Kultūra

2021.06.27 18:16

Donatas Puslys. Sugrįžimas į Palangą: architektūra, kelionė laiku ir kamuolį paplūdimiu gainiojanti močiutė

Donatas Puslys, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.06.27 18:16

Jei šią vasarą planuojate keliauti į Palangą, rekomenduoju kuprinėje pasilikti vietos ir dviem knygoms – leidyklos „Lapas“ knygai „Palanga ir Šventoji. Architektūros gidas“ ir Kauno fotografijos galerijos išleistam fotografo Algimanto Kunčiaus nuotraukų albumui „Prie jūros. Palanga 1965–2015“.

Pasivaikščiojimams po Palangą

Pirmoji knyga, kuriai tekstus rengė tokie istorikai ir architektūros tyrinėtojai kaip Marija Drėmaitė, Viltė Migonytė-Petrulienė, Vaidas Petrulis, Liutauras Nekrošius, Martynas Mankus, leis turiningai praleisti laiką pajūryje ne tik mėgaujantis saulės voniomis paplūdimyje. Ši knyga papildo leidyklos „Lapas“ arichitektūrinių gidų rinkinį, kuriame jau yra Vilniaus, Kauno ir Neringos architektūros pažinimui skirtos knygos. Šiuo metu rengiamas ir Klaipėdos architektūrai skirtas gidas.

Tie, kam jau teko susipažinti su minėtomis knygomis, jau žino, o kitiems, kurie dar tik atras šią seriją, svarbu paminėti, kad gidai skirti ne tik architektūros žinovams, tačiau ir tiems, kurie tik pradeda pažintį su architektūros teorija ir istorija. Gidai leidžia susipažinti ne tik su konkrečiais pastatais – jų planais, architektais, pastatymo ir tolesnio eksploatavimo istorija, tačiau ir pasiūlo platesnį žvilgsnį į miestą kaip visumą atskleisdami skirtingų laikotarpių – tarpukario, sovietmečio, Kovo 11-osios Lietuvos, architektūros ypatumus, supažindindami su skirtingomis miestų planavimo idėjomis ir jų konkrečia raiška, pasiūlydami įdomius pjūvius pažvelgti į miestą per skirtingos paskirties pastatus.


Pastatų aprašymuose dažnai atskleidžiamos tarptautinės įtakos mūsų architektų pasirinkimams, o tai leidžia pajausti, kad ir sovietmečiu talentingiausi Lietuvos architektai nebuvo atskirti nuo pasaulio ir ieškojo kelių kūrybinei laisvei. Būtent kūryba, man regis, yra svarbi sąvoka kalbant apie visus leidyklos „Lapas“ architektūrinius gidus, nes į architektūrą čia žvelgiama ne tik kaip į amatą, tačiau ir kaip meną kalbant tiek apie konkretaus pastato idėją, tiek apie jo santykį su supančia visuma. Ir būtent tiek konkretūs pastatai, tiek jų visuma, kaip savo tekstuose bylojo filosofas Rogeris Scrutonas, palieka pėdsaką mūsų dvasioje, lemia tai, kaip mes jaučiamės mieste, kokį santykį su juo užmezgame.

Palangai ir Šventajai skirtas architektūros gidas apžvelgia keturis skirtingus miesto raidos laikotarpius – iki 1918-ųjų, tarpukario Lietuvos, sovietinį ir galiausiai nepriklausomybę vėl atgavusios respublikos. Pasakojama čia ir apie 19–20 amžių sandūroje puoselėtą baltiškosios Zakopanės idėją, turėjusią paversti Palangą aristokratų šeimų susitikimo vieta, ir apie tarpukario pastangas kurti kurortą pagal vakarietiškas modernizmo tendencijas, pasakojama apie sparčią organizuoto poilsio plėtrą sovietmečiu ir apie tai, kaip nepriklausomybė ir laisvos rinkos atėjimas keitė miesto veidą.

Autoriai analizuoja, kaip miesto planuotojams sekėsi spręsti įvairiausius iššūkius, pavyzdžiui, kaip prailginti turizmo sezoną, kaip suderinti plėtros idėjas su gamtos, o taip pat ir paveldo apsauga, kaip kurorte priimti visus norinčius? Vertinga tai, kad pasakojant miesto raidą dėmesio skiriama ne tik įgyvendintiems užmojams, tačiau ir idėjoms, kurių nemaža dalis taip ir liko tik architektų bei planuotojų galvose ar popieriuje.

Pagirtina tai, kad autoriai gide pristato ne tik vertingiausius architektūrinius kūrinius ir supažindina su asmenybėmis, suformavusiomis miestovaizdį, tačiau ir aptaria tuos pastatus, kurie architektų gretose ar platesnėje visuomenėje kelia ginčų dėl savo dermės su aplinka ar kitų niuansų. Taip gidas ugdo skaitytojų skonį ir ragina būti atidesnius mus supančiai aplinkai.

Gide pateikiamame žemėlapyje sužymėtos pristatomų pastatų lokacijos, tačiau paliekama laisvė paties skaitytojo kūrybiškumui susikurti savąjį pasivaikščiojimo ar pasivažinėjimo dviračiu maršrutą. Aš pradėjau nuo paprasčiausio pasirinkimo – pereiti Birutės alėją, o po to ir Vytauto gatvę. Patikėkite, distanciją, kurią pėstute galima neskubiai įveikti per kelioliką minučių, dairantis po visas pakelės vilas išsitęsia iki kelių valandų pasivaikščiojimo – savotiškos kelionės laiku bandant užčiuopti skirtingų laikmečių miesto dvasią.

Beje, „Architektūros fondo“ dėka nemažą dalį gide pristatomų pastatų bus galima aplankyti rugsėjo 11–12 dienomis, kai Palangoje vyks atviros architektūros savaitgalis „Pastatai kalba“.

Palanga kaip svajonė

Jei knygos „Palanga ir Šventoji. Architektūros gidas“ dėmesio centre yra miesto veidą kurianti architektūra, tai fotografo Algimanto Kunčiaus penkis dešimtmečius apimančiose nuotraukose atsigręžiama į poilsiautojus. Palanga jo fotografijų albume, kuriam puikų palydimąjį žodį parašė fotografijos kritikė Agnė Narušytė, yra erdvė, kurioje žmonės ištrūksta iš jiems įprastų kasdienybės rėmų, kur poilsis yra siejamas su laisve būti be laikrodžio, būti be įsipareigojimų ir užduočių, būti be pareigos įkūnyti vieną ar kitą vaidmenį, o gal tiksliau turėti laisvę susikurti savąjį vaidmenį bent toms kelioms ar keliolikai dienų.

Kunčius ne tik estetas su fotokamera. Jis ir akylas kasdienybės stebėtojas – sociologas, filosofas, poetas, kritikas, satyrikas. Visų pirma, pats albumas yra kvietimas atsakyti į klausimą, kas gi telpa į sąvoką poilsis – išsinėrimas iš rūbų, saulės vonios ir jūros bangos, gera draugija, tam tikri kolektyviniai ritualai, apsilankymas iš anksto suplanuotose „būtina pamatyti“ vietose, atrakcionai ir muzika, būtinas įsiamžinimas tiek kaip asmeninis prisiminimas, tiek kaip įrodymas kitam, kad tikrai ilsėtasi?

Kiekviena nuotrauka tampa ne tik sustabdyta akimirka, tačiau ir kvietimu dialogui apie laikinumą ir amžinybę, apie tai, kas sparčiai kinta ir tai, kas išlieka atlaikydamas laiko išbandymus, kaip kad įsiamžinti prie įvairiausių instaliacijų siūlantys fotografai ar žvejai ant jūros tilto – kaskart vis kiti, tačiau sykiu tokie patys. Nuotraukos yra galimybė apmąstyti laikmečio madą, jos kaitą bėgant metams, o taip pat ir žmogaus troškimą individualizuotis išsiskiriant iš minios.

Žvelgiant į pirmąsias nuotraukas, kuriose užfiksuotas tradicinis poilsiautojų ritualas prieš žengiant ant smėlio išsispirti iš apavo, prisiminiau ir bičiulės Irenos Veisaitės pasakojimą apie pirmą sovietmečiu įvykusią jos kelionę už Atlanto, kur Amerikoje ji apsiverkė galėdama ne tik nusipirkti kokių tik nori knygų, tačiau ir galėdama įsigyti batus, kurie netrina, nespaudžia ir nesukelia kančių. Tad batai, basutės Kunčiaus fotografijose man prakalbo kaip simbolis, liudijantis apie materialinį stygių, vienodumą, prastą kokybę ir estetinį neskoningumą, tačiau kartu ir liudijantis žmogaus siekį bent akimirkai visa tai pamiršti ir tiesiog mėgautis.

Kunčius savo nuotraukose atskleidžia konkrečiu laikmečiu vyraujančius vyriškumo ir moteriškumo standartus bei jų kaitą. Štai vienoje nuotraukoje vaikinai pozuoja juos fotografuojančiai merginai atsisėdę ant tilto turėklų ir demonstruodami savo ištreniruotus kūnus. Taip ir įsivaizduoju, kad jie jau buvo ar tikrai nukeliaus į Basanavičiaus gatvę, kur įmetę monetą į aparatą ilgai ir kruopščiai su giliais atodūsiais pasirengę, kol galiausiai smūgiuos į kriaušę, kad surinktų kuo daugiau taškų ir taip savo jėga nustebintų tą pačią merginą ar tiesiog aplink pažioplinėti sustojusią publiką.

O štai ant to paties tilto fotografuojasi ir šeima. Kunčiaus nuotraukose kurortas atsiskleidžia ir kaip šeimos tradicijų raiškos erdvė. Tėvai ir vaikai, seneliai ir anūkai – galbūt tai tas vienintelis kartas, kai kartu praleidžiama daugiau laiko nesidairant į laikrodį ir nesakant, kad jau metas eiti, ar apskritai teisinantis, kad nėra laiko susitikti, kai galima lepinti ir lepintis. Kurortas atsiskleidžia ir kaip komercinė erdvė, neišvengiamai suprekinanti poilsį ir atskirianti galinčius sau leisti, nuo negalinčiųjų. Be to, sausakimšas paplūdimys tampa ir bendrabūvio bei kovos už lopinėlį savos erdvės, truputį privatumo vieta. Ir kaip gi ten įmanoma pailsėti gulint kaip šprotų skardinėje, klausdavo močiutė.

Žmonės Kunčiaus fotografijose atsiskleidžia gausybėje amplua – kaip stebėtojai, praeiviai, pozuotojai, bičiuliai ir vienišiai, inteligentai, dabitos, neformalai. Kunčiaus nuotraukos apmąsto kintantį požiūrį į kūną, fiksuoja romantikos, erotikos apraiškas žmonių santykiuose, tačiau daro tai subtiliai, o ne gašliai, nepaverčia žmogaus tik objektu fotokameros taikinyje. Kunčiaus nuotraukose susiduria jaunystė ir senatvė – tie, kurie baigia praeiti, ir kurie dar tik ateina.

Tiesa, fotografas veikiau ieško ne stereotipų, o tų žmonių, kurie iš jų išsivaduoja. Štai kad ir kamuolį paplūdimiu gainiojanti močiutė, kuri dar kartą primena, kad jaunystė nėra tik metų, tačiau ir sielos būklės klausimas. Visame šiame kontekste nejučia prisimena Rainerio Marios Rilkes eilės, kalbančios apie tai, jog „mums atrodo, kad praeina metai, bet praeinam iš tiesų tik mes.“ Lieka tik jūra, kurią paliekame, apie kurią svajojame, prie kurios sugrįžtame tiek fiziškai, tiek savo prisiminimuose ieškodami prabėgusio laiko, prabėgusių žmonių, prabėgusių savęs.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt