Su dar lietuvių skaitytojams nepažįstamu, nors jau išleidusiu daugiau kaip 120 knygų argentiniečių rašytoju Césariu Aira (g. 1949) mus ryžosi supažindinti nauja leidykla RARA, pateikusi jo romaną „Vienas keliaujančio dailininko gyvenimo nutikimas“ (iš ispanų kalbos vertė Aistė Kučinskienė).
Tiesa, jo romanai trumpi, net ir pastarasis turi tik 99 puslapius, bet rašytojas net ir glaustoje kūrinio erdvėje sugeba apčiuopti svarbias problemas, kurias įdomu lukštenti skaitytojui.
Galima sakyti, kad autorius romaną išrutulioja iš paprasčiausio enciklopedinio straipsnio, kurio apmatus ir randame kūrinio pradžioje. Romanas mus nukelia į 19 amžių, kur priešais skaitytoją iškyla visa dailininkų Rugendų giminė, tačiau kūrinio herojumi tampa Johanas Moricas Rugendas (1802–1858). Nors ankstesni giminės atstovai užsiėmė bataline tapyba, Johanui Moricui likimas lėmė (mat baigėsi Napoleono epocha) tapti peizažo tapytoju.
Neatsitiktinai į šį menininką dėmesį atkreipia gamtininkas ir geografas Aleksandras von Humboldtas, iškėlęs augalijos zoniškumo idėją. Šiam labiausiai ir rūpėjo, kad dailininkas vyktų į Pietų Ameriką, kurios augmenijos įvairovė yra žymiai turtingesnė negu Europoje, tuo labiau kad peizažas turi galimybę išreikšti vaizdų vienį, o gamtininkui jau seniai nedavė ramybės pasaulio vienovės idėja.
Šitaip Johanas Moricas, veikiamas gamtos fizionomikos teorijos, prisiklausęs gamtininko patarimų, lydimas bičiulio Roberto Krauzės, išsiruošia į kelionę. Tačiau jis puoselėja ir slaptą svajonę – jis nori patekti į Argentiną ir ten surasti tašką, „kur horizontas iš visų pusių plyti vienodu atstumu“. Šiuo dailininko siekiu rašytojas nutolsta nuo jo biografijos ir kuria kažkokią nerealią istoriją, kur regime, kaip susiduria tikrovė ir menas, o vizualusis menas tampa svarbesnis nei žodinė kūryba.
Johanas Moricas drauge su bičiuliu atsidūręs Pietų Amerikoje, be savo pagrindinio tikslo, nori dar pasiekti ir Buenos Aires, bet kol kas jiems labiausiai norėtųsi pamatyti du dalykus – žemės drebėjimą ir indėnų antpuolį. Žinoma, jie negali atvirai išsakyti savo norų, nes jie vietos gyventojams siejasi su nelaime. Suvokę, kad pirmoji svajonė sunkiai įgyvendinama, o antroji yra susijusi su atsitiktinumu, Rugendas ir Krauzė nė nenujaučia, kokį išbandymą jiems pasiųs Argentinos gamta.
Jų kelionės metu į Rugendo žirgą trenkęs žaibas išgąsdino pastarąjį, jis ėmė vilkti balnakilpėje įstrigusį raitelį tol, kol šis buvo visiškai sužalotas ir tik per stebuklą liko gyvas. Būtent šis įvykis ir pakeičia Rugendo gyvenimą. Tik svajonėse liks Buenos Airės, iki šio miesto jis niekada nebenukaks. Tačiau po ilgų kančių, po ilgo gydymo dailininkas sužalotu veidu tampa it pabaisa. Drauge romane atsiranda ir naujas motyvas – kiek žmogus gali pakelti, kad iš tikrųjų nevirstų pabaisa. Ir čia, galima sakyti, Rugendui ateina į pagalbą ne tik jo bičiulis Krauzė, kuris juo nuoširdžiai rūpinasi, bet ir menas.
Rugendo knyga „Vaizdinga kelionė po Braziliją“, kuriai tekstą parašo prancūzų žurnalistas, dailininko nuomone, praplečia pasaulio vienovės idėją, nes viskas yra vienis. Užtat ir į savo būklę dailininkas žiūri kaip į pasaulio tvarkos dalį, nes jis privalo sutalpinti savo dvasios chaosą į sveiko proto formas. Neatsitiktinai jis ir daro išvadą, kad būtent tekstas organizuoja pasaulio tvarką.
Romano antroje pusėje bičiuliams nusišypso laimė, jeigu tai galima taip pavadinti. Jie išvysta indėnų antpuolį ir turi galimybę jį stebėdami iš toli jį eskizuoti piešimo lapuose. Kartu Rugendas sugeba surasti ir naują kūrybos būdą, nes jis suvokia, kad Humboldto pasiūlytas metodas yra susijęs su tarpininkavimu, o jam norisi, kad tai, ką pasaulis bylojo, ir būtų pasaulis.
Ir šio metodo apoteoze tampa finalinė romano scena, kai Rugendas, atsidūręs tarp indėnų, juos piešia, o šie tarsi užhipnotizuoti paklūsta jam. Kerinti yra meno galia... Nors ir trumpas, bet įtaigus romanas, analizuojantis žmogaus ir gamtos, tikrovės ir meno, žmoniškumo ir monstriškumo santykius. Lauksime kito autoriaus romano – „Vaiduokliai“, kurį šiais metais pažadėjo išleisti leidykla „Rara“.
Meno jėgą galima pajusti ir antroje, tik jau visai kito pobūdžio knygoje, intriguojančiu pavadinimu suviliojančioje skaitytoją, jis joje aptinka visiškai nelauktus ir netikėtus dalykus, nors pavadinimas orientuoja lyg ir kita linkme. Tai lenkų rašytojo, kilusio iš Lietuvos bajorų Witoldo Gombrowicziaus knyga „Testamentas. Pokalbiai su Dominique`u de Roux“ (iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, išleido leidykla „Odilė“).
Knygos iniciatoriumi buvo prancūzų literatūros kritikas Dominique`as de Roux, jis, norėdamas papildyti Belfond`o leidykloje egzistuojančią knygų seriją „Pokalbiai“, į šį reikalą įtraukė Gombrowiczių. Tačiau nors 1968 metais ši knyga ir buvo išleista minėtoje serijoje, pats literatūros kritikas jau po Gombrowicziaus mirties prisipažino, kad iš esmės jos autorius yra lenkų rašytojas, nes neretai jis net klausimus susiformuluodavo pats sau. Tad nuo 1977 metų, kai pasirodė šios knygos antras leidimas, ji egzistuoja dabartiniu pavadinimu.
Ši knyga atsiveria priešais skaitytoją tarsi kūrėjo išpažintis. Mes žinome, kad rašytojas yra parašęs „Dienoraštį“ (1957–1966), jame apnuogina savo sielą kaip žmogus, o „Testamente“ jis pateikia savo kaip kūrėjo evoliuciją. Suprantama, kad žmogaus ir kūrėjo keliai susikerta, bet vis dėlto kūrybos pradas čia yra lemiamas. Žinoma, pradžioje jis kelis puslapius skiria savo kilmei, savo santykiams su motina ir tėvu, tačiau išsyk užsimena, kad pradėjo rašinėti nuo šešiolikos metų.
Ir rašytojas labai pagauliai vaizduoja tą vidinį nerimą, kuris jam neleidžia ramiai gyventi ir tiesiog skatina imti plunksną į ranką. Galima teigti, kad pirmoji jo knyga „Atsiminimai iš brendimo laikotarpio“ tampa tam tikra prasme pranašiška, nes visas jo tolimesnis gyvenimas bus susijęs su negailestingu brandos ieškojimu. Neatsitiktinai jis prisipažins, kad pirmoji knyga jam nedavė nieko ir kartu davė labai daug.
Jau kūrybinio kelio pradžioje rašytojas supranta, kad jis privalo tikrovę paversti privačia, nuosava, tik tada jis kaip autorius bus įdomus kitiems. Bet, kita vertus, jis jau po pirmosios knygos suvokia, kad kaip kūrėjas jis privalo atlaikyti ir literatūros kritikos argumentus, net jei jie jam atrodo kaip „asilo bliovimas“.
Tolimesnis jo kaip kūrėjo kelias rodo, kad jis palaipsniui žengia savosios brandos link, retsykiais teigdamas, kad netobulumas tampa viršesnis ir už tobulumą. Jam tenka surasti ir savo kaip lenko vietą pasaulyje, nes jis puikiai žino, kuo pasižymi Lenkija, ir nenori jai surasti pakaitalo, kaip jam siūlo Vakarų šalių skaitytojai. Kartu jis pripažįsta, kad lenkai yra tauta, kuri labiausiai susijusi su svajonėmis ir iliuzijomis, nors jam pačiam norisi, kad ji patikėtų tikrove. Galiausiai, kuo bebūtum, svarbiausia, jo nuomone, išlikti žmogumi.
Kalbėdamas apie savo gyvenimą, rašytojas iš esmės pasakoja savo romanų, pjesių, dienoraščio atsiradimo istorijas, kuriose jis su ironija žvelgia į save („turėjau būti antiparyžiečiu“), šmaikščiai kalba apie likimo ranką, jį nubloškusią į tolimąją Argentiną („karvių tėvynėje literatūra nėra vertinama“), atskleidžia savo santykį su kitais rašytojais. Pavyzdžiui, garsusis Jorge Luisas Borgesas jam atrodo paskendęs literatūroje, nors jis pats išpažįsta gyvenimą, Tolstojus ir Balzacas, jo nuomone, rašė visiems, tačiau susiskaldžiusiame šiandienos pasaulyje tai jau yra nebeįmanoma.
Moralė turinti savaime atsirasti kūrinio puslapiuose, o ne būti įnešama į jį kaip iš anksto sumanytas principas, todėl jam nepriimtini tokie komunistinės moralės skelbėjai kaip Louis Aragonas ar Pablo Neruda, kurie puikiausiai prisitaikė prie kapitalizmo sistemos. O štai Marcelis Proustas jam atrodo kaip rašytojas, kuris pernelyg susijęs su salonų gyvenimu, išsako savo priešiškumą ir tuo metu garsėjančio naujojo romano atstovams, aiškindamas, kad nors jų romanai tapo madingi ir yra gerai perkami, bet jų niekas neskaito.
Ši knyga nepaprastai tiksliai atveria vidinį kūrėjo gyvenimą, atskleidžia jo kūrybos vingius, jo nelengvą gyvenimą ant skurdo ribos, taip pat ir sugebėjimą išlikti savimi, o svarbiausia, kad visas tas pasakojimas yra nuspalvinamas subtilia ironija, šmaikščiu, bet orumo kupinu žvilgsniu, kai kada nusileidžiant ir į tokias sielos gelmes, kurios, galima sakyti, ribojasi su pragaru. Knyga – tarsi nuostabus dvasios nuotykių romanas.
