Kultūra

2021.04.22 19:37

Tapytojos paroda kvepia pušų spygliais: norėjosi sukurti portalą tarp balto kubo erdvės ir paveikslų

Austėja Mikuckytė-Mateikienė, LRT.lt2021.04.22 19:37

Tapytojos Godos Lukaitės parodoje paveikslus papildo pušų spyglių „kilimas“. Lankytojas, suvedęs telefone ekspozicijoje minimas koordinates, virtualiai atsidurs ten, kur gimė paveikslo motyvas. „Kartais draugai iš manęs juokiasi, kai pasakau, kaip man čia gražu, rodydama į kokį nors visai apleistą kampą“, – prisipažįsta menininkė.

Iki šeštadienio popietės Lietuvos dailininkų sąjungos galerijoje „Arka“ galima aplankyti G. Lukaitės personalinę parodą „Psyche“ ir gamta“. Ta proga su menininke kalbamės apie proto ir kūno kelionę, motyvų kilmę ir jų evoliuciją.

– Kaip reikėtų iškoduoti parodos pavadinimą?

– Žodis „Psyche“ išvertus iš graikų kalbos reiškia „siela“. Gretinu šį taurų žodį su lietuvių kalboje vartojamu žargonu „psichas“, taip pavadinime sukurdama žodžio dviprasmybę. „Psyche“ blaškosi gamtoje, keliauja, patiria, fiksuoja. Galima traktuoti labai plačiai, ir kiekvienam atrasti sau artimų kelionės momentų. Šios parodos raktiniai žodžiai yra gamta ir psichologija – tą ir diktuoja parodos pavadinimas.

– Tai – ketvirta personalinė paroda? Kurių metų darbai joje? Kuo ji skiriasi nuo praeitų?

– Jau pristatytos parodos yra pakeliavusios po skirtingas vietas. Tačiau skaičiuojant tik nesikartojančias ekspozicijas – paroda ketvirtoji. Taip pat ir šios parodos dalis vasarą kelsis į Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteką toliau tęsti savo kelionės. Šiai parodai darbai atrinkti iš paskutinių 3 metų kūrybos, bet daugiausia iš 2020 ir 2021 metų. Jaučiu, kad pati keičiuosi, ir mano kūryba kartu su manimi.

– Įspūdį paliko pušų spyglių instaliacija. Kaip kilo ši mintis, kaip ji rezonuoja su paveikslais?

– Norėjosi sukurti tarsi perėjimą, portalą tarp parodinės balto kubo erdvės ir paveikslų. Spygliais išklotos galerijos grindys savo faktūra, kvapu, garsu, ant jų užlipus, leidžia pasijausti truputį arčiau gamtos, lengviau įsijausti į transliuojamą kelionę.

Prieš 3 metus personalinėje parodoje šalia tapybos eksponavau augančias pakalnutes. Tapybos ir gamtos ryšys man labai artimas.

– Kaip apibūdintum parodoje tvyrančią atmosferą? Joje, rodos, daug nerimo? Iš kur jis, koks jis, dėl ko jis? Ar gamta tą nerimą nuramina – kas laimi?

– Parodos atmosferą apibūdinčiau kaip šiek tiek paslaptingą. Parodos ekspozicijoje paveikslų motyvuose palikau užuominų, kurias galima išsiaiškinti arba sugalvoti savą interpretaciją. Svarbūs tam tikrų paveikslų pavadinimai, jų vietose – koordinatės, naudojant Google maps, galima išsiaiškinti jų vietovę. Vis ateidama aplankyti parodos matau, kaip kai kurie žmonės įsitraukia į šį mano padiktuotą žaidimą.

Parodos kelionėje nerimas juntamas, tačiau kiekvienam atėjusiam žmogui kyla įvairių interpretacijų ir nuomonių apie parodos atmosferą. Nesinori padiktuoti tik vienos teisingos tiesos.

– Tavo paveiksluose gamta dažnai įsiveržia į pastatus. Ką tai simbolizuoja, kokius procesus tai fiksuoja?

– Mane labai domina gamtos ir architektūros „koloboracija“. Ir ta mintis, kad visgi gamta laimi. Laikui bėgant ji pasiglemžia žmonių apleistus miestus, vietoves, namus. Mane tai žavi ir kelia fantaziją. Taip pat gamtos ir architektūros sąjunga man labai graži, estetiška. Kartais draugai iš manęs juokiasi, kai pasakau, kaip man čia gražu, rodydama į kokį nors visai apleistą kampą.

Tokiose vietose stipriai juntamas laiko sluoksniškumas, kas taip pat labai žadina vaizduotę ir tampa vienu iš mano kūrybos aspektų.

– Mini, kad paveiksluose yra nuorodų į konkrečias vietas. Kokios tai vietos? Kuo tau svarbios būtent šios vietos, erdvės?

– Parodoje vesdama ekskursijas visada paminiu, kad šiai parodai labai svarbi Merkinės gamta. Turėjau džiaugsmą pirmąjį karantiną praleisti miškų apsuptyje ir įsigerti magiško miško jausmo. Mano kelionė savęs pažinimo link eina lygiagrečiai su miško taku, žingsniuoja koja kojon su gamta.

Paveiksluose paliktos koordinatės nuves mus į Merkinės miškų vidurį, kito paveikslo pavadinimas simbolizuoja mano svarbų ryšį su seneliais ir keliones pas juos. Kiekvienas paveikslas ir jo istorija yra etapas ir svarbi parodos dalis.

– Ar pati paroda sukonstruota kaip kelionė? Nuo kokios iki kokios fizinės vietos ir nuo kokios iki kokios dvasinės bei mentalinės vietos?

– Parodos ekspozicija sukonstruota salėmis. Pirmoje salėje mus pasitinka neseniai mano kūryboje atsiradę figūratyvo elementai, būsenų, įvykių nuojautos, antra salė su spyglių instaliacija priešaky – dedikacija miškui, gamtai ir jos svarbai, trečia salė – apie erdves, laiko temą. Turiu paminėti, kad ši paroda – kelionė be galutinio taško, vis kintanti, atrandanti ir besitęsianti.

– Tavo paveiksluose dominuoja mėlyna, žalia spalvos, tačiau, man rodos, jos truputį kitokios nei yra gamtoje. Kodėl renkiesi būtent tokį koloritą? Ar juo kuriamas pasąmonės, sapnų pasaulio įspūdis? Beje, pastebėjau, kad renkiesi įdomius rakursus („užlūžtanti“ berželių perspektyva, namas iš viršaus). Ar tai sukelia iššūkių, pareikalauja daugiau darbo, išmąstymo ir pan.?

– Vienas draugas apsilankęs šioje parodoje skambino man ir teiravosi, ar aš matau viską tokiomis spalvomis. Atsakiau, kad gal labiau jaučiu taip. Bet tavo pasąmonės, sapnų pasaulio efekto įžvalga taip pat tinkamas atsakymas. Būna ir taip, kad dailininkus tam tikrais kūrybos tarpsniais tiesiog pasąmoningai traukia vienas ar kitas koloritas. Pasirinkti rakursai yra viena iš meninių išraiškos priemonių įtaigiau perteikti paveikslų idėjas, tačiau galbūt ir diktuoja naujo kūrybos etapo pradžią.

– Kaip tapai? Ar gamtoje, ar parsinešusi į studiją nuotraukas, eskizus?

– Dirbu savo studijoje. Prieš tai daug fotografuoju, renku man įdomią, svarbią, įkvepiančią medžiagą. Tada pasidarau lengvus eskizus. Nors darbus kuriu dvejopai: vieni apgalvoti, iš eskizų, kiti – gimstantys kūrybos procese. Gamtoje tapyti taip pat gera, mielai prisijungiu, kai kolegos pakviečia į tapybos plenerus, ar pati sau tokį susikuriu aplinkoje, tačiau didžiuosius, esminius darbus tapyti gamtoje būtų keblu ir nepatogu.

– Ar pandemija ir karantinas atsispindi šios parodos darbuose? O ar jis paveikė pačios parodos įvykį? Kaip per karantiną sekėsi kurti, kaip jis veikė psichologiškai, ar sujaukė daug planų, o gal karantinas buvo ir atradimų metas?

– Karantinas ir pandemija nėra esminės šios parodos temos. Tačiau dauguma darbų buvo sukurti jau karantininiu laikotarpiu, tad pandemijos nuojautų darbuose galime atrasti. Įdomu, kai žmonės, atėję apžiūrėti parodos, paveikslus interpretuoja savaip ir juose įžvelgia sąsajų su dabartine mūsų gyvenimo realybe.

Šiuo laikotarpiu kurti sekėsi neblogai, nes turėjau aiškų tikslą – parodą. Manau, žmonėms visada lengviau, kai turi tikslą. Žinoma, nuotaikų buvo įvairių, bet stengiausi laisvu nuo tapymo metu kuo daugiau būti gamtoje.

Taip pat su kolegėmis (Adele Liepa Kaunaite ir Kristina Alsyte) suorganizavome taikų protestą „Einanti paroda“. Pagrindinis noras buvo, kad atlaisvintų kultūros įstaigas ir ilgai karantine užsisėdėję žmonės galėtų prasiblaškyti, įsikvėpti, tad karantino atlaisvinimus kultūros sektoriuje vertinu tik teigiamai.

– Galbūt pastebi, kaip kinta tavo tapyba? Ar apskritai kūryba? Rodos, seniau joje beveik nebuvo žmogaus, dabar jis atsiranda, bet dar ne visas, šiek tiek pasislėpęs...

– Ir pati pastebiu, ir lankytojai teigia, kad kūryba pakito. Atsiranda platesnis interesų laukas, darbuose norisi ištransliuoti daugiau gylio, išbandyti neištyrinėtas motyvų galimybes. Žmogus, manau, vis dažniau atsiras paveikslų motyvuose, tačiau jo ryškumas paaiškės vykstant kūrybiniams procesams. Kojų, kėdžių ratas simbolizuoja grupinės terapijos patirtį, dviejų figūrų paveikslas – pokalbį ir t. t.

– Kokie artimiausi su kūryba susiję planai?

– Po šios parodos organizuosiu Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje suaugusiųjų grupės ir mokytojo parodą (Vilniaus mokytojų namuose, Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje šiuo metu tapybos mokau suaugusiųjų grupes). Vasarą, kaip jau minėjau, savo parodos dalį eksponuosiu Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje.

– Rodos, vis daugiau susidomima psichologija. Kaip tu vertini, ar jau pakankamai dėmesio tam skiriama?

– Jaučiu, kad judame gera kryptimi. Vis daugiau viešų žmonių nebijo išsakyti savo požiūrio, pasidalyti patirtimi, atsiranda gerų, sveikintinų iniciatyvų. Visgi, mano nuomone, viskas turėtų prasidėti kuo anksčiau, mokyklose turėtų būti skirta kuo daugiau dėmesio psichologijai nuo mažų dienų, stengiantis kreipti dėmesį į opias problemas, kaip patyčios ir t. t. Būtų išvengta daug tragedijų.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt