Kultūra

2021.05.02 07:00

Specialiai LRT.lt. Garsiausias kinų režisierius vaikystėje kentė badą, o išgyvenęs Mao eksperimentą negalėjo atsiklausyti vakarietiškos muzikos

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.05.02 07:00

Nuo gegužės 1-osios šešis šeštadienius per LRT PLIUS mėgausimės garsiausio šiandienos Kinijos režisieriaus Jia Zhang-Ke (Džia Džangke) filmų retrospektyva. LRT.lt pakalbintai kinų kino įžymybei buvo lemta išgyventi milžiniškas permainas ir jas atskleisti per herojų likimus. Mao Zedongo kulto laikais gimęs režisierius vaikystėje kentė badą, sotumo jausmas pirmą kartą jį aplankė tik devynerių.

Anot režisieriaus, iki 9-ojo dešimtmečio Kinijoje nebuvo tokio dalyko kaip popmuzika, skambėjo tik revoliucinės dainos. „O prasidėjus reformoms jau galėjome klausytis Honkongo, Taivano radijo ir visai kitokios muzikos. Tą patį galiu pasakyti ir apie filmus: matėme tik vadinamas raudonąsias, maoistines juostas. Vėliau ėmė plūsti kitų šalių filmai. Esu visų šių pokyčių liudininkas, jaučiau pareigą juos pavaizduoti kine“, – išskirtiniame interviu LRT.lt teigia Jia Zhang-Ke (g. 1970), 14-os ilgametražių vaidybinių ir dokumentinių filmų autorius.

Realistu vadinamas režisierius sako, esą svarbiausiais jo filmų radimosi stimulas – personažai. Imtis naujo sumanymo gana dažnai įkvepia tikros istorijos. Jia Zhang-Ke pasakoja daugelį savo filmų detalių sukuriantis vaizduotėje. Kuo realesnio vaizdo, situacijos siekia, tuo didesnių prireikia vaizduotės pastangų. O visų svarbiausia, anot jo, mylėti savo personažus.

Interviu su Jia Zhang-Ke per LRT PLIUS

Interviu su kino režisieriumi Dzia Džangke

Šaltojo karo scenos

– Gerbiamas režisieriau Jia Zhang-Ke, LRT PLIUS žiūrovai nuo gegužės pamatys šešis jūsų filmus. Kad „Nuodėmės prisilietimas“, „Kalnai gali pasislinkti“ ir „Balčiausi yra pelenai“ yra vaidybiniai, jiems nekils jokių abejonių. O kuo reikėtų laikyti filmus „Miestas 24“, „Gaila, kad nežinojau“ ir „Plaukti, kol jūra pamėlynuos“ – dokumentika, kino esė?

– Pirmiausia labai norėčiau padėkoti LRT kultūros žmonėms ir LRT PLIUS už sprendimą rodyti mano filmus. Įdomu, kad buvo pasirinkti būtent šie. Mat visi jie sukurti po 2008-ųjų, kai Pekine vyko Vasaros žaidynės. Tie metai Kinijai buvo gana reikšmingi, nes nuo tada ekonominis visuomenės vystymasis dar labiau paspartėjo.

Tai, ką Kinijoje patyrėme per keliolika pastarųjų metų, turbūt kitose šalyse truktų šimtmetį ar ilgiau. Buvo laikas, kai žmonės nežinojo, kas yra mobilusis telefonas, o dabar kiekvienas naudojasi visur pasiekiamu internetu.

Filmuose man labai svarbu atskleisti šią situaciją, perteikti, kaip iš tiesų vyko pokyčiai: kokia buvo visuomenė ir kokius sunkumus, vidinius konfliktus ji išgyveno.

Filmuose man labai svarbu atskleisti, kokia buvo visuomenė ir kokius vidinius konfliktus ji išgyveno.

Kūryboje naudojuosi dviem įrankiais: dokumentika stebiu visuomenės išorinius, ekonominius pokyčius ir žmonių potyrius, o vaidybiniais filmais perteikiu vidinį personažų pasaulį ir jų patiriamus jausmus, reakciją į permainas.

Filme „Miestas 24“ ir vėlesniuose darbuose šiuodu instrumentai susiejami. O, tarkime, „Nuodėmės prisilietime“ perpasakotos keturios Kinijos žiniasklaidoje plačiai nuskambėjusios istorijos, bet tai vaidybinis filmas.

– „Miesto 24“ herojai – realūs žmonės ar aktoriai, suvaidinantys realių žmonių istorijas? Kitaip tariant, ar kalbantieji patys patyrė tai, apie ką pasakoja?

– Kaip žinote, Kinija perėjo iš planinės į rinkos ekonomiką ir daugelis valstybinių gamyklų dėl to bankrutavo, buvo paprasčiausiai nugriautos. Anksčiau jose dirbo ir gyveno 10 ar net 20 tūkst. žmonių. Įmonėms užsidarius jie liko be nieko. Norėjau įamžinti būtent tai, kas atsitinka darbuotojams netekus darbo vietos ir būsto. Šiuos dalykus išgyveno mano tėvų karta.

Tai, ką Kinijoje patyrėme per keliolika pastarųjų metų, turbūt kitose šalyse truktų šimtmetį ar ilgiau.

Sužinojau, kad Čengdu mieste Kinijos pietvakariuose yra gamykla, kurią ketinama uždaryti ir toje vietoje statyti daugiabučius. Tokie dalykai pas mus – kasdienybė, jie žymi perėjimą iš senojo į naująjį ekonomikos modelį.

Iš pradžių norėjau kurti dokumentinį filmą. Įmonėje dar buvo likę per šimtą įvairaus amžiaus darbuotojų. Iš esmės – trijų kartų. Atkreipiau dėmesį, kad istorijų yra gana įvairių, ir jas galiu susieti.

Sumaniau trimis pagrindiniais filmo herojais pasinaudoti kaip saitu ir, apjungęs realias darbininkų istorijas, viską papasakoti jų lūpomis, kad būtų aiškesnis filmo siužetas.

„Mieste 24“ vaidina „Paskutinio imperatoriaus“ aktorė Chen Chong, mano žmona Zhao Tao ir aktorius Chen Jianbin. Jie filme reprezentuoja daugelio tos gamyklos darbuotojų istorijas.

Įdomu, kad pačios Zhao Tao asmeninė patirtis turi tam tikrų sąsajų su jos įkūnijamos merginos istorija. Mano žmonos tėvai gyveno Šanši (Shanxi) provincijoje, iš kurios ir aš esu kilęs. Jie dirbo panašioje metalurgijos gamykloje, turėjusioje apie 70 tūkst. darbuotojų. Tad vaidindama „Mieste 24“ Zhao Tao perteikė tėvų patirtį.

– Man padarė įspūdį moters, uoste praradusios savo vaiką, pasakojimas.

– Tas vaikas simbolizuoja kone kiekvieno darbuotojo asmenines netektis, prarastą didelę gyvenimo dalį. Tai lyg Šaltojo karo scena, atskleidžianti individo kovą dėl išlikimo. Gamykla jau nėra gamykla, o tarsi karo laukas.

Pasakoja, ką išgyveno

– Visa kūryba tyrinėjate, kaip ekonominės, socialinės transformacijos paveikė kinų visuomenę ir kiekvieną žmogų. Kodėl būtent jūs tapote tuo stebėtoju? Kokios konkrečios aplinkybės tai lėmė?

– Kad atsakyčiau, turiu grįžti į vaikystę. Gimiau 1970 metais. Kai sulaukiau 8-erių, Kinijoje prasidėjo Atsivėrimo ir reformų politika, o kartu – ir milžiniškos permainos. Vaikystės Kinija ir šalis, atsiradusi po aštuntojo gimtadienio, yra mano dabartinės asmenybės tapsmo dalis. Mačiau ir ankstesnę Kiniją, ir tą, kokia ji tapo per reformas.

Pokyčiai tęsiasi iki šiol, negali sakyti, kad jie liovėsi. Tad ėmęsis filmų norėjau perteikti politinę, ekonominę, sisteminę visuomenės kaitą. Dažnai miniu asmeninį pavyzdį. Vaikystėje nuolat jaučiau alkį, nes trūko maisto. O devintąjį dešimtmetį, reformoms įsibėgėjus, jau būdavo galima pasisotinti. Nuo devynerių alkio pojūtis pradingo.

Vaikystėje nuolat jaučiau alkį, nes trūko maisto.

Dar vienas pavyzdys. Iki 9-ojo dešimtmečio nebuvo tokio dalyko kaip popmuzika. Skambėjo tik revoliucinės dainos. O prasidėjus reformoms jau galėjome klausytis Honkongo, Taivano radijo ir visai kitokios muzikos.

Tą patį galima pasakyti ir apie filmus. Matėme tik vadinamas raudonąsias, maoistines juostas. Vėliau ėmė plūsti amerikiečių, japonų, europiečių, indų filmai. Šie buvo itin populiarūs.

Esu visų šių pokyčių liudininkas. Jaučiau pareigą juos pavaizduoti kine.

Svarbu paminėti, kad iki reformų Kinijos visuomenėje buvo propaguojamas kolektyvizmas, o asmeniniai žmogaus poreikiai niekam nerūpėjo. Man padarė įspūdį, kai per pirmąjį reformų dešimtmetį pradėta kalbėti apie asmenybę, jos patirtis, individualistinę visuomenę.

Kinijos visuomenėje buvo propaguojamas kolektyvizmas, o asmeniniai žmogaus poreikiai niekam nerūpėjo.

Pokytis buvo milžiniškas. Užaugau mažame mieste Kinijos šiaurės vakaruose, toli nuo didžiųjų centrų. Akivaizdžiai matėme, kaip iš tolimosios sostinės pokyčiai skverbiasi net į mažiausius, atokiausius kampelius.

Mano kartai buvo lemta tuos pokyčius stebėti. Dėl šios priežasties savo filmais ir pasakoju, ką pats išgyvenau.

Dialogas su tėvu

– Noriu paklausti apie filmą „Platforma“ (2000), kurio, gaila, retrospektyvoje nėra. Rodėte jį savo tėvui, norėdamas įveikti judviejų bendravimo šaltuką. Kokie buvo jūsų santykiai? Ar galima sakyti, kad savo filmais ir toliau tarsi diskutuojate su juo?

– „Platformą“ dedikavau tėvui, daugelis į tai atkreipė dėmesį, klausė, kodėl taip pasielgiau, nes jis dar buvo gyvas. Atsakymas toks – jis manęs visiškai nesuprato. 9-ąjį dešimtmetį pirmą kartą Kinijos istorijoje buvo prabilta apie kartų skirtumus. Nesutarimai išryškėjo būtent nuo mano kartos.

Tėvas manęs visiškai nesuprato, gyvenome tarsi skirtinguose pasauliuose.

Tėvas buvo vidurinės mokyklos kinų kalbos ir literatūros mokytojas. Vis dar gyveno planinės ekonomikos ritmu. O aš jau buvau persiėmęs individualizmo idėjomis. Skaičiau knygas, žiūrėjau filmus, kurių tėvas nežinojo. Jis nesuprato, ką aš patirdavau. Tad gyvenome tarsi skirtinguose pasauliuose.

Be abejo, galima sakyti, kad tas santykių aiškinimasis trunka iki šiol. Filmuose tyrinėju seno ir naujo, laisvės ir konservatyvumo priešpriešą, apskritai – galimybę suprasti kitą. Noriu, kad mano kūriniai skatintų dialogą, būtų tarpininkai diskusijoje, kas yra realybė, faktai ir kaip turėtume elgtis.

Kitas globalizacijos veidas

– Esate taip vadinamos „Šeštosios kartos“ režisierius. Rengiate nekomercinio kino festivalį (Pingyao International Film Festival), prodiusuojate jaunųjų režisierių darbus. Kokiomis temomis domisi „Septintoji karta“?

– Taip, nuo tada, kai atsirado kinas, mūsų kūrėjai skirstomi į atskiras kartas. Taip atsitiko todėl, kad kiekviena patyrė savitų, gilių, visiems jos atstovams bendrų sukrėtimų.

Tarkime, „Ketvirtoji karta“ profesinį išsilavinimą įgijo prieš Kultūrinę revoliuciją. „Penktoji“ išaugo jau po jos. O mūsų, „Šeštosios“ kartos, pradžia reikėtų laikyti 1989 metus.

Nesitikime, kad būsimos kartos sudarys naują, kokio nors įvykio paveiktą plejadą Nr. 7. Tikime, kad jaunieji režisieriai gyvens subalansuotoje, ramioje visuomenėje ir jiems nereikės patirti to, ką išgyveno ankstesnės kartos.

Būtų smagu, jei jaunųjų režisierių filmais visuomenė išlaikytų autentišką, nepriklausomą poziciją.

Išties man labai patinka dirbti su jaunaisiais. Jie jau matė daug pokyčių, tačiau į juos žvelgia iš kitokios perspektyvos. Mano bendraamžiai susidūrė su politiniais ir ekonominiais pokyčiais, o jaunajai kartai rūpi visai kitos temos. Pavyzdžiui, jie svarsto lytinės tapatybės, aplinkosaugos arba vyrų ir moterų lygių galimybių klausimus.

Suprantama, stebi ir visuomenės pokyčius.

Norisi, kad jaunieji kalbėtų skirtingais balsais, o ne sudarytų estetiškai ir idėjiškai bendrą visumą. Taip pat būtų smagu, jei jaunųjų režisierių filmais visuomenė išlaikytų autentišką, nepriklausomą poziciją.

– Supratau, globalizacija visur daro savo.

– Taip, globalizacija labai svarbus aspektas. Štai per pandemiją kalbamės internetu, negalime susitikti gyvai.

Anksčiau labiau akcentavome pozityvius globalizacijos veiksnius. Tarkime, 2004 metų filme „Pasaulis“ atskleidžiu, kaip globalizacija iš esmės buvo siejama su amerikanizacija. Kinijoje globalizacija reiškė amerikietiškos gyvensenos mėgdžiojimą.

– „Californication“...

– Tai ypač sukrėtė inteligentiją, nes nyksta etninė kultūra, viskas vienodėja, verda bendrame katile. Tačiau dabar matome, kaip pasaulis sustojo, beveik neskraido lėktuvai, nutrūko tiesioginis bendravimas. Matome kitą globalizacijos veidą – ji gali virsti griaunančia jėga.

Iš esmės vienintelis nekintamas dalykas pasaulyje yra nuolatiniai pokyčiai. Jų bus. Juos ir noriu vaizduoti savo filmuose.

Reikalai su Kinijos valdžia – tik komerciniai

– Beveik 10 metų kūrėte paties prasimanytomis lėšomis. Todėl to tarpsnio filmai dar vadinami pogrindiniais. Tačiau po 2000-ųjų iš pogrindžio pasitraukėte, atsirado tam tikrų saitų su valstybe. Ko valstybė iš jūsų pareikalavo mainais į paramą filmams?

– Manau, taip sakyti nėra tikslu. Pradėkime nuo to, kad 10-ajame dešimtmetyje ir iki 2003 metų valstybė daugelio filmų nepatvirtindavo, nepripažindavo. Tokių sunkumų anuomet patyriau ne vienintelis, daugelis kolegų turėjo kurti, kaip jūs sakote, pogrindžio filmus.

Nuo 2003 metų prasidėjo sisteminiai pokyčiai. Senąją kino kaip propagandos instrumento sampratą keitė požiūris, kad filmai tiesiog yra industrijos šaka. Dėl šios priežasties juos kurianti aplinka tapo palankesnė, laisvesnė.

Senąją kino kaip propagandos instrumento sampratą keitė požiūris, kad filmai tiesiog yra industrijos šaka.

Šis milžiniškas lūžis įvyko ne dėl kokių nors mano sąsajų su valstybe. Jo pasiekėme kartu su kitais režisieriais, jis paveikė visus kino industrijos dalyvius, įskaitant daugelį „Šeštosios kartos“ atstovų. Laikau tai progresyviu veiksniu.

Tiesiogiai su valdžia ir valstybinėmis kino studijomis nebendradarbiauju. O jei ir turime bendrų reikalų, jie grindžiami tik komerciniais principais.

Stebime aktorės virsmą

– Pernai minėjote 50 metų sukaktį. Kaip pats pasikeitėte nuo pirmųjų savo filmų? Stebėjote Kinijos permainas, bet savo išvadų nepateikėte, palikote jas žiūrovams. Vis dėlto kaip jūs asmeniškai vertinate Kinijos transformaciją? Ar didžiuojatės ja?

– Naujausias filmas „Plaukti, kol jūra pamėlynuos“, galima sakyti, ir aprėpia visus 50-mečio pokyčius. Pasakysiu metaforiškai: kad ir kaip vingiuotų upė, galiausiai ji vis tiek išteka į jūrą. Tad ir tie sudėtingi pokyčiai, vykę per palyginti trumpą 50 metų tarpsnį ir turėję nukrypimų, vis tiek juda reikiama kryptimi.

Šis procesas, be abejo, buvo ir vis dar yra labai komplikuotas. Tačiau mane džiugina rodomas didesnis dėmesys individui, o ne kolektyvui. Taip pat labiau vertinama žmonių lygybė. Pasiekta didelės pažangos visose srityse.

Mane džiugina rodomas didesnis dėmesys individui, o ne kolektyvui.

Vis dėlto kaip minėjau, laikotarpis pernelyg trumpas ir tokie dideli pokyčiai turi tam tikrų pasekmių.

Dažnai sakau, kad kino režisieriai yra naujienų pranešėjai. Mūsų paskirtis fiksuoti ir skelbti pokyčius visuomenėje ar valstybėje ir meninėmis priemonėmis paveikti žiūrovą juos išgyventi.

– Nuostabioji aktorė Zhao Tao vaidina kone kiekviename jūsų filme. Ir kai žiūri juos vienu prisėdimu, kaip dabar atsitiko man, susidaro įspūdis, kad jos pasirodymai susieja visus filmus lyg tam tikra meninė priemonė, pasikartojantis motyvas. Ar esate kada apie tai svarstęs?

– Su aktore Zhao Tao mes dirbame jau 22 metus, nuo 1999-ųjų, kai ji „Platformoje“ debiutavo kaip aktorė. Mūsų bendradarbiavimą galima suskirstyti į du tarpsnius: iki filmo „Tykus gyvenimas“ (2006) ir po jo. Iš pradžių mačiau, kaip jai tinka filmuose esantys vaidmenys. O vėliau tiesiog entuziastingai ėmiau siūlyti filmuotis kiekviename filme. Pastebėjau, kad Zhao labai gerai suvokia visuomenės pokyčius ir išgyvena kinų moteris veikiančias permainas.

Kurdami filmą „Balčiausi yra pelenai“ (2018) atkreipėme dėmesį, kad galime į viena susieti dvi jos vaidintas herojes – iš „Tykaus gyvenimo“ ir „Nepažįstami malonumai“ (2002).

Manau, kad žiūrint visus jos sukurtus vaidmenis vienu prisėdimu galima pamatyti aktorės virsmą iš jaunos merginos į vidutinio amžiaus moterį. Ji yra prabėgusio laiko liudininkė. Tad labai tikiuosi, kad ir toliau bendradarbiausime su Zhao Tao.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.