Yra toks kūrybinio rašymo pratimas: paimkite žodį, turintį abstrakčią reikšmę, pavyzdžiui, „tolerancija, santarvė, demokratija“ ir papasakokite, ką jis reiškia per žmonių patirtis. Taip iškoduoti žodžiai tampa istorijomis apie netikėtus susitikimus, apie konfliktus ir susitaikymus, apie pasirinkimus. „Bendruomenė“ – vienas iš tokių žodžių, kurių prasmei atskleisti būtina pasakoti istorijas.
„Skirtingai nuo vakarietiškų, skandinaviškų šalių mes turime traumą – bendruomeniškumas sovietmečiu Lietuvoje buvo išnaikintas. Iš to kyla dvi išvados: pirma, mums reikia iš naujo išmokti būti bendruomeniškiems, ir antra – besimokydami galime padaryti atradimų, kurie naudingi ne tik mums“, – teigia konsultacinės įmonės „Kitokie projektai“ konsultantas ir partneris Paulius Godvadas.
Taip jis pasiūlo vieną iš galimų siužetinių linijų pasakojimui apie bendruomenes: bendruomeniškumo galima mokytis, rašoma „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ LRT.lt portalui parengtame tekste.
Kaunas kaip viena didelė bendruomenė
„Atsiranda atvirumas bendruomenių veikloms, supratimas, kad jos vertingos. Tai rodo vis aktyvesnis žmonių dalyvavimas, atsiliepiant į kvietimus, sulaukiame vis daugiau paraiškų į vykstančius kvietimus. Matosi žmonių mąstymo pokytis – įsitraukdami į veiklas jie supranta, kad tai, ką daro, yra naudinga jiems patiems, jų aplinkai, kad tai keičia jų gyvenimus“, – teigia „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas“ kuratorė Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė.
Šios programos inspiruotos jau įvyko daugiau kaip tūkstantis bendruomenių iniciatyvų. Jų rezultatai – patys įvairiausi: nuo sutvarkytos aplinkos iki renginių, meno kūrinių, tolesnių suplanuotų veiklų. Pasak ekspertų, tam, kad įvyktų visuomenės pokytis, reikia ilgesnio laiko. Visgi šiandien, kai iki Kauno tapimo Europos kultūros sostine 2022-aisiais beliko vos vienas žingsnis, jie užtikrintai teigia – kitus metus miestas pasitiks sustiprėjęs kaip bendruomenė.
Pasak P. Godvado, bendruomeniškumas yra pojūtis, jog su tam tikrais žmonėmis gali turėti asmenišką ryšį. Jo manymu, idėja bendruomeniškumą paskatinti per kultūrą yra labai veiksminga strategija.
„Žinoma, su visais Kauno gyventojais turėti asmenišką ryšį būtų sudėtinga. Tačiau jausti, kad gyveni mieste, kurio skirtinguose galuose gyvenantys žmonės turi šitą jausmą, yra šimtu procentų įgyvendinama. Praktikuoti kultūrą toje aplinkoje, kur aš būnu, kur dirbu – ši mintis man atrodo ir praktiškai įgyvendinama, ir svarbi“, – sako P. Godvadas.
Bendruomenė – kaip skydas prieš propagandą
Pasak P. Godvado, buvimas bendruomenėje stiprina psichologinį atsparumą spaudimui, padeda ugdyti kritinį mąstymą. Bendruomenė – tai ypatinga žmonių grupė, nes yra ne tik pakankamai didelė, bet ir įvairialypė.
„Bendruomenėje labai įvairūs žmonės sukuria solidarumą, užmezga vienas su kitu pakankamai artimus santykius. Jie nebūtinai vienas kitą myli, bet deda pastangas pažinti vienas kitą ir išlaikyti pagarbą. Tos pastangos matyti kitą ir girdėti nuomonių įvairovę, derinyje su asmeniškais santykiais leidžia objektyviau testuoti realybę. Na, pavyzdžiui, išgirdęs nuomonę, jog vakcinos labai pavojingos, aš galiu patikrinti ją su realia savo bendruomenės narių patirtimi ir, gavęs papildomos informacijos, susidaryti savo požiūrį“, – sako P. Godvadas.
Atskaitos taško turėjimas, kuris leidžia susidaryti informuotą nuomonę apie tam tikrą reiškinį, veikia ne tik kaip skydas prieš propagandą, jis taip pat padeda vystytis demokratijai, pilietiškumui. G. Klimavičiūtė-Minkštimienė teigia, jog bendruomeninės veiklos yra geras būdas skatinti visuomenės toleranciją.
„Teko girdėti tokią istoriją – viename Kauno rajone statomas neįgaliųjų dienos centras. Šalia jo esančių aplinkinių namų gyventojai sunerimę dėl būsimos kaimynystės. Šiuo atveju, matau potencialų bendruomenių fasilitatorių indėlį – gali būti organizuojamos veiklos, įtraukiančios esamus ir būsimus gyventojus. Kartu piešdami, tvarkydami aplinką, žiūrėdami filmą, atlikdami bet kokią kitą veiklą, žmonės turėtų progą pažinti vieni kitus ir mažiau vieni kitų bijotų“, – sako G. Klimavičiūtė-Minkštimienė.
Beje, P. Godvado teigimu, tokių ir panašių konfliktų nereikia vengti – žmonių bendruomenei konfliktuoti yra taip pat normalu kaip kvėpuoti. Mes turime skirtingus interesus, norus ir lūkesčius, reikia juos pritaikyti bendruomenei arba atrasti būdą pakeisti joje egzistuojančias taisykles.
Kūrybininko žvilgsnis suteikia kitokią perspektyvą
„Bendruomenė nėra toks darinys, kuris nekinta, ji – auga, vystosi, miršta, atsiranda iš naujo, – teigia Milda Laužikaitė asociacijos „Kūrybinės jungtys“ įkūrėja ir vadovė. – Bendruomenė yra kūrybinis procesas.“
Taip pat skaitykite
Dėl šios priežasties darbui su bendruomenėmis neretai pasitelkiami menininkai. Jiems lengviau sekasi atrasti netikėtas jungtis, pasiūlyti naujus sprendimus egzistuojančioms problemoms, paskatinti bendruomenės narius ieškoti kitokių požiūrių į vienas kitą ir į aplinką.
„Įsivaizduokite – turite sukurti procesą, kuris padėtų žmonių grupei įeiti į tam tikrą temą, sužadinti vaizdinius, iš kurių jau vėliau jie galės kažką sukurti. Kiekvienas žmogus yra kūrybingas, tačiau kūrybos procesui reikia tam tikro vedlio – menininkai tam labai tinka, jie gali atpažinti tuos kūrybos proceso etapus ir juos vystyti“, – teigia M. Laužikaitė.
M. Laužikaitė tokius žmones įvardija kaip kuriančius praktikus – jie, nepaisant profesijų, praktikuoja kūrėjo gyvenimo būdą: nuolat mokosi, yra smalsūs ir turi polinkį tyrinėti, jie klausia sudėtingų klausimų ir yra atkaklūs. Jie nebijo neapibrėžtumo, gali būti neapibrėžtose situacijose ir nebijo klysti.
Pasak „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programos „Fluxus Labas“ kuratorės G. Klimavičiūtės-Minkštimienės, nors darbe su bendruomenėmis menininko žvilgsnis labai svarbus, neretai bendradarbiavimą tarp dviejų pusių palengvina fasilitatoriai. Jie moka „atrakinti“ žmones, pažadinti kūrybinį procesą, iš kurio gimsta netikėti sprendimai ir atradimai.
„Šiuo metu vyksta diskusijų ciklas, kuriuo siekiame parodyti, kad kūrybinis bendruomenės darbo rezultatas nėra tik tam tikras meno kūrinys, nors tai gali būti ir, pavyzdžiu, sienos freska ar performansas, bet kad svarbūs ir kiti – socialiniai, psichologiniai šios veiklos aspektai. Pavyzdžiui, tai, kad žmonės, susirinkę apsvarstyti, kokio kūrinio jie norėtų, galvoja apie vietos, kurioje gyvena istoriją, susipažįsta vienas su kitu ir daugiau apie vienas kitą sužino. Dėl to kyla jų nuotaika, gerėja psichologinė ir net fizinė sveikata“, – teigia G. Klimavičiūtė-Minkštimienė.
Hierarchija bendruomeniškumui nepadeda
M. Laužikaitė pabrėžia, jog svarbu, jog visi bendruomenės nariai elgtųsi vienas su kitu kaip su lygiaverčiais asmenimis. Žinoma, kūrybinės praktikos – prasidedančios situacijos, problemos, konteksto tyrimu, ir vedančios sprendimo link – ugdant pasitikėjimą vieni kitais ir savimi yra labai naudingos. Tačiau kūrybiško mokymosi ekspertė pastebi ir kitą pusę: tokiose bendruomenėse, kuriose jau egzistuoja pagarba ir pasitikėjimas vieni kitais, kūrybiniai projektai gimsta greičiau. Ir atvirkščiai – griežti hierarchiniai santykiai kūrybiškumą žlugdo.
„Viename iš mūsų projektų dalyvavo Šiaulių dailės galerija, kuri išsikėlė tikslą pritraukti ukrainiečių lankytojų. Jie ne taip seniai atsikėlė gyventi į Lietuvą ir tapo miesto bendruomenės dalimi. Galerijai to tikslo niekas „iš viršaus“ nenuleido, tiesiog organizacija susivokė, kad jų misija yra tarnauti miesto bendruomenei, kuri neseniai pasikeitė. Jie sukūrė daug labai gerų idėjų, kai kurias įgyvendino, kai kurias dėl karantino turėjo atidėti. Procese dalyvavo visi darbuotojai – nuo ūkio dalies personalo iki meno kuratorių“, – pasakoja M. Laužikaitė.
Ji priduria, jog darbas su kultūros, viešojo sektoriaus organizacijomis visada reiškia dialogo paiešką – tarp organizacijos darbuotojų, su auditorijomis, kurias norima pakviesti. Jei žmonės jaučiasi neišgirsti, neįvertinti, jie nepasitikės vieni kitais, nesusikurs bendruomenė, neatsiras erdvė skleistis žmonių kūrybiniams pajėgumams. Kūrybiniams procesams tokioje aplinkoje atsirasti sudėtinga.
„Kartais, dirbant su kultūros ar švietimo organizacijomis ir paklausus, kas jų auditorija, paaiškėja, kad tai – jų steigėjas. Tokios organizacijos vargsta, bandydamos atspėti, ko pageidauja jų steigėjas ir kuria projektus, besistengdamos jam įtikti. Mano supratimu, tai gali pasikeisti: pirma, organizacijos turėtų turėti autonomiją spręsti, kaip joms organizuoti savo veiklą po to, kai sutariama dėl tikslų, siekiamo poveikio, kokybės kriterijų, ir antra, visi organizacijos nariai turėtų galvoti apie tai, kiek ir kam prasminga jų veikla“, – teigia M. Laužikaitė.
Viskas gali prasidėti nuo suolelio
Bendruomenė yra gyvas kolektyvas, kurį sudaro patys įvairiausi žmonės, vienijami geografinės vietovės, pomėgių, būdo leisti laisvalaikį. Kita vertus, kartais ir vienos organizacijos atstovų bendruomenė yra labiau formalus darinys nei gyvas organizmas. Kas lemia, kad vienoje laiptinėje veikia aktyvi kaimynų bendruomenė, o kitoje – jie vienas kito nė vardo nežino?
„Viskas priklauso nuo magijos“, – juokauja P. Godvadas, ir įvardija konkrečias sąlygas, kuriomis ta bendruomeniškumo magija gali susikurti.
Pirma, bendruomenėje turėtų būti smalsių žmonių – tokių, kurie domisi kitais, nebijo jų pakalbinti, paklausinėti įvairiausių dalykų. Antra, svarbi ir aplinka – jeigu kiemas yra uždaras, ir jame yra suolelis, ant kurio smagu pasėdėti, vaikų žaidimų aikštelė ar jaukus skverelis – toje aplinkoje leisdami laiką žmonės ilgainiui ims bendrauti. Trečias elementas, pasak P. Godvado, yra įvairios veiklos. Ir čia, žinoma, svarbu, kad atsirastų, kas tų veiklų imasi ir kitus kviečia jungtis, o taip pat – kiek žmonės, esantys bendruomenėje geba kalbėtis, išklausyti, pagarbiai ginčytis.
Būtent trečiojo magiško elemento veikimą ir sustiprina „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ bendruomenių programa „Fluxus Labas“. Kurdami meno kūrinį, instaliaciją, dainą, renginį žmonės natūraliai kartu daro dalykus, kurie būtini bendruomenės kūrimui.
„Pradžioje buvo taip, kad, paskelbę kvietimą veikloms, gaudavom daugiausia paraiškų aplinkos sutvarkymui – norime pastatyti suoliuką, susitvarkyti aplinką. Mes klausdavome: viskas puiku, bet kas nuo to pasikeis? Dabar žmonės jau patys kalba apie tuos „minkštuosius“ dalykus. Jie sako: norime labiau bendrauti su kaimynais, gal reikėtų renginio. Mūsų mokymus jau pabaigė daugybė žmonių, jie dalijasi savo patirtimis, atsiunčia nuotraukų iš savo veiklų ir toliau skleidžia bendruomeniškumo žinutę“, – pasakoja G. Klimavičiūtė-Minkštimienė.
Vis dar mokomės būti solidarūs
P. Godvado teigimu, sovietmečiu Lietuvoje bendruomenės buvo išnaikintos, ir jau ne viena karta užaugo neturėdama įpročio būti bendruomenės dalimi, pasitikėti kitais.
„Mes neturime įpročio viešam gyvenimui, nes sovietmečiu tam nebuvo nei sąlygų, nei erdvių. Pavyzdžiui, vyresniojo amžiaus žmonės ir šiandien neina į kavines, nes tai buvo neįprasta. Jaukių viešųjų erdvių nebuvo, tik didingos – tokios, kuriose nesinorėjo užsibūti. Tikrasis gyvenimas vyko labai privačiai dėl pačių įvairiausių priežasčių. Šiandien mes vis dar mokomės būti viešumoje, diskutuoti, sakyti savo nuomonę, mokomės būti solidarūs“, – įsitikinęs konsultacinės įmonės „Kitokie projektai“ konsultantas ir partneris.
Jo teigimu, toks mokymasis nėra lengvas – žmonės vis dar skeptiškai žiūri bendras veiklas, ne iki galo supranta jų naudas. Tačiau P. Godvadas teigia, kad prasmingiausia dėti pastangas į tuos dalykus ir dirbti su tais žmonėmis, kurie noriai to imasi. O skeptiškumo ledas, pasak jo, ištirps, pavasariui atėjus.
„Pradėję savo programą mokėmės ir patys. Supratome, kad neveikia socialinių tinklų, kitos reklamos, bet veikia gyvi kontaktai. Kad svarbu turėti bent vieną žmogų, kuris nori kažką nuveikti – tada prie jo atsiranda antras ir trečias... Išmokome ir to, kad iš bendruomenių negalime tikėtis kažkokios veiklos pagal planą – žmonės daro tai, kas tuo metu jiems aktualu ir ko jie nori. Žiūrėdama atgal į tą kelią, kurį jau nuėjome, matau, kiek daug išmokome. Kaune turime tokių bendruomenių, kuriose vienas žmogus daro milžiniškus dalykus“, – sako G. Klimavičiūtė-Minkštimienė.
Galiausiai, visi pašnekovai, kalbinti apie darbą su bendruomenėmis, akcentavo tokios veiklos prasmingumą. Tikriausiai tai ir yra tas pavasaris, tirpdantis visus ledus.
„Aš užaugau kūrybinėje aplinkoje ir tai tokia nuostabi žmogiška patirtis, jog norisi, kad ją patirtų kuo daugiau žmonių. Mes ne tik dalijamės ta patirtimi su kitais, bet ir patys esame kūrybinė bendruomenė. O būti kūrybingai man reiškia laisvę ir didelį pasitikėjimą, optimizmą, kad viską gali pakeisti. Tas jausmas mane labai motyvuoja – aš nesu kažkoks srovės nešamas šapelis, aš turiu savo viziją ir kartu su kitais galiu ją išpildyti. Kai turi tokią nuostatą, tavęs niekas negali sužlugdyti“, – teigia asociacijos „Kūrybinės jungtys“ įkūrėja ir vadovė M. Laužikaitė.
Artimiausios pokalbių ir paskaitų ciklo „Kūryba ir dialogas: pokyčiai bendruomenėse“ datos:
· Birželio 27 d. 18 val. Paskaita „Darbo su bendruomene įrankiai – žaidimai ir istorijos“ Pranešėjas: Paulius Godvadas. Transliuojama per Kaunas 2022 ir Fluxus Labas feisbuko paskiras.
· Gegužės 11 d. 18 val. Diskusija „Pažink paskui veik! Kodėl svarbu pažinti aplinką prieš pradedant dirbti su bendruomene.“ Svečiai: Dovilė Gaižauskienė, Austėja Bliumpkytė-Padgurskienė, Marius Pinigis, moderuoja Justas Tertelis.
Transliuojama per „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ ir „Fluxus Labas“ Facebook paskyras.
Visus buvusių paskaitų įrašus galima rasti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ Youtube kanale.
