Kultūra

2020.11.14 17:50

Režisierius Arūnas Žebriūnas naują dangų kūrė semdamas jėgų iš savojo pragaro

Rūta Oginskaitė2020.11.14 17:50

Nuo „Paskutinės atostogų dienos“ prasidėjo visai kita režisieriaus Arūno Žebriūno biografija. Viskas nuo pat pradžių buvo kitaip: pats literatūrinis pagrindas – ne lietuviškas, veikia daugiausia vaikai, ir filmavimai – ne Lietuvos kaime prie ežero, o Krymo kalnuose prie Juodosios jūros. Tai laikas, kai formavosi TAS Žebriūnas.

Knygą apie A. Žebriūną parašiusi kino ir teatro kritikė Rūta Oginskaitė prisipažįsta, kad A. Žebriūnas jai visų pirma – „Paskutinė atostogų diena“ ir knygoje pasakoja nuotykių kupiną šio filmo kūrimo istoriją. Jūsų dėmesiui – knygos „Žebriūnas. Nutylėjimai ir paradoksai“ (leidykla „Tyto alba“) ištrauka.

Ant namelio Pušų gatvėje galėtų kabėti memorialinė lenta: Čia gyveno kino režisierius Arūnas Žebriūnas, kai kūrė filmą „Paskutinė atostogų diena“. Scenarijų kaip tik ten rašė iš pradžių su savo bičiuliu Anatolijumi Čerčenka, ir dabar pats laikas sugrįžti prie nebaigtos Žebriūno novelės „Antrininkas“, nes ten ir aprašytas triūsiantis prie scenarijaus bičiulis:

„Pušų gatvėje pavasaris. Pro atvirus žemus trobelės langus skersvėjis paklojo obels žiedų kilimėlį ant dulkėtų nutrintais dažais grindų...

Rašomoji mašinėlė nustojo tarškėjusi. Mano draugas scenaristas Anatolijus iš Kijevo nubraukė nuo tamsių plaukų užkritusius rausvus žiedus, atsilošė ir giliai įkvėpęs pavasario gaivaus oro, įbedė žvilgsnį į Marlen Ditrich kino plakatą, kuris kabojo šalia tirštai raudono Armstrongo portreto, iškirpto iš „Amerikos“ žurnalo.

Mano draugas gebėdavo ne vieną moterį užhipnotizuoti. Dabar jo žvilgsnis sustojo ties Marlen veidu. Vėliau – nuslydo žemyn iki apnuogintos krūtinės. Akys susiaurėjo, lyg būtų pasiruošusios eiliniam seansui.

Pavasaris, jaunystė ir privalomi darbai sunkiai derėjo. Šalia mano trobelės, Birutės gatvėje, Kino studijos mažame paviljone buvo tvanku. Vyko „Mergaitės ir aido“ filmo aktorių bandymai.“

„Mergaitė ir aidas“ – taip vadinosi filmas kūrimo metu, tokiu pavadinimu jis žinomas ne Lietuvoje, taip jį Žebriūnas vadino visą gyvenimą.

„Paskutinė atostogų diena“ – filmą gelbėjantis pavadinimas, nes vienam iš Lietuvos kino vadų pasirodė, kad mergaitei nereikia turėti reikalų su aidais, nes gal tai netoleruotini aidai, gal net koks „Amerikos balsas“. Gyvenimo su cenzūra ypatumai.

„Paskutinė atostogų diena“ – filmą gelbėjantis pavadinimas, nes vienam iš Lietuvos kino vadų pasirodė, kad mergaitei nereikia turėti reikalų su aidais, nes gal tai netoleruotini aidai, gal net koks „Amerikos balsas“.

Nuo „Paskutinės atostogų dienos“ prasidėjo visai kita Žebriūno biografija. Nebe debiutantas, kuris jaučiasi žinantis, kaip dirbti ir narsiai eina, tegu ir klupdamas. Viskas nuo pat pradžių buvo kitaip: pats literatūrinis pagrindas – ne lietuviškas, o rusų rašytojo Jurijaus Nagibino apsakymas. Ir galvojo jis apie tą apsakymą bent porą metų, norėdamas ekranizuoti.

Štai ką, be kita ko, atvėrė režisūros studijos pas Michailą Rommą: filmų idėjos gali kilti ne vien bičiulių susiėjimuose ir nėra ko pyktis su lietuvių rašytojais, jeigu jų kūriniai neatrodo kinematografiški. Pasaulis platesnis, įeiti galima.

Nauja ir tas, kad veikia daugiausia vaikai, ir filmavimai – ne Lietuvos kaime prie ežero, o Krymo kalnuose prie Juodosios jūros, ir apdovanojimai – ne Rygoje ar Minske, o Kanuose ir Lokarne.

Ir pats Žebriūnas – jau kitas. Tiksliau – tai laikas, kai formavosi TAS Žebriūnas. Nes kai mini Žebriūną, prieš akis išnyra tikrai ne „Kanonada“, „Juodoji procesija“ ar „Chameleono žaidimai“, o pirmiausia „Paskutinė atostogų diena“, „Gražuolė“ ir kiti rimti dalykai, kuriuos patiria vaikai.

Koks buvo jis pats anais ankstyvaisiais laikais Kino studijoje? Štai autoportretas, Žebriūnas apie Žebriūną: „...buvau pats niūriausias tipas Lietuvos kino studijoje. (...) Aš juk tuomet beveik nekalbėdavau, pro nosį tik bumbsėdavau: „Bum bum.“

Įsidėmėjo, kad Žebriūnui apie scenarijų nepasakysi jokios pastabos, tuo labiau – nepatarsi, nes iškart supyks.

Be to, jis buvo šaltas ir išdidus, atstumą pašnekovui parodantis labai aiškiai. Tą kadaise patirtą atstumą įsidėmėjo Grigorijus Kanovičius, kaip studijos redaktorius gavęs dirbti ir su pora Žebriūno filmų, vienas jų buvo „Paskutinė atostogų diena“.

Rašytojas, dirbęs to filmo redaktoriumi ir palaikęs ryšį tarp Kino studijos ir Nagibino, įsidėmėjo, kad Žebriūnui apie scenarijų nepasakysi jokios pastabos, tuo labiau – nepatarsi, nes iškart supyks. Antra, tai „atskiras menininkas“, beveik su niekuo nebendraujantis.

***

Nedaug jis pats kalbėjo apie tą filmą, bet visada panašiai: „Kai ką aš žinojau iš anksto. Apie „Mergaitę ir aidą“ žinojau, kad tas filmas patiks tam tikram žmonių skaičiui. Kad tai bus iššūkis egzistuojančiai moralinių vertybių skalei. Kad aš visiškai ignoruosiu to meto normas ir pasiūlysiu kitas vertybes: dvasios švarą, tobulėjimą.

Visuose filmuose priešinausi falšyvom vertybėm, kurios buvo primestos. Ne visuose filmuose taip ryškiai, bet šita nuostata pagrindinė. Akiratis plečiasi, kai tu pripažįsti natūralias vertybes, ieškai žinių apie tai, ieškai meno kūrinių tokių. Maisto, maisto reikalauja tos vertybės, pažinimo – o aplinka buvo uždaryta, keliai užkirsti tom vertybėm.

Kai pradėjau dirbti, aš norėjau išsivalyti iš to, ką patyriau. Priešinausi žmogaus niekinimui, supranti?

Aš norėjau, kad mano filmai gintų žmoniškumą, įrodinėjau, kad žmogus – ne varžtelis kažkokiom statybom. Gal dėl to filmuose kalbu apie tai, kad mūsų šeima matė tiek bėdų, nešvaros, tėvo gyvenimas Sibire sulaužytas. Kai pradėjau dirbti, aš norėjau išsivalyti iš to, ką patyriau. Priešinausi žmogaus niekinimui, supranti?“

Jurijaus Nagibino dienoraščiuose, rašytuose iškart po Antrojo pasaulinio karo, esama panašių minčių, išreikštų trumpiau ir šiurkščiau: Sovietų Sąjunga turi tiek daug milijonų gyventojų, kad visiškai nevertina atskiro žmogaus, tuo labiau – jo gyvybės. Taip, žmogus toje šalyje – tik varžtelis kažkokioms statyboms.

Kine kaip kine. "Paskutinė atostogų diena"

***

Kai Žebriūnas, jau pripažintas meistras, ėmė dėstyti kino režisūrą tuometinėje Lietuvos muzikos akademijoje, 1998 metais jis kaip tikras docentas rašė mokslinį darbą „Tyla ir žodis“ apie kino kalbos problemas ir kaip tikras mokslinio darbo autorius rėmėsi galybe autoritetų. Pavyzdžiui, Nietzche: „Kiekvienas, kas mėgino kurti „Naują dangų“, jėgų sėmėsi pirmiausia savajame pragare.“ Čia apie kino kalbą!

Tačiau supratome: Žebriūnas kovos.

Būtent tame straipsnyje esti užuomina apie darbo su „Mergaite ir aidu“ išvakares: „1965 m., pajutęs silpnėjantį kontaktą su tuo metu chaose gyvenančia visuomene, pabėgau ir atsisėdau „po medžiu“. Ne Lietuvoje, ne po lietuvišku ąžuolu, o Kaukazo kalnuose, ir ne po abrikoso medžiu, o atsisėdau Kryme, vadinamojo Velnio piršto uolos šešėlyje.

Tai buvo filmo „Mergaitė ir aidas“ kūrybos pradžia. Atitrūkusi nuo kasdieniško šurmulio, sąmonė kryptelėjo poetinių metaforų, simbolių link tiek, kiek jais galima būtų kalbėti apie rimtas etines problemas ir siekti socialinio apibendrinimo.

(...) Pirmą kartą atsidūręs kalnuose pajutau jų didingą pirmapradę Tylą. Nedrąsu buvo ją griauti, garsiai žodį ištarti. Tik vėliau susidraugavę su šia Tyla šūktelėjome: „Ieva, neganyk po pievą!“ Kalnai po sekundės gan ryškiai atliepė: „Ievaaa... Ievaaa!“ Taip vaizduotėje pamažu ryškėjo pirmieji filmo kadrai.

Žinojau, kad, besėdint Velnio piršto uolos šešėlyje, gimę įvaizdžiai-mintys vers iš kojų tuo metu oficialiai įsigalėjusią vertybių skalę.

(...) Žinojau, kad, bėgdamas nuo realybės, ieškosiu tikrosios realybės. Gal tai buvo lengvesnis kelias, kalnuose, tyloje atkurti pusiausvyrą, rasti jėgų tam tikrai veiklos agresijai. Žinojau, kad, besėdint Velnio piršto uolos šešėlyje, gimę įvaizdžiai-mintys vers iš kojų tuo metu oficialiai įsigalėjusią vertybių skalę. Tos mintys man sukeldavo malonų būsimos kovos jaudulį (...)“ (Paryškinta Arūno Žebriūno)

Ir nieko daugiau ar konkrečiau apie „Mergaitę ir aidą“, nes toliau – tik filosofų, sociologų citatos ir paties Žebriūno samprotavimai. Juk tai docento mokslinis darbas, o ne paprasti kino žmogaus atsiminimai, kokius žavingai rašė Jonas Gricius. Tačiau supratome: Žebriūnas kovos. Bet pirmiau atsiribos, išvažiuos, sukūręs uždarą sau artimų bendradarbių ratą ir kurs naują dangų, semdamasis jėgų savajame pragare.

***
Aktorių ieškodavo režisierių asistentai, ypatingą talentą tam turėjo Regina Vosyliūtė, dirbusi ne vieno filmo antrąja režisiere. Tuos, kurie lietuvių kine tapo pagrindiniai, garsiausi, reikalingiausi – ji surado. Tą patį Bronių Babkauską, kuris šitame filme vaidins tik porą epizodų, bet jau yra tapęs beveik Žebriūno filmų talismanu.

Mergaitės ji – t. y. jie, juk ir režisierius kartais būdavo drauge, – ieškojo mokyklose. Legenda sako, kad vienoje Vilniaus mokykloje tarp daugybės mokinukių, troškusių filmuotis, Vosyliūtė pastebėjo vieną, kuri buvo užsidengusi veidą delnais. Vienuolikmetė Lina Braknytė.

Pats režisierius pasakoja, kad tai jis pastebėjo iš paskutinio suolo juos stebinčią mergaitę. Vieną iš kandidatų berniukų kompanijai Vosyliūtė atsivedė į Kino studiją iš baseino – Andrius Žibikas, dvylikametis, bet jau suaugusiųjų II atskyrio šuolininkas į vandenį. Jis vaidins berniūkščių vado adjutantą – šviesų skustagalvį su skarele ant kaklo.

Tam filmui reikėjo sportiškų, atsparių vaikų – juk ir plaukios, ir po kalnus laipios. Ir vaidins.

Tam filmui reikėjo sportiškų, atsparių vaikų – juk ir plaukios, ir po kalnus laipios. Ir vaidins. Tarp filmo vaikų bus ir Vosyliūtės sūnus Reginijus, ir filmo direktoriaus sūnus. Vaikams bus samdomi auklėtojai, gal tiksliau – treneriai.

Dauguma filmo grupės gyvens Kryme visą liepą, rugpjūtį, rugsėjį, vadinasi, vaikai rudenį dar ir mokysis, kad neatsiliktų nuo bendraklasių. Vikos senelį vaidins estas Kalju Karmas. O kas vaidins tą scenarijuje veikiantį atvykėlį ar berniuko tėtį, kas miškininką? Niekas, jie išnyks iš scenarijaus, virs Vikos tėčiu.

Pagrindinis berniukas, tas, kuris išduos Viką, vis dar vardu Rokas, nors Meno tarybos nariai reikalauja keisti vardą. Atlikti jo vaidmens pakviestas maskvietis dvylikametis Valerijus Zubarevas, kuris vaidino kine nuo 7 metų (ne kasmet, bet jau ketvirtą kartą) ir dubliavo filmus. Beveik žvaigždė.

Kad galėtų vaidinti pas Žebriūną, jo filmavimo dienų grafiką reikėjo kruopščiai derinti su „Tallinnfilm“ planais. Meno taryboje niekas neabejojo Zubarevo galimybėmis ir labai rūpinosi netrukdyti jo darbams kitose studijose.

Tai, ką Braknytė daro ekrane, viską išperka.

Žalakevičius: „Braknytė ir Zubarevas sudaro gerą porą, juos bus įdomu sekti.“ Lozoraitis: „Jei šalia Braknytės bus ištižėlis Rokas, iš karto nusiima konfliktas. O jei išdaviku taps toks Rokas kaip Zubarevas, jau bus įdomu.“ Svarstytojai abejojo dėl Braknytės.

Ilgai ir ne kartą. O Žebriūnas tvirtas: „Mes neatsitiktinai siūlome tokią Viką. Nagibino novelėje ji labai negraži, bet patraukli. Tai, ką Braknytė daro ekrane, viską išperka.“

Gricius pasakojo, kad, net darbui įpusėjus ir nusiuntus filmuotą medžiagą iš Krymo į Vilnių, atgal skriejo Lozoraičio telegrama filmuotojams: keisti pagrindinę aktorę. Kitas variantas: tai buvusi ne paties Lozoraičio nuomonė, jis tik perdavęs Maskvos kino valdininkų valią.

Gricius: „Mes filmuojam Kryme, Lozoraitis sėdi Vilniuj, o mes prifilmavę iki tos telegramos beveik pusę filmo. Ką ten keisi, tuo labiau kad Braknytė tikrai tiko, ir mums tiko tai, ką mes iki tol buvome nufilmavę. Žebriūnas numojo ranka ir filmavo toliau. Nei keitė, nei mėgino. Jis apskritai turėjo uoslę aktoriams.“

***

„Mergaitė ir aidas“ virto „Paskutine atostogų diena“ Griciaus dėka – po to, kai Žebriūnas gavo pastabą iš kino viršininkijos, kad nereikia aidų.

„Kankinomės mes ilgai, ir aš pasiūliau: Arūnai, pavadinkim „Paskutinė atostogų diena“. Atvirai šnekant, man ir pačiam ne tai kad jau labai patiko, bet lyg klausimėlis, mįslelė. Taip ir pavadinom, tuo labiau kad niekas nieko geriau nesugalvojo.“

Mitologijos ir hiperbolių apstu visuose prisiminimuose, ypač apie pavadinimą. Bet faktas, kad filmas egzistuoja dviem pavadinimais: Lietuvoje „Paskutinė atostogų diena“, už jos ribų „Mergaitė ir aidas“. Ir faktas, kad lietuviškas filmas, išvežtas į Lokarno festivalį Šveicarijoje, laimėjo „Sidabrinių burių“ prizą, o Kanuose filmų vaikams bei jaunimui programoje, kuri vyko su devizu „Auginti jauną žmogų, ir auginti jį gerą“ – Didįjį prizą.

Žebriūnas važiavo su savo filmu į Lokarną? Nieko panašaus, važiavo Valstybinio kinematografijos komiteto pirmininkas Vytautas Baniulis, kuris, kaip mėgo pasakoti Žebriūnas, ir buvo tas viršininkas, išsigandęs aidų pavadinime, bet keliavęs su filmu į Šveicariją.

Baniulis, klausiamas, kodėl su filmu važiavo jis, o ne režisierius, užsimindavo, kad daug vyno tas režisierius gėrė ne vien Kryme ir kad tokių polinkių asmenį buvo baugu kur nors komandiruoti.

Savo ruožtu Baniulis, klausiamas, kodėl su filmu važiavo jis, o ne režisierius, užsimindavo, kad daug vyno tas režisierius gėrė ne vien Kryme ir kad tokių polinkių asmenį buvo baugu kur nors komandiruoti.

Ir niekas tuose prancūzakalbiuose festivaliuose nepažino, kad filme, atvežtame iš Lietuvos (na gerai, iš SSRS), vietomis skamba prancūziška muzika? Titrai skelbia, kad muzikos autorius Algimantas Bražinskas. Taip, jis kūrė muziką „Paskutinei atostogų dienai“ – pagrindinę temą, kurią pirmuose kadruose Vika trimituoja senoviniu ragu.

Kompozitorius Algimantas Apanavičius buvo šito filmo garso formintojas, jis pasakojo, kad tos muzikos tiek ir tebuvo, o jos reikėjo gerokai daugiau ir įvairios. Apanavičius, visą gyvenimą dirbęs valstybinėje radijo ir televizijos įstaigoje, muzikos Žebriūno filmui ieškojo visoje fonotekoje, pritaikė įvairių laikų ir kompozitorių kūrinius, tarp jų net ir Michelio Legrand`o, girdimus prancūzų filmuose.

O tą muzikėlę, kuri lydi berniūkščių grupę, Andrius Žibikas po daug metų atpažino – ji pasiskolinta iš britų komiko Benny Hillo klipų. „Oi, ten daug visko, šiandien jau nebeatsiminsiu, kas iš kur“, – sakė Apanavičius. Bet filme – visiška vaizdo, garso, prasmės harmonija, viskas „groja“ tą pačią melodiją ir veikia tuo pačiu ritmu. Paklūsta režisieriui ir priklauso nuo jo vaizduotės. Grojančio architekto filmas.

***

Liko daug nepaklaustų klausimų. Sakykim, kodėl „Paskutinėje atostogų dienoje“ jis apsieina beveik be stambių planų – nerodo vaikų iš labai arti. Suskaičiuotum gal porą kartų: Romas, kai jis dvejoja, ar paduoti suknelę sustirusiai Vikai, ar paklusti vadui, vėliau – verkianti Vika per telefono būdelės stiklą.

Vikos planas puikus, ypač todėl, kad montuojamas su rimstančia jūra ir tom bangom, lyg per atstumą raminančiom, glostančiom. Bet Braknytės kūno plastika labai išraiškinga, gal dėl to daugiau bendrų planų?

O Zubarevas santūrus, netgi statiškas, ir kadras su Romo veidu kažkoks savaime aiškus, lyg privaloma būtų iš arčiau parodyti dvejojantį, nors tas veidas stambiu planu nelabai ką beprideda. Toli jam iki netikėtai besimainančių nuotaikų, kokios bus Ingos Mickytės veide „Gražuolėje“. Gal tai ir yra priežastis?

Retrospektyva. S. Macaitis pristato filmą "Paskutinė atostogų diena"

„Mergaitėje ir aide“ jam labiausiai rūpėjo prasmė, o ne veidai.

Žebriūnas yra sakęs, kad darant „Mergaitę ir aidą“ jam labiausiai rūpėjo prasmė, o ne veidai – bet sakė tai gyvenimo pabaigoje, kai jau visi filmai buvo sukurti.

Ir iš viso, kiek „Gražuolės“ šaknų „Paskutinėje atostogų dienoje“? Kuklutis Vikos šokis su tėčio dovanotu laikroduku – ir džiaugsmingi „Gražuolės“ Ingos šokio burtai. Jie giminės? Tiek to, kiekviename kūrinyje yra autoriaus jausmų ir paslapčių, yra ir nepaaiškinamų dalykų, kurie atsiranda iš intuicijos, ne iš profesijos, ir palikim slėpinius, kad intriguotų.

Lapkritį ir gruodį LRT kartu su Lietuvos kino centru rengia režisieriaus A. Žebriūno 90-ojo jubiliejaus minėjimą. Ta proga šiandien prasideda LKC restauruotų režisieriaus filmų retrospektyva per LRT PLIUS:

„Paskutinė atostogų diena“ („Mergaitė ir aidas“) (lapkričio 14 d.)

„Gražuolė“ (lapkričio 21 d.)

„Velnio nuotaka“ (lapkričio 28 d.)

„Riešutų duona“ (gruodžio 5 d.)

„Gyvieji didvyriai“ (gruodžio 19 d.)

Čia – kinas. TOP-10 kino miuziklų, paminėtas Žebriūno 90-metis ir kino rekomendacija
Oginskaitės knyga apie režisierių Žebriūną – ne tik kino mėgėjams: tai istorija apie žmogų
Arūno Žebriūno kūrybos vakaras
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt