Gegužės 19-ąją lietuvių žiūrovų numylėtinei, teatro, kino ir TV aktorei Reginai Varnaitei sukanka 94 metai. Interviu LRT.lt ji džiaugiasi sėkmingai susiklosčiusia karjera, dukrų ir anūkų rūpesčiu ir neskubria gyvenimo tėkme: „Žentas padirbdino staliuką į lovą, ryte atsisėdu atsirėmusi į pagalves, dukra atneša kavą, geriam neskubėdamos, pasidžiaugdamos, kad prasideda dar viena laiminga diena...“
R. Varnaitė gimė 1927 metais Ukmergėje. Baigusi Antano Smetonos gimnaziją buvo priimta mokytis į Kauno dramos teatro studiją.
1947-aisiais su grupe kurso draugų aktorinio meno išvažiavo mokytis į A. Lunačarskio teatro meno institutą (GITIS) Maskvoje. 1952 metais grįžo į Kauno dramos teatrą, jame iki 2010-ųjų sukūrė 90 komiškų, tragiškų, dramatinių vaidmenų, tarp jų keletą vyriškų personažų.
Žiūrovų atmintyje išliks R. Varnaitės Uršulė „Velnio nuotakoje“, Bekampienė iš „Amerikos pirtyje“, „Šventežerio“ Izolda, Paulė Šakalytė „Giminių“ TV epe ir daugelis kitų aktorės įkūnytų personažų.
– Miela, mylima ir, drąsiai sakau, legendine aktore Regina Varnaite! Kaip ketinate paminėti 94-ąjį gimtadienį? Ar džiaugiatės gimusi mojaus mėnesį?
– Jaunystėje gegužę išvykdavome į gastroles, todėl dažniausiai gimtadienius švęsdavome su kolegomis kurio nors miestelio kultūros namuose, po spektaklio išėjus žiūrovams.
Buvo ir iškilmingų jubiliejinių gimtadienių teatre, kai vaidinau spektaklius ar jų ištraukas, o salė pilna žiūrovų, kurie tą vakarą pirmiausia yra tavo svečiai: artimieji, giminės, bičiuliai, kolegos.
O dabar gyvenu ramiai namuose. Su manimi yra dukros, jos planuoja mano gyvenimą. Jei gerai jaučiuosi ir oras gražus, jos veda mane pasivaikščioti, jei ne, būname namuose.
Kauno dramos teatro spektaklis „Laimingos dienos“ (pagal Samuelio Becketto pjesę):
– Per praėjusius metus lietuvių kalboje atsirado du nauji žodžiai, nusakantys priešingus dalykus: „skieptikas“ ir „skieptikis“. O kaip aktorė Regina Varnaitė grūmėsi su pandemija? Sulaukė skiepų, ar, kaip kai kuriems, jai pakako česnako?
– Tuo taip pat rūpinasi mano dukros. Buvau paskiepyta viena pirmųjų šeimoje, dabar jau pasiskiepijo dukros, kai kurie anūkai...
Dėl sveikatos problemų visada klausau gydytojų, papildomai nieko nesiimu, pati savamoksliškai nesigydau.
– Ar nenuobodžiavote, kai per šį antkrytį visi susitikimai buvo griežtai užginti? Nelankė liūdesys, kad negalite pasimatyti su mylimais žmonėmis? Kiek pastaraisiais metais dar spėjote pabendrauti su kolege, šviesaus atminimo aktore Gražina Balandyte?
– Aš niekuomet nebūnu viena. Mano dukros stengiasi, kad nenuobodžiaučiau, žiūrime filmus, spektaklius per televizorių, jos man skaito knygas, kalbame telefonu su anūkais, proanūkiais.
Niekada nebūnu viena, mano dukros stengiasi, kad nenuobodžiaučiau.
Kol galėjome, su Gražina Balandyte susitikdavome teatro premjerose, renginiuose, o vėliau pakalbėdavome tik telefonu. Visada miela, draugiška Gražina būtinai prisimindavo aktorių Vytautą Eidukaitį kaip gerą partnerį, pagirdavo dukras, kad gerai manimi rūpinasi.
– Jūsų gyvenimas pažymėtas daugybės įvykių, valdžių kaitos: prieškarinė Lietuva ir kelios okupacijos, karas ir pokario rezistencija, atšilimas ir brežnevinė stagnacija, Lietuvos atgimimas, nepriklausomybės atkūrimas. O dabar dar ir pasaulinė epidemija. Kokį žmogų subrandina gyvenimas įdomiais laikais, kaip sako kinai, ir ar teatras jums visada buvo jauki užuovėja per 65 kūrybos metus?
– Teatras – ir pašaukimas, ir darbas, iš kurio valgiau duoną. Kauno dramos teatre, baigusi studijas, pradėjau dirbti 1952 metais.
Per 65 metus buvo įvairiausių spektaklių, daugybė personažų. Juose tikriausiai tiesiogiai ar netiesiogiai ir atsiskleisdavo per gyvenimą įvairiais laikais sukaupta patirtis.
Man pasisekė, kad, gimusi prieškarinėje Lietuvoje, brandžiame amžiuje vėl sulaukiau Nepriklausomybės, anūkai sukūrė šeimas, džiaugiuosi matydama, kaip auga mano proanūkiai.
Man pasisekė, kad, gimusi prieškarinėje Lietuvoje, brandžiame amžiuje vėl sulaukiau Nepriklausomybės.
Žinoma, kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, buvo liūdnų, tragiškų dienų, buvo ir džiaugsmingų. Vis tik manau, kad mano kūrybinė biografija susiklostė laimingai, žiūrovai džiaugėsi mano sukurtais personažais, kai kuriuos prisimena net iki šiol...
– Kas teikia didžiausią džiaugsmą šiuo metu, šiais laikais, šiame pasvietyje?
– Artimųjų meilė, kad manimi rūpinasi.
– Kuris prisiminimas labiau šildo (ar nudilgo) širdį: Madlen debiutas „Alyvų sode“ 1954 metais ar Bekampienės atsisveikinimas su teatru „Amerikoje pirtyje“?
– Abu šie personažai labai patiko žiūrovams. Madlen „Alyvų sode“ (rež. Henrikas Vancevičius) – pirmasis mano vaidmuo, jį žiūrovai pamatė visoje Lietuvoje.
Premjera įvyko birželio 13 dieną, netrukus išvažiavome į gastroles. Žiūrovai taip nuoširdžiai džiaugėsi, kad pažiūrėję spektaklį viename miestelyje kitą vakarą atvažiuodavo paskui mus į kitą, norėdami pamatyti dar kartą.
O Bekampienė „Amerikoje pirtyje“ (rež. Valdas Lencevičius) nuo 1974-ųjų per 40 metų buvo vaidinama įvairiausiomis progomis! Minint pirmo viešo lietuviško vakaro 100-metį (1999) vaidinome Palangoje, pievoje po atviru dangumi, istorinėje vietoje, kur prieš šimtą metų stovėjo grafo Tiškevičiaus prekių sandėlis. Taip pat Ustronės vienkiemyje, šalia svirno, prie Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejaus (2009).
Esame vaidinę ir Lietuvos liaudies buities muziejaus Klojimo teatre Rumšiškėse. 700-ąjį spektaklį suvaidinome Dvaro pirties prieigose, Pravienos upelio slėnyje (2014). Ir visada pilnos žiūrovų salės!
Sakot, „nudilgo širdį“, nes buvo – pražuvo! O vis dėlto gal labiau šildo, nes tai prisiminimai apie mūsų gyvenimą, kūrybą ir džiaugsmą, juoką ir aplodismentus, aktorių ir žiūrovų santykį, kuris užsimezga per spektaklį ir ilgai išlieka!
– Su puikiu aktoriumi, neretai – scenos partneriu Vytautu Eidukaičiu santuokoje pragyvenote bene 35 metus. Panašiai tiek laiko jo jau nebėra šalia. Tremtinių sūnus nesulaukė laisvos Lietuvos. Ką jis pasakytų dabar palydėtas į Laisvės alėją, teatrą? Ir ką jis vis pakužda į ausį jūsų vienatvės valandą?
– Gyvenimas prabėga ir negali pasakyti, ar galėjo būti kas nors kitaip. Visada lieka paslaptis, kodėl vienas žmogus miršta jaunas, o kitas gyvena ilgai.
Visada lieka paslaptis, kodėl vienas žmogus miršta jaunas, o kitas gyvena ilgai.
Dabar per televiziją parodo daug įdomios dokumentikos apie mūsų istorinę praeitį. Norėtųsi paklausti tėvų, senelių, kuriuose įvykiuose jiems teko dalyvauti, ar tikrai buvo taip, kaip parodo dokumentiniuose filmuose. Bet, deja, nebepaklausime...
Kai prabėgus dešimtmečiams rodys apie šį mūsų laiką, ar bus perduotas mūsų požiūris? O gal bus parodyta, ko dabar nežinome ir nesuprantame? Vytautas Eidukaitis mokėjo džiaugtis gyvenimu ir sunkiais laikais. Neabejoju, kad kūrybos laisvė, teatro galimybės, kokios yra dabar, suteiks daug džiaugsmo ir aktoriams, ir žiūrovams!
– Liudininkai teigia, kad publiką savo nepamirštamu juoku sugebėdavote užkrėsti net atėjusi į teatrą kaip žiūrovė. Pralinksmindavote labiau nei vaidinimas scenoje...
– Taip, mano juokas, kaip sakoma, užkrečiamas: jei aš juokiuosi, išgirdę mane juokiasi visi...
Juokas, kaip sakoma, užkrečiamas: jei aš juokiuosi, išgirdę mane juokiasi visi...
– Jūsų tėvelis Rapolas buvo nusidanginęs net į Žitomirą, Ukrainą. Ten įgijo matininko profesiją. Mama Filomena buvo dievobaiminga ir gera dainininkė. Ką iš senelių ir tėvų paveldėjo jūsų dukros Vyta ir Aušra?
– Mano tėvelis Rapolas Varnas mirė, kai dar buvau studentė 1951 metais. Tad dukroms neteko pažinti senelio.
O močiutė Filomena anūkėms ir dainavo, ir pasakas skaitė... Kai buvo mažos, žaisdamos vaidino teatre matytų pasakų personažus. Bet, tikriausiai, taip žaidžia visų aktorių vaikai. Dabar jos taip žaidžia su savo anūkais, vaidina visokias pasakas.
– Ko norėtumėte palinkėti jaunajai Lietuvos teatro kartai? Ir ko – šiemet jubiliejų pasitinkančiam režisieriui Jonui Jurašui (birželio 19 d.)?
– Jauniems žmonėms norėčiau palinkėti laimės, dirbti ir realizuoti savo gebėjimus! Nenusiminti, jei ne viskas iš karto pavyksta. Laisvė atneša dideles galimybes kurti, bet reikia ir kantrybės, ir atsakomybės.
Režisieriui Jonui Jurašui noriu palinkėti sveikatos, gražių kūrybingų metų! Esu Jam dėkinga už vaidmenis: Izoldą (Kazio Sajos „Šventežeris“, 1970) – jį per 32 metus suvaidinau daugiau kaip 800 spektaklių, Vienuolę legendiniame spektaklyje K. Sajos „Mamutų medžioklė“ (1968) ir Auklę (Aušros Marijos Sluckaitės „Antigonė Sibire“, 2010). Šie vaidmenys buvo labai svarbūs mano kūrybinėje biografijoje.
Man patinka režisieriaus J. Jurašo režisūros stilius, braižas, požiūris, spektaklių kompozicija. Vaidinti jo sukurtuose spektakliuose buvo gera, jaučiau prasmę, kad teatras žiūrovams yra reikalingas.
– Žinau, kad ne vienas norėtų paklausti, kokia Jūsų gyvybingumo, ilgaamžiškumo paslaptis. Todėl ir klausiu – kokia? Gal žinote stebuklingą arbatos receptą, o gal, sakau juokais, Uršulė sudarė kokią sutartį su Pinčiuku?
– Taip, taip, mat Pinčiuką vaidino Vytautas Eidukaitis! (Juokiasi.)
O jei rimtai, „stebuklingos arbatos receptas“ – džiaugtis ir gyventi kiekvienos dienos rūpesčiais, čia ir dabar būti su mylimais žmonėmis, kasdien linkėti gero!
– Na, pabaigai, jei jau prabilau apie receptus, (irgi pusiau juokais) prašau pasidalyti savo mėgstamiausios „patrovos“ gaminimo paslaptimi. Tai būtų Reginos Varnaitės... – kas?
– Kad aš jau nieko negaminu... Viskas man yra paduota, valgau ir net nežinau, kaip vadinasi „patrova“ ir iš ko pagaminta. (Juokiasi.)
Žentas padirbdino staliuką į lovą, ryte atsisėdu atsirėmusi į pagalves, dukra atneša kavą, geriam neskubėdamos, pasidžiaugdamos, kad prasideda dar viena laiminga diena...
R. Varnaitės mintis užrašė aktorės dukra Aušra Eidukaitytė.
