Karantiną kultūros organizacijos turėtų priimti ne kaip problemą, o kaip galimybę permąstyti savo veiklą ir jos prasmę. Tokį paprastą patarimą šioje neapibrėžtoje situacijoje siūlo Milda Laužikaitė, kūrybinių sričių profesionalus vienijančios asociacijos „Kūrybinės jungtys“ vadovė.
Kūrybiško ir įtraukiančio mokymosi ekspertės teigimu, visuotinis karantinas, visų kultūros organizacijų uždarymas sukūrė unikalią – nulinę – situaciją ir progą susitikti su esminiu klausimu „O kas būtų, jei mūsų nebūtų?“.
„Kai nebėra įprastos formos, lieka kalbėti tik apie prasmę. Kai žinai prasmę, atsiranda galimybė rasti naujų formų. Svarbiausia žinoti, kas turi įvykti, kokia tavo misija, ką siūlai savo auditorijoms, bendruomenei“, – teigia M. Laužikaitė.
Jau daugiau nei dešimtmetį Milda kartu su gausia kūrybos profesionalų komanda įgyvendina tęstinius projektus švietimo bei kultūros srityse, rašoma portalui LRT.lt parengtame tekste.
Kino, teatro, muzikos, dizaino, komunikacijos, psichologijos ir kitų sričių profesionalus vienijanti bendruomenė Lietuvoje išsiskiria unikalia metodika ir tęstiniais projektais, kurie keičia ir tobulina mokymosi procesą, skatina mokinių, mokytojų bendradarbiavimą bei kūrybingumą. „Kūrybinės jungtys“ sparčiai plėtoja savo veiklą ir kultūros srityje, skatina organizacijas atsiverti lankytojui, pažinti save ir savo auditoriją.
„Siekiame prisidėti prie daugiau kūrybingumo, kritinio mąstymo, atvirumo visuomenėje, prie daugiau bendradarbiavimo peržengiant įvairias ribas. Siekiame tokių pokyčių visuomenėje dirbdami su mokyklomis ar kultūros organizacijomis, jos labai svarbios ugdant šiuo metu būtinus gebėjimus“, – sako M. Laužikaitė. Ji vadovavo Lietuvos mokyklose vykusiai kūrybinio ugdymo programai „Kūrybinės partnerystės“, o nenutrūkstama šios programos tąsa tapo asociacija „Kūrybinės jungtys“.
– Milda, papasakokite, kuo unikalios „Kūrybinės jungtys“ ir jų taikoma metodika?
– Mes taikome unikalią praktiką, ją vadiname kūrybinių jungčių metodu. Pagrindinis jo principas, kad profesionalūs kūrėjai, mes juos vadiname kuriančiais praktikais, ateina į švietimo ar kultūros organizacijas ir pradeda partnerystės procesą. Šis procesas tęsiasi keletą mėnesių ar visus mokslo metus. Tokia partnerystė sukuria progą čia ir dabar labai praktiškai ir apčiuopiamai permąstyti veiklą ir imtis įgyvendinti pokyčius. Tai tikrai nėra paprasta, reikalauja pasiryžimo, susitelkimo, leidimo sau bandyti ir klysti.
Partnerystės metu kuriantys praktikai gilinasi į organizacijos iššūkius, kartu praktiškai sprendžia problemas, eksperimentuoja. Tai vyksta ne teoriškai, ne remiantis instrukcijomis, kaip daryti, ar iš anksto žinomais modeliais, o visus dalyvius įtraukiančiame tyrinėjimo ir kūrybos procese. Per jį sukuriami nauji sprendimai, kaip pažadinti vaikų norą mokytis ar kaip muziejui pritraukti naują auditoriją.
Čia mokosi visi: mokyklose – mokiniai, mokytojai ir kuriantys praktikai, kultūros įstaigose – darbuotojai ir kuriantys praktikai. Inovacijos kuriamos klasikiniu kūrybos metodu – jungiant tarsi nesusijusius elementus, šiuo atveju – skirtingų sričių profesionalų, valstybinio ir nevyriausybinio sektoriaus darbuotojų patirtis, mąstymo, problemų sprendimo, bendravimo būdus.
– Kokie kūrybinių sričių profesionalai yra įsitraukę į bendruomenės veiklą?
– Šiemet projektuose dalyvavo daugiau kaip pusšimtis kūrėjų. Pavyzdžiui, teatro kūrėjas Justas Tertelis dirba asociacijoje nuo pat pradžių, jis kuruoja projektus, veda mokymus ir yra vienas iš kertinių narių.
Į „Kūrybinių jungčių“ veiklą įsitraukę teatro kūrėjai Marija Korenkaitė, Paulius Tamolė, dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė, kino režisierius Tomas Smulkis, improvizacijos treneris Povilas Plukas, iliustratorė, dizainerė Birutė Bikelytė, dizaineris Jonas Liugaila, kompozitorius Vladas Dieninis, Pojūčių teatro įkūrėja, režisierė Karolina Žernytė, meno edukatorė Jurgita Zigmantė ir kt. Šiemet prie mūsų projekto „Atvirumo menas“ prisijungė ir taikomojo teatro atstovė Tinka Werner.
Be to, pastebiu tokį dvipusį reiškinį, kad ilgamečiai mūsų bendruomenės nariai, sukaupę patirties, tapo edukatoriais įvairiuose šalies muziejuose, pavyzdžiui, Jūrų muziejuje ar MO muziejuje. O esami muziejų edukatoriai prisijungia, norėdami būti asociacijos bendruomenės nariais.
– Kokiuose ugdymo projektuose šiuo metu pokyčių siekia kūrėjai?
– Mokykloms skirta programa vadinasi „Tyrinėjimo menas“, ji vyksta jau penkerius metus. Kūrėjai kartu su mokiniais, mokytojais per pamokas įgyvendina projektą ir kartu sprendžia konkrečias mokymosi problemas. Šis procesas trunka apie pusmetį. Pavyzdžiui, vienoje iš sostinės mokyklų kurdami „Laisvės radiją“ ir jo programą mokiniai ir mokytojai mokėsi bendradarbiauti, kurti, prisiimti atsakomybę. Be to, minėtas projektas labai sustiprino mokyklos bendruomenę.
Programa siekiama, kad vaikai mokytųsi aktyviai – kurtų, spręstų problemas, imtųsi atsakomybės, kritiškai mąstytų, bendradarbiautų vieni su kitais, kitaip tariant, ugdytų 21 a. svarbius gebėjimus. Vienas iš šios kartu su Britų taryba ir Vilniaus miesto savivaldybe vykdomos programos tikslų – kad mokymas būtų visus įtraukiantis, susijęs su mokinių gyvenimu ir jų poreikiais. Kad mokykla taptų tokia erdve, kurioje sudaromos sąlygos mokytis per patyrimą, veiksmą, jungiant skirtingas disciplinas.
– Dirbate ir su kultūros organizacijomis. Kokias programas įgyvendinate šioje srityje?
– Jau penktus metus programoje „Atvirumo menas“ įvairius iššūkius sprendžiame su pokyčių siekiančiomis kultūros organizacijomis. „Atvirumo menas“ kalba apie kultūros organizacijų atsivėrimą auditorijai. Muziejaus, bibliotekos, teatro ar galerijos darbuotojų komanda išsigrynina konkretų tikslą, o mes padedame patyrinėti situaciją giliau, panagrinėti vidinius procesus, susipažinti su auditorija, užmegzti su ja ryšį, suformuoti planą ateičiai. Programos metu kuriama praktika, kad darbuotojai orientuotųsi į lankytoją.
– Papasakokite apie projektą, kuris šiemet jums buvo netikėtas?
– Paminėčiau Šiaulių dailės galeriją, kur dirbo tarpdisciplininė kūrėja, edukatorė Austėja Tavoraitė ir iliustratorė Birutė Bikelytė. Buvo pasirinkta programos kryptis – pažinti naują, galerijoje nesilankančią auditoriją ir pakviesti ją į ekspoziciją.
Programos dalyviai išsikėlė tikslą į galeriją pritraukti gausėjančią ukrainiečių bendruomenę Šiauliuose. Tai susiję su gana nauju reiškiniu Lietuvoje, kai sparčiai daugėja atvykusių gyventi žmonių iš Ukrainos, Baltarusijos, tad galerija nusprendė dirbti su šiais naujais miesto bendruomenės nariais.
Pagrindine kūrybinio proceso ašimi tapo dizaino mąstymas. Šiaulių dailės galerijos komanda susitelkė į naujos auditorijos pažinimą ir būdų ją pakviesti paiešką. Džiugu tai, kad komanda ėmėsi praktinių veiksmų, susisiekė su ukrainiečių bendruomene ir išvystė detalų planą, kaip juos sudominti ir pakviesti. Nors galutinį plano įgyvendinimą teko nukelti dėl karantino, galerijai liko jų pačių sukurtas ir išbandytas naujos auditorijos pritraukimo modelis. Galerija jį jau pabandė pritaikyti kitai naujai tikslinei grupei. Svarbu paminėti, kad į auditorijų plėtros veiklą įsitraukė visų grandžių galerijos darbuotojai, kolegos atrado vieni kitus kaip bendrakūrėjus.
Šis pavyzdys atskleidžia vieną svarbiausių „Kūrybinių jungčių“ nuostatų: inovacijos organizacijose veikia tik tada, kai jas atranda patys darbuotojai, kai kurdami naujus sprendimus nueina nuoseklų mokymosi kelią, kai su naujais sprendimais įsigyvena pakitusios nuostatos ir elgesys.
Be Šiaulių dailės galerijos, šiemet programoje dalyvavo Šiuolaikinio meno centras, Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Nacionalinis operos ir baleto teatras, Lietuvos dailės muziejus, „Dingusio štetlo“ žydų muziejus. Kai kurie projektai dėl karantino buvo koreguoti.
– Šiuo metu daug kultūros organizacijų dėl pandemijos ir karantino neveikia. Kaip jos gali išnaudoti susiklosčiusią situaciją?
– Labai svarbu pasižiūrėti į pandemiją kaip į galimybę permąstyti savo veiklą, jos prasmę. Tai metas stabtelti ir panagrinėti kultūros organizaciją tiek viduje, tiek iš išorės.
Pastebime, kad didžiausias tokių organizacijų kaip muziejai, teatrai, bibliotekos trūkumas – prarastas ryšys su žmonėmis. Organizacijos turėtų atsirasti arčiau bendruomenės. Turėtų eiti link to, kad visi kartu – tiek lankytojai, tiek organizacijos – būtų bendrakūrėjais. Organizacijoms reikia prisiminti, kad lankytojas nėra vien tik klientas, kuris nusipirko bilietą. Tai žmogus, kuris su savo patirtimi, jausmais, klausimais, žinių bagažu ateina tyrinėti jam svarbių klausimų, užmegzti ryšio su kitais žmonėmis.
Visuotinis karantinas, visų kultūros organizacijų uždarymas sukūrė unikalią – nulinę – situaciją ir progą susitikti su esminiu klausimu „O kas būtų, jei mūsų nebūtų?“. Kai nebėra įprastos formos, lieka kalbėti tik apie prasmę. Kai žinai prasmę, atsiranda galimybė rasti naujų formų. Svarbiausia žinoti, kas turi įvykti, kokia tavo misija, ką siūlai savo auditorijoms, bendruomenei.
Džiugu, kad kultūros organizacijos susivienijo, kad garsiai kalbėjo ir kalba apie iškilusias problemas arba diskriminaciją kitų veiklos sričių atžvilgiu. Gilesnio žvilgsnio į „kas būtų, jei nebūtų“ dar trūksta. Tačiau šį rudenį, praėjus pirmai šoko bangai, vyko nemažai renginių, diskusijų šia tema, ir, tikiu, jų bus dar daugiau kitąmet. Tikiuosi, kad susiklosčiusi situacija kultūros lauką paskatins permąstyti savo vaidmenį visuomenėje.
– O jeigu aš esu lankytojas, pagal kokius kriterijus turėčiau vertinti, kad lankausi šiuolaikinėje organizacijoje?
– Mano manymu, svarbu, kad organizacija tave pakviestų, kad lankytojas, nepriklausomai nuo viso konkurencinio lauko, kuris jį supa, sulauktų žinutės iš muziejaus, teatro ar bibliotekos. Tuomet vienas iš pagrindinių dalykų man, kaip lankytojai, – jausmas, kad manęs ten laukia, kad mato mane kaip žmogų.
Ir, žinoma, patirtis, kurią sukaupi apsilankęs. Tai, ką tu ten patyrei, buvo susiję su tavimi, tave palietė. Jeigu apsilankei kultūros organizacijoje ir išėjai su sujudintomis mintimis ar stipriomis emocijomis, naujais akiračiais, netikėtais klausimais, ta patirtis yra susijusi su tavo gyvenimu, su egzistenciniais klausimais ir organizacijos renginys pasiūlo praplėsti, įsigilinti, sustoti. Aš matyčiau taip šiuolaikinę organizaciją, bet tai gali būti tik vienas iš aspektų.
– Kodėl organizacijoms reikia, kad į jų veiklą įsitrauktų žmonės iš išorės?
– Kurti naują dalyką ar spręsti įsisenėjusias problemas nėra lengva. Tai ne vienkartinis susėdimas ir pasikalbėjimas, o bent kelis mėnesius trunkantis procesas. Organizacija turi norėti keistis ir išsikelti problemas, iššūkius.
Kūrėjai ateina su savo unikaliomis patirtimis, mąstymo, problemų sprendimo būdais bei atsineša laisvai samdomų profesionalų, antreprenerių mąstyseną. Jai būdingas pozityvus požiūris į pokyčius, gebėjimas įžvelgti galimybes, tiesioginė atsakomybė už savo darbo rezultatus.
Kūrėjų požiūris ir darbo metodai sąveikauja su organizacijoje nusistovėjusia tvarka ir gimsta nauja sinergija, atsiranda pokyčio galimybė. Įsivaizduokime, kai į ilgai verdantį troškinį mes įmetame kažką egzotiško ir gimsta naujas skonis. Tą naują skonį ir suteikia kūrėjai.
Kūrėjas gali užduoti tokius klausimus, kurie sukeltų naujas perspektyvas atveriančią diskusiją. Tarkime, kam reikalingas muziejus ar biblioteka. To nedrįstų paklausti tos organizacijos darbuotojai. Kūrėjas tarsi parodo veidrodį, sukuria erdvę pasižiūrėti sau į akis. Kaip sakome, kai žuvys plaukia vandeniu, to vandens lyg ir nemato, o kūrėjas lyg naras, kuris įneria į jam naują aplinką ir pradeda tyrinėti organizacijos vidų. Užduodamas klausimus ir bendraudamas su žmonėmis jis gali pastebėti, kaip veikia organizacija ir kaip galima ją keisti.
– Kūrybingumas cirkuliuoja ir „Kūrybinėse jungtyse“. Kaip kūrėjai tarpusavyje keičiasi žiniomis, praktikomis, metodais?
– „Kūrybinės jungtys“ – tai erdvė, kur susitinka įvairių sričių kūrėjai ir jie kartu išgyvena labai gilių patirčių. Jie daug mokosi ir dirba mūsų programose, taip šalia savo pagrindinės profesinės veiklos įgydami papildomų pokyčių agentų, fasilitatorių, edukatorių kompetencijų. Tai žmones jungia, formuojasi bendras vertybinis pagrindas, bendras suvokimas apie švietimo ir kultūros lauko problemas ir veikiančius jų sprendimo būdus.
Kai kalbasi profesionalai iš teatro, muzikos, dizaino, komunikacijos, psichologijos sričių, natūralu, kad gimsta unikalios perspektyvos, vyksta patirčių mainai. Gali sužinoti, kaip į tas pačias problemas žvelgia iš vizualiojo meno, o kaip – iš psichologijos perspektyvos. Vyksta tarpdisciplininis dialogas.
Ir tokia daugiabalsė grupė ieško kelių, kaip padėti vaikams atrasti mokymosi prasmę ir džiaugsmą ar kaip muziejui leistis į dialogą su savo auditorijomis. Kūrėjams imponuoja galimybė praturtinti savo akiratį kolegų iš kitų sričių požiūriu, susipažinti su kitais kūrybos metodais. „Kūrybinės jungtys“ daug dėmesio skiria savo narių mokymuisi vieniems iš kitų. Vėliau tarp kūrėjų vystosi bendri projektai, gimsta naujos iniciatyvos. Šia prasme asociacija veikia kaip tarpdisciplininių sąveikų katalizatorius.
– „Kūrybinės jungtys“ ir plačiau tyrinėja organizacijų kūrybiškumą. Papasakokite apie jį.
– Visi žmonės iš prigimties kūrybingi, o kaip su organizacijomis? Apie organizacijų kūrybingumą susimąstyti paskatino programos „Atvirumo menas“ patirtis. Pastebėjome, kad didelė dalis šio darbo sukasi apie kūrybiškumą: kaip pati organizacija gali permąstyti savo misiją ir tikslus, įvardyti ir atliepti kylančius iššūkius, sukurti ir įgyvendinti naujus veikimo būdus, kurti glaudžius ryšius su auditorijomis ir telkti bendruomenes.
Šiemet pradėjome vystyti unikalų įrankį – „Kūrybingos organizacijos indeksą“, skirtą apibrėžti kūrybiškai veikiančios kultūros organizacijos požymius ir jų pasireiškimo būdus. Jis veiks kaip diagnostikos, (įsi)vertinimo ir planavimo įrankis, jį organizacijos galės sau pritaikyti, siekdamos tobulėti kaip kuriančios, kryptingai mąstančios ir veikiančios, visuomenei svarbios organizacijos.
„Kūrybingos organizacijos indeksą“ ruošiame kartu su partneriais iš Jungtinės Karalystės. Mūsų vizija, kad tai taptų tarptautiniu įrankiu ir šį indeksą galėtų pritaikyti ir kitų Europos šalių kultūros organizacijos.
Planuojame kitais metais praktiškai išbandyti „Kūrybingos organizacijos indeksą“ ir kartu su kultūros organizacijomis paieškoti jo tobulinimo krypčių. Svarbu pažymėti, kad visą šią nuoseklią tiriamąją ir praktinę veiklą kultūros lauke įgyvendiname kaip viena iš 20 Lietuvos nevyriausybinių kultūros organizacijų, kurios gauna strateginę Lietuvos kultūros tarybos paramą.
