųjų vasarą jie sumanė nusiirti į Paryžių, kur tada vyko pasaulinė paroda.

Kelionės mantą ir įrangą iš pradžių gabenosi traukiniu iki Lenkijos. Paskui plaukė per šią šalį, taip pat Čekiją, Vokietiją, kol nusigavo iki Konstanco (Bodeno) ežero. Iš jo Reino upe žygeiviams pavyko pasiekti Vokietijos ir Šveicarijos sieną.

Tačiau čia jų laivelį apvertė didžiuliai sūkuriai. Srovėje nuskendo nutrūktgalvių kuprinės su pinigais ir dokumentais. Irkluotojus išgelbėjo pasienio policija ir išsiuntė į Ciurichą.

Paveiktas šio aristokrato Miłoszas sąmoningiau ėmė domėtis savo bajoriška kilme, senuoju LDK patriotizmu.

Iš ten Miłoszas kreipėsi į O. Milašių finansinės pagalbos, taip pat prašė tarpininkauti, kad šveicarai kuo greičiau jiems leistų iškeliauti. Tokiu būdu draugai galiausiai atkako į Paryžių, Šv. Lozoriaus (Saint-Lazare) traukinių stotį.

O. Milašius poetui paliko milžinišką įspūdį. Suvokė sutikęs europinio masto poetą, aukštų metafizinių idėjų žmogų, gyvenantį europietiškais kontekstais ir pabrėžiantį aristokratišką kilmę. Be to, Milašius buvo kritiškas modernistinei literatūrai, moderniai Vakarų gyvensenai ir kultūrai, laikėsi savitos pasaulėvokos.

Ko gero, paveiktas šio aristokrato Miłoszas sąmoningiau ėmė domėtis savo bajoriška kilme, senuoju LDK patriotizmu. Per O. Milašių jis kur kas giliau susidomėjo filosofija, religijos klausimais.

Miłoszo išdavystės teorijos

– Turint mintyje tarpukario aplinkybes ir įtampas, susijusias su Vilniaus okupacija, būtų įdomu priminti, kad poetą vis persekiojo „išdaviko“ etiketė. Iki mirties ir net po jos. Juk ir svarstant, kur derėtų laidoti jo palaikus, neapsieita be kontroversijų.

– Miłoszas palaipsniui tapo itin kritiškas bet kokios krypties, spalvos, formos nacionalizmui. Daugeliui tai labai nepatiko. Tiek socialistinės Lenkijos intelektualai ir valdžia, tiek ir dešiniųjų pažiūrų lenkų išeivija jam žarstė kaltinimus išdavyste. Reikia pasakyti, kad ir lietuvišką nacionalizmą jis pakedendavo, tikrai nebuvo jam palankus.

Dėl šių priežasčių kurtos įvairios Miłoszo išdavystės teorijos. Poetas kaltintas maskuojamu lietuvišku patriotizmu ir neištikimybe Lenkijai arba slapta simpatija socializmui.

Poetas kaltintas maskuojamu lietuvišku patriotizmu ir neištikimybe Lenkijai arba slapta simpatija socializmui.

Sulaukė priekaištų ir dėl originalaus mąstymo apie krikščioniškąją tradiciją. Kildavo įvairių abejonių dėl jo santykio su katalikybės tiesomis, nors Miłoszas, ypač antroje gyvenimo pusėje, labai aiškiai pabrėžė ištikimybę Katalikų bažnyčiai.

Deja, šie įtarinėjimai susipynė po jo mirties, kai kilo ginčai, kur turėtų būti laidojamas Nobelio premijos laureatas. Radosi daug įtampų, tuometės valdžios nenoro laidoti Miłoszą kaip vieną iškiliausių Lenkijos žmonių.

Apie tas peripetijas esu girdėjęs iš poeto nuodėmklausio dominikonų kunigo Zbigniewo Krysiewicziaus, dabar gyvenančio Belgijoje. Jis pasakojo, kaip įvairios pusės reiškė nepasitenkinimą siūlymu Miłoszą laidoti tėvų paulinų vienuolyno Šv. Stanislovo bažnyčios Nusipelniusiųjų kriptoje Krokuvoje.

Situacija buvo labai įtempta, nemaloni, teko gerokai pakovoti, argumentuojant tokius savaime suprantamus dalykus, kaip poeto vertė Lenkijos valstybei ir ištikimybė Katalikų bažnyčiai.

„To nieprawda“

– Kokios buvo Nobelio premijos skyrimo aplinkybės? Ar tiesa, kad emigrantui, Kalifornijos universiteto slavų kalbos ir literatūros katedros profesoriui, „rašiusiam ir negirdėjusiam savo aido“, premija buvo gana netikėta?

– Nobelio literatūros premijai Miłoszo kandidatūra buvo teikiama bene nuo 1975 metų. Apie tas pastangas jis, be abejo, žinojo. Tuo metu jo pasaulinė šlovė kilo, ypač JAV, ten jis pelnė vieną prestižiškiausių premijų – Noištato (Neustadt) literatūros prizą (1978).

Būtina paminėti, kad Nobelio premijai Miłoszą teikė ir lenkai, ir lietuviai: Paryžiuje veikęs žurnalas „Kultura“, kuriam vadovavo Jerzy Giedroycas, lietuviškų šaknų turėjęs žymus lenkų intelektualas, o 1975 metais rašytojo Algirdo Landsbergio iniciatyva tokį teikimą organizavo „Santara-Šviesa“.

Be abejo, žinia apie Nobelio literatūros premijos skyrimą 1980 metais poetui buvo netikėta. Ta proga yra net pasakojęs anekdotą: kai ankstų rytą jam paskambino švedų žurnalistas ir pranešė naujieną, Miłoszas pasakė „to nieprawda“ („tai netiesa“), padėjo ragelį ir vėl užmigo. Tačiau netrukus pasipylė skambučių lavina, jokių abejonių neliko.

Dokumentinis filmas „Česlovo Milošo amžius“ (1 dalis)

„Česlovo Milošo amžius“ I d.

Dėmesys detalei

– Kaip Cz. Miłoszas vertino tarpukario lietuvių literatūrą? Regis, nelabai palankiai, domėjosi tik naujomis tendencijomis ir naujais balsais?

– Miłoszui, intelektualiosios filosofinės poezijos kūrėjui, nebuvo artimi neoromantikai. Tačiau jis jautė ryšį su „Naujosios Romuvos“ intelektualais. Labai daug dėmesio skyrė ir Kaziui Borutai. Dar būdamas jaunas Vilniuje vertė Borutos poeziją į lenkų kalbą, 4 vertimus įtraukė į savo rinkinį „Trys žiemos“. Maištingą kairįjį Borutą (jaunystėje ir pats buvo kairiųjų pažiūrų) laikė sau itin svarbiu autoriumi.

Miłoszas daugmaž priklauso krypčiai, kurią lietuvių literatūroje atitinka žemininkų karta. Tai esminius egzistencijos klausimus keliančios poezijos kryptis, bet kartu ir istoriją, epochos klausimus apmąstanti kūryba. Kaip pats rašė: poezija, kuri nekalba apie tautų ir žmonių likimus, taip pat apie jų išganymą, nėra vertinga.


Savo kūrybą Miłoszas apibrėžia kaip mąstymą eilėmis. Tokia samprata atsiskleidžia ir labai svarbioje jo poemoje „Poetinis traktatas“, kuri šiemet, 110-ųjų metinių proga, pasirodė lietuvių kalba (vertė T. Venclova, leidykla „Apostrofa“). Ši poetinė simfonija apmąsto skaudžiausius, aštriausius 20 amžiaus istorijos klausimus: karus, okupacijas, Holokaustą, emigraciją.

Poema gana sudėtinga, tačiau skaitytojui gali padėti išsamūs autoriaus komentarai, lyg atskiras eseistinis kūrinys. Manau, šis T. Venclovos vertimas yra ir paties vertėjo opus magnum.

Kitas vertimas, kurio šiemet tikimės sulaukti, yra romanas „Valdžios užgrobimas“ (vertėjas Vytas Dekšnys, leidykla „Odilė“). Kūrinys kalba apie pavergto proto problematiką, lenkų intelektualų ir visuomenės laikysenas nacių ir sovietų okupacijų laikais, pasipriešinimą ir kolaboravimą. Tai labai skaudi ir nepatogi Antrojo pasaulinio karo pabaigos ir naujos, socialistinės Lenkijos pradžios analizė. Miłoszas labai kritiškas ir kolaborantų, ir Varšuvos sukilimo dalyvių, ir net Armijos Krajovos atžvilgiu.

Šis romanas netiesiogiai atliepia ir dabartines istorinės atminties diskusijas, kuria ypač sudėtingą žmonių pasirinkimų vaizdą.

– Gal autorius pasiūlo kokį nors receptą?..

– Tiesiogiai – ne. Jo poziciją dėl istorinės atminties paaiškinčiau vokiečių istorikės Aleidos Assmann sąvokomis. Ji teigia, kad dabar atminties politikoje rungiasi dvi kryptys: tai įsitvirtinimo politika (siekis įtvirtinti savąją tiesą, ideologiją, pasakojimą) ir atgailos politika (savikritika išpažįstant istorines kaltes, per tai siekiant moralinio apsivalymo).

Mano manymu, Miłoszo požiūris tikrai artimesnis atgailos politikai. Tačiau tik iš dalies, nes jis siūlo ir savąją alternatyvą. Tai – dėmesys žmogui, istorinių situacijų sudėtingumui ir žmonių laikysenoms jose.

Romane „Valdžios užgrobimas“ jis teigia, kad norėdami suprasti painią okupacijų, prisitaikymo ir pasipriešinimo istoriją turime susitelkti į detales, netgi – į detalių detales („szczegoly szczegolow“). Ne tik trinti, smerkti ar atgailauti, bet ir susitaikyti su sudėtinga praeitimi.

Išlikęs susitikimo pėdsakas

– Nedaugelis turbūt galėtų pasigirti bendravęs su Cz. Miłoszu. Jums pavyko. Būtų įdomu sužinoti viešnagės pas poetą aplinkybes, intencijas. Kas iš to laiko įsiminė poeto aplinkoje ir elgesyje?

– Su Miłoszu man yra tekę susitikti 1999-ųjų spalį jo namuose. Tada dar buvau Vilniaus universiteto magistrantas, rašiau straipsnį apie poeto ryšius su lietuvių intelektualais, bendradarbiavimą „Naujojoje Romuvoje“ ir apie sudėtingą jo gyvenimo tarpsnį 1940-aisiais Vilniuje, kur laikinai buvo prisiglaudęs.

Tai gana komplikuota jo biografijos dalis, įvairių kaltinimų poetui šaltinis. Tarkime, yra tokia konspiracijos teorija, kad kai Lenkiją okupavo naciai, Miłoszas neva atsisakė lenkiškos pilietybės ir tapo Lietuvos piliečiu. Atlikau šios istorijos archyvinį tyrimą, parašiau straipsnį, jis buvo publikuotas Krokuvos savaitraštyje „Tygodnik Powszechny“.

Tuometis leidinio redaktorius prof. Andrzejus Romanowskis nusprendė, kad šį tekstą prieš tai turėtų aprobuoti pats Miłoszas. Taip mes kartu su redaktoriumi atsidūrėme jo namuose.

Poetas pasisodino mane šalia savęs ant sofos, skaitė mano straipsnį ir sakė kritines pastabas.

Patyriau didžiulį išbandymą. Poetas pasisodino mane šalia savęs ant sofos, skaitė mano straipsnį ir sakė kritines pastabas. Žodžiu, laikiau pas jį egzaminą. (Juokiasi.) Kai ką Miłoszas siūlė koreguoti, bet daugumą dalykų patvirtino.

Viena to susitikimo detalių man labai brangi. Buvau jaunas poetas ir Miłoszui padovanojau savo debiutinį eilėraščių rinkinį. Grįžau į jo butą po 20 metų, 2019-ųjų gegužę. Poeto būstas Krokuvoje dabar merijos iniciatyva kuriamas kaip memorialinis butas. Jame turėtų veikti ir Krokuvos universiteto Miłoszo tyrimų centras. Lankėmės bute norėdami apžiūrėti jo puikiai išlikusią autentišką aplinką. Prisiartinęs prie knygų lentynos poeto kambaryje, netikėtai pamačiau, kad ta mano knygelė lentynoje tebėra. Man tai buvo didelis netikėtumas: grįžus po 20 metų pas Miłoszą, buvo išlikęs mūsų susitikimo pėdsakas.

Dokumentinis filmas „Česlovo Milošo amžius“ (2 dalis)

„Česlovo Milošo amžius“ II d.
Rašytojas Č. Milošas – iškilus kūrėjas, save laikęs dviejų tautų piliečiu
Česlavas Milošas. Apmąstymai. Prisiminimai...
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt