„Sovietų Sąjungoje, visuose totalitariniuose režimuose, kaip ir šiandien Vladimiro Putino Rusijoje, sportas yra politiškas – tai tiesiog ginklas, kurį jie naudoja. Uljana Semionova jiems buvo tarsi atominė bomba“, – interviu portalui LRT.lt sako filmo „Ulja“ režisierius Viesturs Kairišs.
Kanų kino festivalio konkursinėje programoje „Ypatingas žvilgsnis“ dalyvavo bendros Latvijos, Lietuvos, Estijos ir Lenkijos gamybos filmas apie legendinę krepšininkę U. Semionovą. Latvių režisieriui V. Kairišui filmą sukurti pasiūlė aktorius Kārlis Arnolds Avots, kuris svajojo įkūnyti šią ypatingos išvaizdos ir talento moterį. Filme Uljanos tėtį suvaidino lietuvių aktorius Aleksas Kazanavičius, koprodiusavo Ieva Norvilienė, o kostiumus kūrė Rūta Lečaitė.
Neįprastai didelio ūgio mergina Ulja iš atokaus kaimo 1964 m. pakviečiama žaisti į krepšinio komandą. Juodai baltas filmas originalia kalba skverbiasi į merginos vidinį pasaulį. Jos būsenos vaizduojamos nuožmios sovietinės sistemos režime, dar labiau paaštrinančioje ir taip sudėtingą kelią į savęs priėmimą. Filmas savo stiliumi išsiskyrė iš viso „Ypatingo žvilgsnio“ konkurso.
– Man padarė didžiulį įspūdį tai, kaip jūs pavaizdavote pačias varžybas. Juk tai labiau filmas apie žmones nei apie sportą, ir jis labai originalus. Jūsų pasirinkti rakursai, varžybų montažas – tai tikrai kažkas ypatingo. Filmas labai skiriasi nuo visko, ką esame matę iki šiol filmuose apie sportą. Kaip buvo sukurta ši koncepcija, jūsų kino kalba?
– Žinoma, kai kalbama apie sportą, pirmiausia, visada kyla klausimas – kaip nufilmuoti varžybas? Mes norėjome sukurti labai subjektyvų ir šiek tiek vizionierišką filmą, tad negalėjome pačio žaidimo staiga imti ir filmuoti objektyvia kamera. Juolab kad aš pats nesu didelis gerbėjas komercinių sporto filmų, kuriuose pilna klišių, kur visi elgiasi amerikietiškai. Pabaigoje herojus laimi, o iki tol jis kovoja. Be to, tokiam filmui sukurti reikia ir kitokių pinigų, nei mes turėjome. Tiesą sakant, mažas biudžetas visada skatina kūrybiškumą.
Be to, mes tyrinėjome to laikmečio žaidimą, nes krepšinis taip pat pasikeitė. Visų pirma, sporto salėje jos įgyvendina tam tikras kombinacijas. Konsultavomės su U. Semionovos treneriu. Jis taip pat buvo ir mano pirmasis krepšinio treneris. Treniravausi pas jį metus. Pamenu, kad jis – legendinis jaunimo treneris ir puikiai išmanė tas kombinacijas. Kartu su kitu vyru jie padėjo atkurti kombinacijas, tai buvo tarsi tam tikros choreografijos sukūrimas. Kai mes ruošėmės filmuoti, mes jau turėjome žaidimo struktūrą.
Kadangi pradėjome filmuoti Latgalės kaime, tai šiek tiek nulėmė poetinę prieigą ir mes radome tikrai įdomių sprendimų. Visada maniau, kad turime išlaikyti šį poetišką požiūrį į krepšinį, o ne objektyvų. Todėl mes tikrai stengiamės daugiau dėmesio skirti tam, kaip ji jaučiasi rungtynėse, kaip ji kovoja, kaip žaidžia. Tiesą sakant, labai bijojau šio filmo, nes maniau, kad jis gali būti pražūtingas. Bet pradėjus ir atradus unikalią kalbą, jau buvau įsitikinęs ir tuo, kaip nufilmuoti rungtynes, jas filmavome beveik paskutiniame etape.
Man buvo labai svarbu išlaikyti šį vidinį vizionieriškumą, kad bandytume viską matyti iš jos perspektyvos. Mūsų pagrindinis tikslas visada buvo pabandyti įsiskverbti į U. Semionovos vidų, į jos protą. Daugiau susitelkti į tai, kaip ji jaučiasi, o ne į patį žaidimą. O tada, žinoma, įvyko ir keletas stebuklų, pavyzdžiui, lietus. Visada reikia tikėtis, net jei negali visko kontroliuoti.
– Pratęsiant pokalbį apie filmo kino kalbą, norėjau jūsų paklausti apie dokumentiškumą. Pirmieji filmo kadrai, o ir vėlesnės scenos, man labai priminė Baltijos poetinį dokumentinį kiną. Galvojau, ar tai buvo jums įkvėpimo šaltinis, o galbūt tiesiog norėjote vaidybinį filmo audinį praturtinti dokumentalumu?
– Baltijos dokumentika ar poetinė Rygos dokumentinių filmų mokykla nedarė tiesioginės įtakos, bet, žinoma, man ji labai patinka. Vis dėlto labiausiai norėjau dirbti su pačia kino kalba kartu su Wojciechu Starońu. Su juo, galima sakyti, esame sielos draugai ir dirbome ne pirmą kartą. Kartu filmavome „Sausį“, taip pat esame sukūrę trumpametražį dokumentinį filmą apie Sentikių salą Pietų Estijoje.
Man labai svarbu išlaikyti visus kino kalbos elementus: gerą istoriją, gerą vaidybą, bet taip pat reikia tikro kinematografinio požiūrio. Pavyzdžiui, žiūrėjome Ingmaro Bergmano „Personą“, kad geriau suprastume, kaip mąstyti apie vidinius procesus, kaip būti labai subjektyviems.
Mano pagrindinė užduotis – rasti kino kalbą, kuri leistų parodyti nematomą žmogaus pasaulį. Tuomet kyla klausimas – kaip tai parodyti neapsiribojant žodžiais. Aš bandau išgauti tą paslėptą prasmę arba išreikšti tai, ką jauti.
Be to, mano tėvai susitiko 1964 metais ir pamilo vienas kitą. Mano tėvas buvo mėgėjas fotografas. Mano mama yra iš Latgalės, o jis – iš Rygos. Turiu tūkstančius juodai baltų nuotraukų iš to laikotarpio, su kuriomis daug dirbau. Daugelis idėjų filme yra pagrįstos jo fotografijomis. Taip pat ir mūsų personažai atkeliauja iš jų, ieškojome įdomių veidų.
Iš esmės siekis laisvai kurti kino kalbą yra mano nuolatinė kova. Filmas turi būti estetiškas ir turėti vizionierišką vizualinį požiūrį, kuris, žinoma, būtų susijęs su istorija.
– Kalbant apie vizualumą, buvo labai įdomu stebėti, kaip filme juda kūnas, tai priminė choreografiją. Kadangi turite patirties kuriant operas ir teatrą, tai tikriausiai padėjo jums režisuojant ir šį filmą?
– Aš nebebijau to, kad turiu abi profesijas. Anksčiau maniau, kad turiu pasirinkti vieną. Bet dabar suprantu, kad patirtis su tokiais skirtingais žanrais yra privalumas, nes beveik niekas nedirba abiejuose laukuose. Visada panaudoju šią savo patirtį. Pavyzdžiui, kai kuriu operą, manau, kad kartais reikia ją kurti tarsi dokumentinį filmą. Tai panašu į tai, ką sako Werneris Herzogas: jei kuri vaidybinį filmą, turi jį kurti tarsi dokumentinį, o jei kuri dokumentinį – kaip vaidybinį. Aš tai darau visą laiką – kuriu filmus kaip operas.
Iš esmės siekis laisvai kurti kino kalbą yra mano nuolatinė kova.
Operos scenoje kūriau tikrai didelius pastatymus – „Nibelungų žiedą“ Berlyne, Kelne. Turėjau vieną tokį laikotarpį, buvau beveik tik operos režisierius. Tai truputį trukdė mano kino režisieriaus karjerai, bet kartu leido suprasti savo mąstymo mastą. Nes aš jaučiausi labai patogiai šitame didžiuliame dalyke.
Būtent todėl pradėjau kurti dokumentinius filmus kaip operas. Taip pat ir visus keturis savo ilgametražius filmus sukūriau būtent taip. Dėl šios priežasties ir istorijų filmams ieškau praeityje. Man labai sunku sukurti šių dienų istoriją, nes nejaučiu didelio mastelio jose. Žinoma, šiandien vyksta karas, bet ši tema dar kiek per arti. Tai nėra lengva. Reikia šiek tiek atsitraukti laike, kad galėtum parodyti šiuolaikinius dalykus. Nors, be abejonės, mes tai darome dėl to, ką jaučiame šiandien.
Šiuo metu daugiau dirbu teatre ir kine, nes juose galiu būti kūrybingesnis ir laisvesnis, ypač siužeto atžvilgiu, nes operoje privalai daryti tai, kas parašyta. Laikytis libreto. Nors spalio mėnesį grįšiu prie operos, statysiu „Der Rosenkavalier“. Vis dėlto man visada įdomu imtis didelių sudėtingų dalykų, kad ir, pavyzdžiui, su Lietuvos dirigentu Modestu Pitrėnu, kuris yra labai geras mano draugas ir daug kartu dirbome.
– Ar galime trumpam sugrįžti prie subjektyvumo aspekto? Man filme labai patiko kadrai, kuriuose vaizdas nėra sufokusuotas. Galbūt galėtumėte papasakoti apie šį filmo aspektą.
– Aš taip pat esu didelis šio metodo gerbėjas! Kalbėjomės su Wojchiechu, kaip galėtume pasiekti panašų efektą, kurį pavyko sukurti ankstesniame filme „Sausis“, jį filmavome ir su „Super 8“ kamera. Diskutavome, kad ir šiame filme reikia sukurti įspūdį, kad patenkame į Uljanos vidų, į šios keistuolės, įdomios asmenybės požiūrį. Kaip perteikti tai, kaip ji jaučiasi, kai būna labiausiai savimi, o tai turėjo turėti keistumo pojūtį. Manau, kad kiekvienas žmogus jaučia kažką panašaus.
Taigi panaudojome studento iš Lodzės kino mokyklos išradimą. Tai tiesiog skylė juodame popieriuje priešais kamerą. Mes ją vadiname „beprotiška kamera“. Nufilmavome daug scenų su ja. Wojciechas elgėsi taip, tarsi nebūtų jokios kontrolės, viskas galima. Mums visiems labai patiko šis efektas. Jis suteikė tai, ko labiausiai ieškojau – padaryti nematomą pasaulį matomu. Be to, tai ir labai metaforiška kino kalba, kuri kažkokiu būdu susijusi su giluminiu „aš“, pasąmone, kurią kartais net sunku atpažinti, kai net nebeįmanoma aiškiai įžvelgti kraštovaizdžio.
– Grįžkime prie tos stiprios jutiminės struktūros, kuri sukurta filme. Manau, kad, kai kalbame apie sportą, kalbame ir apie bendrystę, apie grupę, tačiau man susidarė įspūdis, kad tai filmas apie vienatvę. Apie tokią vienatvę, kuri yra tarsi nulemta, taip pat sukelta vyriausybės įsikišimo į žmogaus gyvenimą. Ką jums simbolizuoja šis vienišumas ir ko iš to išmokote?
– Tai yra vienas paradoksas, kurį pajutau premjeros metu. Mes stengėmės būti labai, labai subjektyvūs, įsigilinti į vieną konkretų žmogų, pajusti veikėją tikrai labai giliai ir būti kuo lokaliau, bet, kuo giliau ėjome, tuo universalesnis filmas darėsi. Man atrodo, taip nutiko dėl to, kad supratau, jog keistuolis neegzistuoja už tavęs, keistuolis yra tavo viduje.
Ir tai aktualu kiekvienam. Tai tampa klausimu nebe kaip priimti kažką išorėje, bet kaip priimti savo vidinį keistuolį, kaip priimti save patį. Kaip su tuo vidiniu keistuoliu elgiesi – ar jį žudai, ar bandai išvengti, ar naikinti? Bet galbūt tai yra geriausia tavo dalis, galbūt tai yra tai, kas tave daro unikaliu. Mes visada bandome nužudyti kažką labai svarbaus viduje, tai, kas yra nekontroliuojama mumyse.
Pajutau per premjerą, kad tai ir yra šio filmo esmė. Šis filmas nėra tik apie Ulją, bet apie visus mus, žiūrinčius šį filmą. Ir tai nebuvo kažkoks konceptualus tikslas, tai tiesiog išplaukė iš to, kad mes stengėmės visą dėmesį sutelkti būtent į ją. Tai taip pat yra tam tikras nuolankumas požiūriui ir griežtų taisyklių išsikėlimas. Taigi, kuo labiau stengėmės susikoncentruoti, tuo atviriau viskas darėsi.
– Tai tikrai labai svarbus filmo bruožas, kurį daugelis pajautė, bet taip pat svarbus atrodo ir politinis filmo kontekstas. Ši beatodairiška manipuliacija sovietų režimo nukreipta į Uljaną. Kodėl, jūsų nuomone, svarbu grįžti atgal ir pasakoti istorijas iš okupacijos laikotarpio ir politinės priespaudos Baltijos šalyse?
– Man buvo labai svarbu parodyti, kaip veikė sovietinis režimas. Net jei tai nėra filmas apie disidentus ar kažką panašaus. Bet man buvo svarbu parodyti, kaip okupacinis Sovietų Sąjungos režimas veikė prieš žmones, kaip sistema stengėsi išgauti iš tavęs rezultatus, nesirūpindami tavimi.
Be to, Sovietų Sąjungoje, visuose totalitariniuose režimuose, kaip ir šiandien Vladimiro Putino Rusijoje, sportas yra politiškas – tai tiesiog ginklas, kurį jie naudoja. U. Semionova jiems buvo tarsi atominė bomba. Režimui jos reikėjo, kad laimėtų, nes tais metais moterų krepšinis buvo įtrauktas į olimpines žaidynes. Taigi, jų užduotis buvo surasti aukštų žaidėjų, kad nugalėtų amerikietes. Niekam nerūpėjo žmonės ir ką jie patiria.
O U. Semionova buvo legenda Latvijoje. Ji buvo rusė, ir nors iš pradžių nemokėjo latviškai, vėliau išmoko ir sovietmečiu visą laiką viešai kalbėjo latviškai. Tai buvo retas atvejis, kad rusai kalbėtų latviškai. Dėl to ji buvo tarsi nacionalinė didvyrė. Visi ją myli.
Žinoma, filme ne visus sluoksnius palietėme, jų yra tikrai daug. Bet man buvo svarbu parodyti pasauliui, koks buvo režimas. Ypač dabar, kai daugelio šalių žmonės vis dar flirtuoja su V. Putinu. Mums tai yra visiškai nepriimtina.
– Tai labai drąsu, nes daugelis šiandienių biografinių filmų yra labai saugūs. Manau, kad taip yra todėl, kad jie tarsi saugo pagrindinį veikėją – nerodo jo iš arti. Ar jautėte, kad šiam filmui reikėjo daugiau drąsos?
– Na, taip. Žinote, yra išpublikuota knyga, kurioje pateikiama labai pozityvi Uljanos istorija. Filmui reikėjo konflikto, prieštaravimų, įtampos. Mes ieškojome tokių dalykų šiam filmui. Pavyzdžiui, scena, kai Kaliningrade yra tikrinama jos lytis. Net jei taip ir nebuvo, bet, žinant to laikmečio dvasią, tai atrodė tinkama išraiška.
Be to, visi geriausi Latvijos krepšinio žaidėjai buvo vežami į Maskvos ar Leningrado komandas. Ulja niekada ten nevažiavo. Nors ji ir buvo rusė, taigi, tai mums reiškia labai daug. Juolab kad sportas buvo ir paslėpta kova už laisvę. Kai TTT nugalėdavo kitas Sovietų Sąjungos komandas, mums tai nebuvo tik sportas, visoms tautoms tai visada turėjo gilesnę reikšmę.
– Vis dėlto, manau, kad jūsų filme šiek tiek paliesta ir lyčių tema.
– Taip, be abejo.
– Sprendimas, kad moters vaidmenį atliktų vyras aktorius, manau, verčia mus dar labiau susimąstyti. Tai suteikia istorijai daugiau prasmių.
– Jei aš, kaip režisierius, būčiau norėjęs sukurti filmą apie U. Semionovą ir nusprendęs: „Gerai, paimsiu vyrą aktorių“, man tas filmas nepatiktų, nes jis skambėtų pernelyg konceptualiai, pernelyg dirbtinai. Ši situacija susiklostė natūraliai, nes jis (aut. pastaba: aktorius Kārlis Arnolds Avots) norėjo sukurti šį vaidmenį, jis tai jautė jau seniai. Tad, kai kreipėsi į mane su šia idėja, aš pajutau: „O, tikriausiai čia yra filmas.“
Keista, kad šiandien kažkas, pavyzdžiui, Brazilija, kartais flirtuoja su V. Putinu. Tai visiškai nepriimtina.
Negaliu pasakyti, ar tai intuicija, ar instinktas. Kai atėjo metas įtikinti prodiuserius ar koprodiuserius, susidurdavau su finansiniais iššūkiais. Iš pradžių man siūlė tik labai nedidelį finansavimą ir aš žinojau, kad už tiek kažką galime padaryti, bet manęs nedomino toks įprastas filmas, man tai per paprasta. O čia buvo stipri koncepcija ir man buvo įdomu, kur tai nuves, kaip mes išspręsim ir susitvarkysime su šia užduotimi. Turėjau aiškų nervą, kai jauti, kaip reikia daryti.
– Filme yra labai stiprus laiko pojūtis, kuris mus nuneša atgal į 1964-uosius ir į imperinę Rusiją. Šiais laikais, kai girdime apie Sovietų Sąjungą, tai tarsi jau pasibaigęs istorinis etapas. Ką jums reprezentuoja imperialistinė Sovietų Sąjunga?
– Viską, kas blogiausio nutiko mano tautai. Tai yra blogiausia, kas gali nutikti bet kam. Tiesiog nė vieno gero dalyko. Keista, kad šiandien kažkas, pavyzdžiui, Brazilija, kartais flirtuoja su V. Putinu. Tai visiškai nepriimtina.
– Taip, būtent dėl to ir paklausiau šio klausimo, nes Brazilijoje 1964 m. prasidėjo diktatūrinis režimas.
– Suprantu. Šis karas Ukrainoje yra kažkas panašaus. O būnant čia, Prancūzijoje, būnant Kanuose ir girdint tiek daug rusų kalbos gatvėse, aš galvoju: „Ei, vaikinai, kas čia vyksta? Ar Kanai yra rusų meka?“ Man tai yra visiškai nepriimtina. Patyriau tai ir su ankstesniais savo filmais, nes atrodo, kad tam tikra rusų įtaka trukdo patekti antirusiškiems filmams į platinimo rinką. Tokia realybė. Kodėl jie vaikšto bulvarais, pilnomis kišenėmis pinigų?
– Jūsų filmas bendros gamybos su Lietuva ir Estija. Kinas iš Baltijos šalių pagaliau yra labiau matomas tarptautinėje kino arenoje. Kaip jums atrodo, ar reikėtų daugiau šioms šalims kartu kurti kiną ir pasakoti mus siejančias istorijas?
– Man šis filmas pirmasis bendros gamybos su visomis Baltijos šalimis. Anksčiau dažniau bendradarbiaudavau su Čekija, Lenkija ar net Suomija, o pastaraisiais metais, savo naujausiuose projektuose, dirbu su Estija ir Lietuva. Bet, galima sakyti, kad mano komanda yra visose šiose šalyse – scenaristai yra Estijoje, taip pat iškart norėjau dirbti ir su Rūta Lečaite. Aktorius Aleksas Kazanavičius bus kiekviename mano filme! Jis yra toks geras aktorius!
Mes nemąstėme iš anksto apie bendrą gamybą su Lietuva, bet kadangi aš žinau konkrečius menininkus iš Lietuvos, su kuriais noriu dirbti, tad bendradarbiavimas prasideda būtent nuo to. Tai, ko neturiu Latvijoje, turiu kur nors kitur.
Šiuo metu dirbu prie dviejų filmų: vienas iš jų bus filmuojamas Lietuvoje, Nidoje. O kitas – istorinis filmas, sukurtas pagal Rein Raud romaną. Aš jį perskaičiau, nes jis buvo išverstas į latvių kalbą, ir iškart susidomėjau. Tai labai labai sudėtinga istorija apie jaunų žmonių bendruomenės kolektyvinę savižudybę ir tėvą, kuris tai tyrė, ir apie tokias idėjas, kurios yra tiek religinės, tiek susijusios su jauna Europos tauta. Tai buvo maždaug prieš 15 metų, bet aš filmuosiu ne Latvijoje, o Amsterdame, na, tai bus tarptautinis projektas, daugiausia anglų kalba.
O Lietuvoje filmuosiu, nes man būtina Nida. Turbūt pastebėjote ir šiame filme kadrą su Nidos nuotrauka. Pirmą kartą ten teatro stovykloje ir gyvenau kelis mėnesius, man labai patiko. Kursiu pasakojimą apie tai, kaip išnyksta civilizacija. Pasakosiu, remdamasis istoriniu pasakojimu, kai smėlis palaidoja visą kaimą. Tai labai metaforinis filmas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
