Kultūra

2021.03.20 22:21

Undinė Radzevičiūtė apie grožį: buvau įsitikinusi, kad vieną dieną man užduos tą klausimą, ir jo bijojau

Asta Skujytė-Razmienė, literatūros kritikė2021.03.20 22:21

Kovo 10 dieną Lietuvių literatūros ir tautosakos institute buvo apdovanota kūrybiškiausios 2020 metų knygos „Grožio ir blogio biblioteka“ autorė rašytoja Undinė Radzevičiūtė. Laureatę kalbina literatūros kritikė Asta Skujytė-Razmienė.

– Pasirodžius naujai rašytojo knygai, publika ir ypač kritikai dažniausiai ima lyginti ją su ankstesne. „Kraujas mėlynas“ skaitytojus nukėlė į Livonijos ordino saulėlydį, o „Grožio ir blogio biblioteka“ supažindina su 20 amžiaus pradžios Veimaro respublika ir jos sostine Berlynu. Kaip Berlynas vaizduojamas Jūsų romane? Kiek jums buvo svarbu istorinių detalių tikslumas?

– Detalės tikslios, tik „Grožio ir blogio biblioteka‘‘ – ne istorinis romanas. Jis turi visai kitą pasakojimo dominantę.

Tai rafinuoto, intelektualaus maniako ir jo kolekcijos istorija.

– „Lavonai, plaukiantys kanalu Berlyne, – įprastas dalykas“ (p. 28); „tūkstančiai neturinčių kuo užsiimti moterų pavertė Berlyną amoraliausia vieta Europoje“ (p. 7) – daugelis turbūt „siautulinguosius 20-uosius“ įsivaizduoja per „Didžiojo Getsbio“ ar džiazo amžiaus prizmę. Kodėl pasirenkate tokį žiūros į šį laikotarpį tašką? Budinate skaitytojus iš gyvuojančių stereotipų transo?

– Jūs kalbate apie amerikietiškus „roaring twenties‘‘, o aš rašau apie to meto Berlyną. Nors jūs teisi, tuo metu Berlyne buvo labai ryški amerikietiškosios kultūros įtaka. Bet tai, ką vadinate stereotipais, yra ne stereotipai, o laikotarpio bruožai.

– Walterį Schultzą, pagrindinį „Grožio ir blogio bibliotekos“ personažą, prikėlėte iš ankstesnės knygos „Baden Badeno nebus“. Kada pajutote, jog toji trumpa istorija, kurios centre – Walterio susitikimas su rašytoju Günteriu Grassu, ir neįprastas pastarajam pateiktas pasiūlymas reikalauja tęsinio, tiksliau – jų susitikimo priešistorės?

– Rašyti apie Walterį nusprendžiau praėjus pusei metų po to, kai baigiau „Kraują mėlyną“. Pagalvojau, kad šalia Senelės Amigorenos iš „Žuvų ir drakonų“ ir Mėlynakio Gerdo von Malikrodo iš „Kraujo mėlyno“ Walteris Schultzas yra trečias mylimiausias mano personažas.

O galbūt – antras.

– Kur slypi šis Walterio išskirtinumas?

– Mano mylimiausiais personažais tampa tie, kuriais aš pati galėčiau ar norėčiau būti, jei atsidurčiau jų situacijoje, jų laikais.

Aš būčiau puiki Senelė Amigorena, jei užmirščiau viską, ką žinojau ir ką supratau, ir mano gyvenimas priklausytų nuo dukters ir dviejų anūkių.

Bet aš neturiu nei dukters, nei anūkių, man dar nėra aštuoniasdešimties, užmiršau ne viską, o tik kai ką, ir net nerūkau.

Jei gyvenčiau viduramžiais ir būčiau vyras, norėčiau turėti tokį talentą kaip Mėlynakis Gerdas von Malinkrodas.

O jei gyvenčiau Veimaro respublikoje, norėčiau būti ciniškas paveldėtojas, koks yra Walteris Shultzas.

– Walterio personažas sunkiai telpa į tradicinę protagonisto ir antagonisto priešpriešą. Jį pavadinčiau turtingu ekscentriku. Ar tokių walterių įmanoma sutikti ir šiandien?

– Greičiausiai jų yra, tik jie gyvena už visuomenės ribų.

– „Grožio ir blogio bibliotekoje“ netrūksta... odos: nuo vairavimo pirštinių, 1924 m. pasirodžiusių Chanel „Cuir de Russie“, tatuiruočių iki gyvūnų ir žmonių oda aptrauktos Walterio knygų kolekcijos. Ar odą šiame romane galime laikyti dar vienu pasakojimo sluoksniu?

– Oda yra rišamoji pasakojimo medžiaga.

– „Grožio ir blogio bibliotekoje“ minimas Kranacho paveikslas „Venera“ ar Karlo Blossfeldto gėlių nuotraukos dabar nekelia pasibjaurėjimo, atvirkščiai – internete pilna aukštos raiškos printų su abiem šiais kūriniais. Bet ar to paties būtų galima tikėtis galvojant apie knygas, aptrauktas žmogaus oda? Ar galima perlipti per pirminį pasidygėjimą ir imti tai vertinti kaip meno kūrinį? Ypač jei nesi ekscentriškas aristokratas?

– Ta žmogaus oda trauktų knygų kolekcija nėra skirta plačiosios publikos akims. Walteris Shultzas yra kolekcininkas, besigrožintis savo kolekcija vienas ir tik retais atvejais kam kokį kolekcijos egzempliorių linkęs parodyti.

Ikirevoliucinėje Kinijoje buvo paplitęs panašus porceliano kolekcionavimo būdas. Kolekcininkas savo kolekcija grožėdavosi vienas, o prieš mirtį ją sunaikindavo.

Bet Walteris ne tik kolekcininkas, jis ir kūrėjas, todėl su savo kolekcija pasielgia kitaip.

– Dar vienas iš svarbių dėmenų romane, be gėrio ir blogio, grožio ir bjaurumo dialektikos, yra progresas. Froilen Berta, Walterio namų šeimininkė, yra tarsi paskutinis bastionas prieš neišvengiamą modernių įrenginių bei vertybinių pasirinkimų įsiveržimą į žmogaus gyvenimo erdvę. Kur romane, toje grožio, gėrio, blogio ir bjaurumo lygtyje, atsiduria progresas?

– Progresas tiek froilen Bertai, tiek Walteriui yra besiartinančio blogio apraiška.

– Romane vienas svarbiausių personažų yra odadirbys Mausas, atvykęs iš katalikiškosios Bavarijos. Walteriui „Dievas miręs“, Mausui jis – labai gyvas. Ar galima sakyti, kad tarp besikeičiančių vertybių ir comment il faut faire Mausas yra tarsi Walterio sąžinė ir moralė? Ar jis, kaip froilen Berta, bando neprisileisti ateinančio naujojo pasaulio?

– Joks kitas žmogus negali būti jūsų sąžinė ir moralė. O Mausas kurčnebylys, todėl nei apie savo sąžinę, nei apie savo moralę, nei apie savo tikėjimą nieko papasakoti negali.

O dėl froilen Bertos... ne ji viena bijo naujojo pasaulio, Walteris – irgi. Ir apskritai dauguma knygos personažų – suformuoti tos dekadansiškos tarpukario epochos. Tik vieni žiūri atgal, o kiti į ateitį, skendinčią pavojaus rūke.

– „Kartą skaičiau, kad filmus ir programas, skirtas intelektualų mažumai, specialiai rodo naktį. Kad kiti nesitraumuotų“, – rašėte „Strekazoje“. Toji intelektualų mažuma, kartais sutampanti ir su aristokratine mažuma, atiduria Jūsų kūrinių centre. Jie yra kandūs, nenuolaidūs, protingi ir tai žinantys – tokia bekompromisė pozicija reta mūsų literatūroje...

– Dauguma mano personažų turi mano charakterio savybių, domisi tais pačiais dalykais kaip aš, turi mano humoro jausmą ir net mano ligas. Todėl man nieko nereikia daryti specialiai.

– Apie ką Jums pačiai įdomiau rašyti – apie dabartį ar praeitį? Ar derinti jas abi, kaip tai darėte „Žuvyse ir drakonuose“?

– Bet kuri dabartis užrašyta iš karto tampa praeitimi.

– Užuot lietuvių skaitytojams pateikusi ką nors lengviau atpažįstamo, susijusio su šalies istorija, Jūs – atvirkščiai – serviruojate pasakojimus apie kitas šalis, taip tarsi griaudama įsitikinimą, kad lietuvių literatūra negali egzistuoti be Lietuvos joje. Štai net ir latviai skaitytojai iš jūsų „Kraujo mėlyno“ tikisi romano apie Lietuvą, bet nustemba, kad kūrinys – iš dalies – pasakoja jų pačių istoriją...

– Žmogui didžiausią įtaką daro jo šeima, o tik paskui – šalis, kurioje jis gyvena. Mūsų šeimoje buvo kalbama keturiomis kalbomis, mano močiutė mokėjo penkias. Dauguma jų – ir taisyklingai rašyti.

Prieš daugiau nei dvejus metus pasidariau genetinį testą ir paaiškėjo, kad mano DNR yra apie dešimt tautybių. Kai kurios net ne europietiškos. Ir tą testą vis atnaujina, ir vis kas nors naujo paaiškėja. O rašau aš apie tai, kas man svarbu, įdomu ir apie ką noriu rašyti.

– Walteriui paklausus froilen Bertos, kas jai gražu, ji atsakė, kad jai „gražu tai, kas miela“ (p. 106). O kas gražu Undinei Radzevičiūtei?

– Buvau įsitikinusi, kad vieną dieną man kas nors užduos tą klausimą, ir jo bijojau, nes tada jį turėsiu užduoti sau.

Mano grožio įsivaizdavimas kitoks nei Walterio, Lottos ar Bertos iš „Grožio ir blogio bibliotekos“‘. Jų grožio supratimas priklausė nuo aplinkos ir nuo to meto kultūros. O nuo to laiko praėjo beveik šimtas metų.

Kas gražu man?

Žmogaus, o ne dirbtinio intelekto sukurtos sistemos, kai kurie meno kūriniai ir peizažas be žmonių.

Nors šią žiemą ėjau grožėtis ryškiai spalvotai apsirengusiais žmonėmis, važinėjančiais rogutėmis ir snieglentėmis nuo akinamai balto ledinio kalno.

Tai atrodė kaip mažojo olando Hendricko Avercampo žiemos peizažų su čiuožinėjančiais mažučiais olandais parafrazė.

Tik gražesnė. Todėl ėjau žiūrėti tris kartus.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt