Kultūra

2020.11.28 14:31

Po „Velnio nuotakos“ rašytoja pratrūko: sakiau, prie kiekvieno lietuviško filmo reikia prirašyti „Atsargiai, sifilis!“

Rūta Oginskaitė2020.11.28 14:31

Pirmasis lietuviškas kino miuziklas „Velnio nuotaka“ – vienas ryškiausių Lietuvos kino filmų, o Vaivos Mainelytės Jurga ar Gedimino Girdvainio Pinčiukas – vieni ryškiausių vaidmenų. Apskritai iš visų Arūno Žebriūno filmų kartais atsimenamas tik šis. Kartais net be režisieriaus pavardės. 

Kino ir teatro kritikė Rūta Oginskaitė narplioja įdomią ir paradoksų kupiną „Velnio nuotakos“ filmavimo istoriją ir miuziklo kelią į ekranus, o jis anaiptol nebuvo paprastas.

Publikuojame jos knygos „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ (leidykla „Tyto alba“) ištrauką.

***

Žebriūno sumanymu „Velnio nuotakos“ prologas vyksta danguje – kad būtų akivaizdu, už ką tie angelai išvaryti. Ir čia jau asmeninis Žebriūno požiūris į rojų: ten nuobodu, nes Švenčiausiasis Ypata laukia tik garbinimo ir pats nuo to užmiega, štai tada angelai, ypač tas rudaplaukis, puola prie vaišėmis nukrauto stalo. Ak negarbinat, neklausot – lauk iš rojaus.

Dangaus karalystę filmo dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė įkurdino Kaukazo kalnuose, ten operatorius Algimantas Mockus 3400 metrų aukštyje labai nelengvai surado aikštelę, kurioje tilptų ir artistai, ir šokėjai, ir filmuotojai. Visi nuo išretėjusio oro silpo, kraujavo nosys, streikavo širdys.

Dangaus karalystę filmo dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė įkurdino Kaukazo kalnuose.

Užtat Baltaragio malūnas ir tas ežeras, į kurį sukrinta dalis nubaustų angelų, – Lietuvoje, prie Strėvos, „už Trakų, važiuojant link Alytaus“, prisiminė Mockus.

„Vietą išrinko žiemą, viskas gerai. Pavasarį, kai nutirpo sniegas, išaiškėjo, kad ten pelkė. Reikėjo maždaug poros dešimčių savivarčių žvyro supilti, kad būtų galima privažiuoti prie tos kalvelės, ant kurios turėjo pastatyti malūną. Malūno inžinieriai pasakė: darysim metalinius sparnus, ant jų užkalsim medžio. Atvažiuojam filmuoti – sparnai nulinkę. Metalas neatlaikė. Iki tol buvo rasta malūno konstrukcija pas seną malūnininką Aukštaitijoj – jis paprašė neblogos sumos, direkcijai atrodė per brangu. Teko važiuoti pas tą malūnininką ir pirkti tą seną konstrukciją.“

Vasara buvo šalta, ledinė, filmavimui parinkta vietovė šaltiniuota – ištisas purvas, bet jie kūrė tai, ko Lietuvos kino studijoje dar nebuvo. Aktoriai, nors ir vaidino pagal fonogramą, turėjo išmokti savo arijas, kad kuo natūraliau atrodytų kadre. Sako, kad filmo dar nebuvo, o visa studija jau dainavo Ganelino muziką.

Žebriūnas įsiminė ir visuotinį entuziazmą, ir tai, kad „labai ilgas, sunkus periodas paruošti muzikinę juostą. Gal todėl miuziklų daugiau ir nebuvo, nes tai dvigubas darbas“.

Sako, kad filmo dar nebuvo, o visa studija jau dainavo Ganelino muziką.

Filmas išgarsino Vaivą Mainelytę, kuri vaidino Marcelę ir Jurgą, Gediminą Girdvainį, vaidinusį Pinčiuką.

Atlikti Uršulės vaidmenį Žebriūnas pasikvietė Reginą Varnaitę, kuri kaip kino aktorė buvo debiutavusi jo „Kanonadoje“, o „Velnio nuotakos“ laikais jau buvo garsi scenos komikė, ji ir Kauno teatro spektaklyje vaidino Uršulę.

Kino režisierius Arūnas Žebriūnas

Pirmą kartą Žebriūno filme vaidino Regimantas Adomaitis, kanoninis kitų režisierių filmų gražuolis – būtent tokį Žebriūnas įsivaizdavo Jurgos mylimąjį Girdvainį.

Keistų, dažniausiai nemaloniai keblių dalykų nutiko kuriant tą filmą. Mockus atsimena, kad pirmas epizodas, kurį nufilmavo, vyko pirtyje – Pinčiuko ir Raupio derybos.

„Paskui iš Maskvos staiga komanda: atvažiuoti su aktorių bandymais, su muzika. Kažkas paskundė, kad lietuviai daro filmą apie velnius. Maskvoje pasižiūrėjo, pasiklausė... Tada vyriausiasis Žebriūno klausia, kas tavo operatorius – čia man Žebriūnas pasakojo! Kai sužinojo, kad filmuoja Mockus, iškart įsakė: „Išrašykite jiems „Kodaką“. Visiška retenybė tada!

Gavom 9000 metrų „Kodako“. Tiek turėdami, filmuoti galėjom tik vienu dubliu. Nutarėm su Žebriūnu: jeigu nepasiseka scenoje kas nors – negalima kartoti, reikia iš naujo daryti. Nes nuo kartojimo vaidybos kokybė prastesnė.

O linksmiausia istorija – kad ta pirmoji pirties scena buvo nufilmuota su sovietine juosta, tik po to gavome „Kodaką“. Žebriūnas sako: ką darom? Sakau, nieko nedarom, paliekam. Žinau savų paslapčių, kaip elgtis su nekokybiška sovietine juosta – kokios yra bėdos ir kaip jas naikinti. Ir ta scena filme atrodo kaip su „Kodaku“ filmuota.“

Borutos romane vyrai veja iš kaimo Uršulę, įtariamą raganavimu, kito kaimo vyrai nesutinka įsileisti raganos, ir ginčas vyksta ant tiltelio. Iš kažkur atsiranda nepažįstamas ponaitis (persikūnijęs velnias), kuris pataria, kaip senovėje atskirdavo, ar čia tikrai ragana: rankas pririšdavo prie kojų ir mesdavo į vandenį, jei išplauks...

Pirmas dublis nepavyko, nes Gediminas Girdvainis per anksti išniro. Filmuodami antrą dublį, vos nenuskandino pririšto aktoriaus. Velniava?

Žebriūno filme kaimo vyrai riša Pinčiuką prie kryžiaus ir tuoj degins, nes jau įtaria, kad tai nelabasis, tik Uršulė įkalba juos pirmiau mesti sugautąjį vandenin – nes jei išplauks, tai gal žmogus! Ji juk jau tekėjo už to pasiutėlio ir žino, kad vanduo – jo buveinė. Abu susimirksi, ir Pinčiukas su visu kryžiumi metamas ežeran. Pirmas dublis nepavyko, nes Gediminas Girdvainis per anksti išniro. Filmuodami antrą dublį, vos nenuskandino pririšto aktoriaus. Velniava?

Velniškus nesusipratimus vainikavo teismas filmą baigus. Sigitas Geda, kurio eiliuotus žodžius dainuoja „Velnio nuotakos“ personažai, kreipėsi į Autorinių teisių agentūros Lietuvos skyrių (ViATA), „prašydamas ištirti klausimą dėl pripažinimo jo scenarijaus bendraautoriu“. Agentūra paprašė Kino studijos atsiųsti galutinį scenarijaus variantą, filmo montažinius lapus, sutarčių kopijas.

Paskui Geda pateikė ieškinį teismui, nes jeigu jis scenarijaus bendraautoris, o ne tik dainuojamų tekstų eiliuotojas, jis turi gauti atitinkamą honorarą. „Velnio nuotaka“ filmuota 1974 metais, Geda ėmė ieškoti teisybės 1975 metų sausį, prasidėjo teismo posėdžiai, kuriuose ieškovas – poetas, o atsakovė – Kino studija.

Aukščiausiojo Teismo sprendimas paskelbtas 1976 metų vasarį. Per kelis juridinės leksikos puslapius išdėstyta, kad titruose Geda figūruoja kaip scenarijaus bendraautoris, nors jokia sutartis to neatspindi, ir tai esą Kino studijos neapsižiūrėjimas, o dėl honoraro – pasirodo, už eiliavimą poetas gavo daugiau, nei būtų gavęs kaip bendraautoris, sukūręs, anot teismo, 25 proc. scenarijaus.

Dėl sutarties su poetu netikslumo – Lozoraičio rezoliucija redaktūrai ant teismo sprendimo, atsiųsto į Kino studiją: „Perduodu dalykiniams ir filosofiniams apmąstymams. Kad ateitis panašių istorijų nebekartotų. 1976. III. 4.“ Tiktai po teismo sprendimo – 1976 metų pavasarį – pagaliau buvo galima išleisti „Velnio nuotaką“ į ekranus.

Ką jis padarė su „Baltaragio malūnu“!

Ką jis padarė su „Baltaragio malūnu“! Tai ne vien rašytojo Kazio Sajos, Žebriūno pusbrolio, retorinis pasipiktinimas. Panašiai kalbėta, rašyta, tebekalbama...

Ypač piktinosi rašytojai. Vėl, kaip ir „Mažojo princo“ laikais, praėjus dešimtmečiui, kilo panašios diskusijos – ar režisierius turėjo teisę imtis garsaus kūrinio, branginamos klasikos, kaip jis galėjo „darkyti“ literatūrą! Tik šįkart reakcijos piktesnės, nes ir „darkomoji“ literatūra artimesnė.

Legendos. A.Žebriūnas

Saja pasipiktino vien sužinojęs, kad Žebriūnas imasi Borutos kūrinio: „Atsimenu, kaip Kino studijoje Arūnui girdint pasakiau: geriau eik tu, Arūnai, į kokią nors bazę vogti, negu kad imtumeis statyti mano mylimiausią vaikystės knygą. Nes ten tautosaka, kaimas. Esu augęs kaime, pažįstu kaimo gyvenimą, paskui dažnai jame lankęsis, maloniai priimtas. Arūno kaime nebūdavo. Ant pirštų galima suskaičiuoti, kiek Arūnas yra buvęs kaime.

O pasakiau aš tą frazę, kai buvo „Velnio nuotakos“ medžiagos peržiūra. Absurdiškai atrodė. Apsiverstų grabe Boruta, jeigu pamatytų.

Dabar aš suprantu, kad man trūksta tam tikro modernaus išsilavinimo. Arūnas buvo labiau priėmęs savo gyvenime čia ir dabar, ko aš iki šiol negaliu priimt. Aš dabar suprantu, kodėl tas filmas giriamas, kad tai buvo naujas žodis mūsų kinematografe, o aš, kaip kaimietis savo sieloje, manau, kad lietuvių kine nėra lietuviško kaimo, teatre taip pat. Kaimas ir tautosaka, kuri labai suaugusi su mūsų kaimu, – ją buvo mano svajonė pajusti.

Mane vemt verčia, kai rodo – nesvarbu kas, ar tai būtų „Niekas nenorėjo mirti“, ar „Velnio nuotaka“, – kaip važiuoja arkliais: būtinai, jeigu tu turi botagą, tai tuos arklius plaki. Dieve mano... Mylėdavo žmonės arklius. Be reikalo neplakdavo. Sakydavo: be arklio pasninkas, be karvės badas.

Tačiau abejoju, ar ant manęs pyko Arūnas. Jam turbūt buvo nusispjaut. Kino žmonės buvo pripratę girdėt ir gerų, ir blogų žodžių. Tokių blogų, kurie kvepėjo cenzūra, filmo uždarymu. Aš nepriklausau tiems kritikams. Jei galėčiau, aš taip nebedaryčiau, nebesakyčiau Arūnui.“

Mane vemt verčia, kai rodo, kaip važiuoja arkliais: būtinai, jeigu tu turi botagą, tai tuos arklius plaki. Dieve mano... Mylėdavo žmonės arklius. Be reikalo neplakdavo.

Dar filmo nebuvo, o Juozas Baltušis, apskritai nemėgęs Lietuvos kino studijos ir lietuviškų filmų, 1974 m. dienoraštyje užrašė, kad Borutos našlei neramu: „Gatvėje sutikau Helgą Borutienę. Smarkiai susijaudinusi dėl K. Borutos „Baltaragio malūno“ ekranizavimo Lietuvos kino studijoje.

Pakeitė pavadinimą, dabar „Velnio nuotaka“, viską jaukia, su ja nesiskaito, iš „Baltaragio malūno“ daro miuziklą. Prašo imtis kokių nors žygių, sukliudyti šį žalingą darbą. O ko galima imtis?

(...) Kino studijoje sėdi kultūriniai banditai, remiami iš kažkur „aukščiau“, sauvaliauja, tiesiog siautėja, išdarinėja ką tiktai nori, ir visiškai nėra kur kreiptis, apsaugoti puikųjį Kazio Borutos kūrinį nuo išniekinimo.“

Baltušis, tuo metu ruošiamų Borutos raštų įžanginio straipsnio autorius, pažadėjo pasidomėti, kreiptis į kino vyresnybę ir apsaugoti literatūrą, tuo labiau kad, jo nuomone, „Žebriūnas – joks kino režisierius“. Bet dienoraštyje neparašė, ar kreipėsi.

Liobytei, kuri savo kūryboje rėmėsi tautosakos motyvais, „Velnio nuotaka“ pasirodė visais atžvilgiais svetima.

„Velnio nuotaką“ 1976 metais pažiūrėjusi rašytoja Aldona Liobytė ne viešai, bet laiške bičiulei mokytojai Onai Dabrilaitei pasiguodė norėjusi bėgti iš filmo seanso. Liobytei, kuri savo kūryboje rėmėsi tautosakos motyvais, „Velnio nuotaka“ pasirodė visais atžvilgiais svetima, ir įspūdžių ji netramdė:

„Žebriūnas spaudoje aiškinasi, kad filmas tiek lietuviškas, kiek jis lietuvis, bet man tas filmas veikiau žydiškas, nes kompozitorius Ganelinas, žydas, paliko čia ryškius pėdsakus. Žodžiu – „Lietuva svetimtaučio akimis“, ir tai tokio, kuris čia tik akimirką tėra buvęs.

Visi murkdosi kaip varlės vandenyje, o jau klaikiausią įspūdį daro velionis Babkauskas, įmurkdytas į plastmasinį pamuilių bliūdą ir geria iš bažnytinio kieliko. Gal čia antireliginis momentas, bet pakako Babkauskui ištarti, kad velnias nuneš jo dūšią – ėmė ir nunešė.

Aš vien dėl to šio filmo neleisčiau. Velnias mūsų mitologijoje nėra nupuolęs angelas, o stačiai vyriška vėlės giminė (velinas), bet Žebriūnui pakako žinių sukurti tokias nupuolusias angeles, kurių nė pats velnias nenorėtų.

Adomaitis net šliūbą ima su išverstom zuikenom – gal radikulito suriestas į bitę? Žodžiu, toks Disneilendas, kokio mes nė nesapnavom. Tik kam Borutą murkdyti į tą pamuilių bliūdą? Jiems vis norisi padaryti kad ir nežmoniškai, by tik amerikoniškai, bet, iš šiaudų išėję, šieno nepaveja.

Na, ar ne mano teisybė, kad prie kiekvieno lietuviško filmo reikia prikalti skelbimą: „Atsargiai, sifilis!“ Nėjau kokį penketą metų, dabar vėl gražų penkmetį, jei gyva būsiu, neisiu.“

Na, ar ne mano teisybė, kad prie kiekvieno lietuviško filmo reikia prikalti skelbimą: „Atsargiai, sifilis!“

Vadinasi, kas sukurta rašytojų – kone šventraščiai, užtat kas sukurta kino režisierių, radusių įkvėpimą literatūroje, – „žalingas darbas“, „išniekinimas“, „pamuilių bliūdas“, net „sifilis“. Kino kritikai pakilo ginti filmo ir režisieriaus teisės kurti.

Vėl, kaip ir prieš dešimt metų, kai ekranuose buvo rodomas „Mažasis princas“, kino recenzentai gavo progą pastebėti, kaip rašė Neringa Jonušaitė, kad filmas, šiuo atveju „Velnio nuotaka“, turi „tiek šalininkų, tiek priešų“, tik šįkart „filmo kūrėjų kolektyvas nuėjo kaip tik vaisingiausių ieškojimų keliu“.

Be abejo, rašiusieji matavo, kiek Žebriūno kūrinys atitinka „Borutos nurodytą siužetą“, rado, kad kino filmo fantazijos kartais „neturi organiškos jungties“, bet „šis kūrinys kupinas savito grožio“.

Štai Laimono Tapino išvada apie ekranizaciją, kurioje „nėra nė vieno K. Borutos žodžio, neliko joje ir tos grėsmės nuojautos, kuri, karo siaubo rašytojui padiktuota, lyg juodas šešėlis plevena apysakoje. Nepaisant visų nutolimų nuo apysakos, filme išliko, o vietom net sustiprėjo liaudiškas sąmojis, tas poezijos kupinas, iš liaudies pasakų ir legendų atgimęs pasaulis, kurį, tiesa, K. Boruta vaizdavo labiau tragiška gaida, o A. Žebriūnas į jį pažvelgė su geraširdiška ironija.“

Svarbiausias kino kritikų bastionas tuo metu buvo „Kino“ žurnalas, ėjęs kas mėnesį ir redaguotas Sauliaus Macaičio, tačiau „Kine“ recenzavo ne jis, o pradedantis jo kolega Linas Vildžiūnas.

Kaip ir Sirijos Gira „Mažojo princo“ laikais, Vildžiūnas pareiškė tiesiai: „Ir skeptikai šį kartą liks apvilti, nes gimė grakštus, spalvingas reginys, kupinas fantazijos, juoko, kartais liūdesio, o svarbiausia – muzikos. (...) lietuviškas kinas, linkęs į dramatizavimą, jau seniai laukė panašaus aukštos kultūros pramoginio kūrinio.“

Ir taikli pastaba apie ekranizacijos ryšį su rašytojo kūriniu: „Literatūrinis prototipas tarsi laiko „Velnio nuotaką“ už ilgo pasaito, pakankamai ilgo, kad ji galėtų valiūkiškai siausti, bet vis dėlto neleidžiančio galutinai ištrūkti į laisvę. O ši laisvė pramoginiam filmui, kuris adresuojamas masiniam žiūrovui, turbūt ir yra svarbiausia.“

Iki filosofinių K. Borutos romano gelmių juosta, aišku, irgi nepakyla. Tačiau ji to ir nesiekė.

Macaitis savo požiūrį į „Velnio nuotaką“ užtvirtino po gerų trijų dešimtmečių, komentuodamas filmą internetinėje Lietuvių filmų centro svetainėje: „Iki filosofinių K. Borutos romano gelmių juosta, aišku, irgi nepakyla. Tačiau ji to ir nesiekė. Ryškus ir raiškus folklorinis (tiesa, įžūliai modernizuotas) reginys, kurio varomoji jėga – pagavi V. Ganelino muzika, realizuotas smagiai atsipalaidavus. Griaunanti ankstesnių filmų įtvirtintą legendą apie niūrų lietuvio būdą, „Velnio nuotaka“ imponuoja linksma dinamika ir lieka stovėti skyriumi visame Lietuvos kinematografe.“

Retrospektyva. S. Macaitis pristato filmą "Velnio nuotaka"

Filmas vien per pirmus rodymo metus surinko pusę milijono žiūrovų. Ir tebežiūrimas, vadinamas legendiniu. „Velnio nuotaka“ atgyja įvairiomis formomis. Pagal filmo garso takelį Operos ir baleto teatre buvo sukurtas baletas „Baltaragio malūnas“. Scenoje ne kartą statytas miuziklas „Velnio nuotaka“ – rodytas didžiulėse scenose ir arenose, surenkančiose tūkstančius žiūrovų.

„Velnio nuotakos“ vardą norėta suteikti net grožio salonui. Įdomu, ką jie turėjo omenyje? Uršulę?

Iš visų Žebriūno filmų kartais atsimenama tik „Velnio nuotaka“. Kartais net be režisieriaus pavardės.

Lapkritį ir gruodį LRT kartu su Lietuvos kino centru rengia režisieriaus A. Žebriūno 90-ojo jubiliejaus minėjimą. LKC restauruotų režisieriaus filmų retrospektyvoje žiūrovai dar pamatys:

„Riešutų duona“ (gruodžio 5 d.)

„Gyvieji didvyriai“ (gruodžio 19 d.)