Kultūra

2020.04.13 18:29

Paryžiaus menininkai Stanikai: gyvenome ir kalėjime, ir laisvėje, o tai išskirtinė patirtis

Lina Lapinskienė, Florian J. David, LRT.lt2020.04.13 18:29

Vaikystėje jie svajojo pabėgti iš Sovietų Sąjungos, jaunystėje buvo vadinami Vakarų garbintojais, o dabar tapo tiesiog neišskiriami – tą patį mėgsta, to paties – nemėgsta, ir visur būna kartu, net kai maudosi. Taip, tai Prancūzijoje gyvenantys menininkai Svajonė ir Paulius Stanikai, kuriantys kontroversišką, skandalingą meną.

Susitikome Paryžiuje, prancūziška dvasia dvelkiančiame jaukiame jų bute. Kad sužinotume, kaip jie kuria, ką jiems reiškia būti lietuviais ir ką reiškia žodis „menas“. Buvo tvanki vasaros diena, o kad filmuojant garsas nenukentėtų, dar ir langus uždarėme. Svajonė ir Paulius – atviri, betarpiški, nuoširdūs. Su kolega Florianu, pritvinkę klausimų Nacionalinę premiją pelniusiam duetui S&P Stanikas, panirome į pokalbį.

Svajonė ir Paulius Stanikai gyvenimo vienas be kito neįsivaizduoja: prabūtum, bet paralyžiuotas

„Žmonės dažnai klausia, apie ką mūsų menas – gamtos apsaugos problemas, vyrų ir moterų santykius, politika, dar ką nors? – pradeda Paulius. – Nesiveliame į teminius dalykus – nagrinėjame gėrio ir blogio santykį. Tai mūsų kūrybos pagrindas.“

Pasaulis yra netobulas

– Ar manote, kad menas yra svarbus mūsų visuomenei?

Svajonė: – Taip, tai lyg edukacija. Kartais atrodo, ką mes čia veikiame. Tačiau paskui suvoki, kad be meno nieko nėra. Net jei pažiūrėtum paprastai, buitiškai – nieko. Nebūtų nei automobilių, nei puoduko, nei lėkštutės.

Dažnai su draugais verslininkais kalbame, kad valstybė privalo remti meną. Yra dalis žmonių, kurie negali nekurti, kaip mes. Sakau jiems: „Jūs mėgstate gražius automobilius, interjerus, drabužius.“ Net ir filosofinis meno pradas pereina į praktiškumą – nebus gražaus automobilio ar kito daikto be filosofinio prado, be to menininko, kuris kūrė tiktai eilėraščius.

Paulius: – Žmonijai meno reikia. O kodėl jį kuria? Gal todėl, kaip Antanas Sutkus sakė, kad pasaulis yra netobulas.

Svajonė: – Visas menas daro poveikį visuomenei. Knygos daro? Daro. Taip ir vaizduojamasis menas daro.

– O kas yra menas?

Paulius: – Menas yra filosofija, žmogaus požiūris į pasaulį. Kadangi žmogus nori išsisakyti, jis rašo knygas, lipdo arba piešia. Žmogus komponuoja savo požiūrį į pasaulį.

– Ar savo kūryba jį kritikuojate?

Svajonė: – Mes daugiau klausiame, nei pateikiame atsakymus. Ir mūsų personažai, grubiai pasakius – nei geri, nei blogi. Daugiausiai klausiame kritiškai.

Paulius: – Mūsų kūrybos pradinis taškas dažniausiai būna ne išmąstytas, o išjaustas. Vėliau jau, suprantama, komponuoji racionaliai. Taip manau. Negali žinoti, kas tavo galvoje dedasi.

Ir verkia, ir juokiasi

– Tačiau ar svarstote, kokius žiūrovo jausmus sužadins jūsų kūrinys?

Paulius: – Iš esmės menas kuriamas ne kitiems, o sau.

Svajonė: – Meno kūryba yra lyg kova su savimi: susigalvojai užduotį ir žiūri, ar ją įveiksi, ar peršoksi… Iš esmės kuri sau, bet, aišku, nepamiršti ir žiūrovo. Kaip jis sureaguos...

Paulius: – Iš pradžių žiūrovas pamatys viena, paskui kita, trečia… Pirmiau nusijuoks, tada nustebs, nuliūs, išsigąs, tada vėl pasijuoks. Ir mes patys kurdami tai juokiamės, tai verkiame…

Svajonė: – Jei gerai pavyksta.

Paulius: – Taip, galime ir paverkti, ir kvatotis. Mūsų darbai, tie, kuriuos rodome parodose, labai jaudina.

Svajonė: – Jei nejaudina – nerodome. Nes jei nieko pats nepajusi, tai ir kitas nieko nepajus.

Paulius: – Iš mūsų parodų kai kurie išeina sukrėsti, nuliūdę. Būna, savaitėmis susimąsto, galvoja. Gera girdėti tokius dalykus, kad žiūrovai buvo paveikti.

Svajonė: – Buvo toks atvejis prieš 20 metų – biuras pasiskolino mūsų darbą, abstrakčiosios tapybos paveikslą. Darbuotojai sakė negalintys prie jo posėdžiauti. Palaikė kokį mėnesį ir grąžino. Sakė, per daug juos veikia.

Vakarų garbintojai

– Kaip manote, kodėl jums pavyksta kartu kurti meną?

Svajonė: – Mūsų požiūris į daugelį dalykų labai panašus. Net vaikystėje, kai dar nepažinojome vienas kito, mėgome tuos pačius dalykus, nemėgome – irgi tų pačių. Tad ir meną labai panašiai suprantame.

Paulius: – Mums sakydavo: „Jūs – Vakarų garbintojai.“ Tikrai, kai buvau šešerių, svarsčiau pabėgti iš Sovietų Sąjungos. Dabar gerai prisimenu, kaip galvojau, kad štai per Lenkiją turiu pabėgti į Ameriką. Tu taip pat, Svajone, tiesa?

Svajonė: – Taip, labai erzino tas sovietizmas ir tos visos rusiškos rytų kultūros. Paulius gerai sako, visą laiką buvo tas Vakarų garbinimas.

Paulius: – Žiūrėti į Vakarus ar Rytus yra ne auklėjimo, o prigimtiniai dalykai. Nes tėvai mūsų taip neauklėjo.

Kai buvau kokių septynerių aštuonerių, vakare rusų pasieniečiai traktoriais suardavo Baltijos krantą, kad bėglys nesumanytų palikti pėdsakų. Tai aš galvojau, kaip galėčiau eiti: eisiu šitaip, tada, va, taip – planavau pabėgimą iš to kalėjimo. Šis jausmas mane lydėjo labai ilgai.

Svajonė: – Matai, mūsų vaikystė buvo įdomi tuo, kad augome Nikitos Chruščiovo laikais. Tada Tarybų Sąjunga truputį atsigavo – statė moderniau ir Vilniaus architektūra pasidarė įdomesnė. Lietuvos televizija irgi modernėjo…

Paulius: – Svajonės tėvas, pavyzdžiui, sėdėjo kalėjime.

Svajonė: – Kai visai dar jaunas buvo, sėdėjo 10 metų Magadane. Nuvažiavę pas gimines kalbėdavome apie stribus. Kadangi buvau labai smalsi, klausydavausi suaugusiųjų pokalbių. Visi jie sukosi apie smetonišką Lietuvą.

Paulius: – O mano šeima, tarkime, nebuvo antisovietinė. Mano senelis buvo skulptorius Petras Vaivada. Jis kūrė oficialius darbus. Tačiau buvo nepaprastai prancūziškos dvasios žmogus. Senelio namai Vilniuje priminė Burdelio (Bourdelle) muziejų.

„Žūsim, bet stovėsim“

– Koks būtų jūsų menas, jei nebūtumėte lietuviai?

Svajonė: – Laikomės požiūrio, kad menas neturi būti tautinis. Jei taip yra, tai – minusas.

Paulius: – Geriausias menas tas, kai nelabai supranti, kokios tautybės yra kūrėjas. Kaip bebūtų, biografija daro įtaką mūsų kūrybai. Manau, esame labai turtingi, nes matėme sovietmetį, Sąjūdį – išsigelbėjimą, vakarietišką pasaulį. Jį sapnavome… Kai kuo džiaugėmės, kai kuo nusivylėme, viskas gana kompleksiška.

Gyvenome ir kalėjime, ir laisvėje, o tai turbūt nepaprasta patirtis. Ji turėjo įtakos mūsų kūrybai.

Svajonė: – Sausio 13-ąją buvome prie Seimo. Mano sesuo stovėjo kitoje pusėje. Jutau karo mirties baimę. Tikrai maniau, kad sutraiškys mano sesę. Buvome prie parlamento, šalia Žvėryno tilto stovėjo tankai. Sakėme: „Žūsim, bet stovėsim.“ Būrelis moterėlių net pradėjo garsiai melstis. Galvojau, na – viskas, čia jau laidotuvės, tuoj mirsime.

Paulius: – Kai atgavome nepriklausomybę, su Svajone kalbėdavom, kad dabar jau viską turime, galime numirti, nes niekas kitas tokios laimės patirti negali.

Dar patinka vienas kitam

– Kaip jūsų santykiai keitėsi per daugelį metų?

Svajonė: – Sunku pasakyti.

Paulius: – Na, mes patinkame vienas kitam…

Svajonė: – Bet kartais pasipešam kaip reikiant. Emocijų – visose srityse.

Paulius: – Tačiau sutariame, nė minutės nebūname atskirai.

Svajonė: – Na, nebent kuris vienas į parduotuvę nueina. Tačiau viską darome kartu, net maudomės. Klausiame vienas kito: „Dabar neriam ar neneriam?“ Po vieną net nesimaudom… Kai reikia tvarkyti kokį asmeninį reikalą, regis, net paeiti viena nemoku.

Paulius: – Sutariame ir nesvarstome kodėl.

Svajonė: – Tik galiu pasakyti, kad poros, kurios nuolat glėbesčiuojasi ir vaikšto po du, mane nervina.

Paulius: – Ne, tave nervina tai, kaip iš šalies atrodo toks grožis. Toks truputį kičas. Svajonė nemėgsta kičo.

Svajonė: – Gyvename visiškoje lygiavoje. Būna, vyras moteriai atidaro duris. Paulius niekada man neatidarinėja ir tai man patinka.

Paulius: – Nežinau, ką darytume be vienas kito. Toks jausmas, kad jei mirtų vienas, tuoj išeitų ir kitas. Nenorėčiau gyventi, jei Svajonė mirtų. Taip mirtų dalis manęs. Būčiau, gyvenčiau, bet lyg paralyžiuotas.