Kultūra

2019.09.17 11:41

Kirlių šeimos istorija Australijoje: šaknys liko ketvirto dešimtmečio Lietuvoje (V)

Vaida Jonušytė, LRT.lt2019.09.17 11:41

„Kurį laiką tarp atvykusių į Australiją dar buvo manančių sugrįžti į Lietuvą. Tačiau gimė anūkai, atvykėliai susirado darbus, įsikūrė. Mano tėveliai, apsilankę Lietuvoje 1996-aisiais, įsitikino, kad iš naujo čia gyvenimo pradėti nebegalėtų. Vis dėlto šaknys likusios tokiame netikrame, nerealiame ketvirtojo dešimtmečio pasaulyje“, – pasakoja netoli Australijos miesto Brisbano Saulėtame krante su šeima gyvenanti lietuvė Audronė Miniotas.

Su tautiete kalbamės jaukiame kiemelyje prie namo, oras prisisunkęs miško kvapo, aplink klykaudamos skraido įvairiaspalvės papūgos. Nuo jos namų iki vandenyno – vos penkios minutės kelio.

Žvalgybininko duktė

Audronės senelis buvo pulkininkas Petras Kirlys – ilgiausiai tarpukario Lietuvos žvalgyboje dirbęs karininkas. Lietuvą užėmus Sovietų Sąjungai, P. Kirlys buvo suimtas ir kalinamas Maskvoje, po ilgų tardymų nužudytas.

Tuo metu Audronės mama persikėlė pas gimines, turėjusius dvarą Šatrijos kalno papėdėje. Namų būta itin ištaigingų – čia nuolat lankėsi garbingi svečiai, tarp jų – ir Smetonų šeima. 1944-aisiais dvare susibūrusi visa Kirlių giminė ruošėsi trauktis iš Lietuvos – grėsė tremtis.

Audronei mama pasakojo: „Šeimai nusprendus trauktis, netoliese buvusi kariuomenė ėmė šaudyti ir tokiu būdu sutrukdė Kirlių bėgimą. Dėl vieno sužeisto žmogaus didžioji dalis šeimos liko Lietuvoje. Labai greitai visi atsidūrė Sibire.“

Iš visos grupės liko vos trys žmonės – Audronės mama, jos pusseserė ir dar vienas giminaitis. Jam pakeliui atsiskyrus, Vokietiją pasiekė tik juodvi.

Cukranendrių laukai

Pašnekovės tėvai pabėgėlių stovyklose išgyveno daugiau nei šešerius metus. Kai Australijos valdžia ėmė kviesti žmones (stovyklose buvo rodomi reklaminiai filmai apie gamtą, žmones ir darbo perspektyvas), abu nusprendė nedelsiant užsirašyti.

Vos atvykus, vyrus ir moteris atskyrė, davė darbus ten, kur labiausiai trūko darbo jėgos. „Tėvelį paskyrė į cukranendres. Ten reikėjo dirbti be botų, be apsaugos, buvo baisu ne tik dėl nepakeliamai karštų dienų, bet ir dėl gyvačių, kurių ten knibždėte knibždėjo. Viskas buvo taip svetima. Tačiau jie, jauni vyrai, būrėsi ir vienas kitą labai palaikė“, – pasakoja Audronė, vartydama šeimos fotografijų albumą.

Karo metais daug Australijos karių žuvo mūšiuose, dar daugiau liko suluošintų. Dėl to sunkiausiems darbams ėmė trūkti fizinės jėgos. Ją pakeisti nuspręsta Vokietijos stovyklose apsigyvenusiais pabėgėliais.

Skirstant emigrantus nieko nelėmė nei išsilavinimas, nei socialinė padėtis. „Pavyzdžiui, mano uošvis visą gyvenimą vairavo autobusus ir tramvajus. Jo žmonos brolis poetas Pranas Pusdešris buvo tikrai ypatingas žmogus – puikiai mokėjo lietuvių kalbą, baigė universitetą Lietuvoj. Bet jis irgi važinėjo autobusais. O angliškai jie vos tegalėjo susikalbėti. Visą gyvenimą – lietuvių kalba savaitgaliais ir po darbo, o autobusuose kiek reikėjo mokėti angliškai, tiek ir mokėjo“, – pasakoja Audronė.

Drabužių ir muilo siuntiniai

Kaip ir daugelis emigrantų, Audronės šeima netrukus ėmė ieškoti Lietuvoje likusių artimųjų, draugų. Susisiekti pavyko, tačiau į Lietuvą siunčiami laiškai buvo tikrinami. Tad susirašinėjimo temos dažnai apsiribodavo buitimi ar užuojauta dėl artimojo mirties.

Per pokalbį Audronė prasitaria, kad po kurio laiko apsukresniems tautiečiams pavyko nutiesti „kelią“ tarp Sovietų Sąjungos ir Lietuvos. Toks Romas Cibas pačiame miesto centre turėjo parduotuvę „Palanga“. Jis padėdavo tautiečiams išsiųsti siuntą į Lietuvą.

„Mama ruošdavo didžiulius siuntinius pagal tai, ko artimiesiems trūko: kepurės, šalikai, muilas. Buvo toks ponas Butkus, gyvenęs Sidnėjuje. Jis turėjo baldų parduotuvę ir organizavo tas siuntas į Sovietų Sąjungą, Lietuvą. Reikėdavo užsiūti visą siuntinį, nes pakuodavo ne į dėžę, o į tam tikrą medžiagą. Turėjo atitikti leistiną svorį, gramais skaičiuodavome. Užrašymas buvo sudėtingas, atsimenu, kaip ilgai mama ruošdavosi. Australijoje gyvenantys emigrantai mėgindavo nupirkti tai, kas reikalinga, bet atpiginta. Nes vis dėlto finansiškai pirkiniai kėlė tam tikrų sunkumų“, – pasakoja A. Miniotas.

Integracija į Australijos bendruomenę

Į Australiją atvykę pabėgėliai atvežė ne tik kitokią maisto kultūrą, bet ir modernųjį Europos meną. Iš pradžių jį sunkiai priėmė ir vietiniai, ir patys lietuviai. Vėliau modernaus meno kūriniai kažkiek keitė australų meno suvokimą.

„Lietuvių menas buvo vertinamas ir parodos vyko – Henriko Šalkausko, Vaclovo Rataiskio-Rato darbai visiems labai patiko. Jau vėliau, septintajame dešimtmetyje, turbūt kiekvieno lietuvio namuose buvo koks nors paveikslas. Jei tik galėjo jį įpirkti“, – svarsto Audronė.

Daugelis į Australiją atkeliavusių lietuvių menininkų greit suprato integracijos į australų bendruomenę svarbą. Tokie menininkai kaip Eva Kubbos (Ieva Kubosaitytė, g. 1928, – red.), H. Šalkauskas, V. Ratas mažiau reiškėsi lietuvių bendruomenėje, tačiau pelnė pripažinimą, buvo plačiai žinomi.

Australijos lietuvių istorijoje galima rasti ir daugiau pavyzdžių. Tarkime, Helmutas Bakaitis buvo mažiau žinomas lietuviams, tačiau Australijos visuomenėje, dramos grupėse, teatro trupėse – garsėjo.

„Viskas paprasta. Pavyzdžiui, atvažiavo vyresnio amžiaus teatro režisierė Ava Saudargienė, ji režisavo mūsų pasirodymus. Deja, jau buvo sukūrusi šeimą, vyresnio amžiaus, tad skverbtis į naują kultūrą ir taip surasti savo vietą australų visuomenėje nebuvo galimybių. O štai Helmutas mokėsi Australijos mokyklose, tad naująją kultūrą prisijaukinti jam buvo daug paprasčiau“, – aiškina A. Miniotas.

Visos jėgos mažėjančiai bendruomenei

Lietuvių bendruomenės Australijoje kūrėsi sparčiai – dainos, šokiai, pamaldos, bendros vakarienės ir susibūrimai atvykėliams greitai tapo įprasta veikla. Daugelis po darbo ir savaitgaliais bendruomenėje, jos užsiėmimuose praleisdavo didžiąją laiko dalį.

Tiesa, kiekvienam teko pasirinkti, prie ko labiau šlietis – lietuvių ar vietinių, nes kurti kokybiškus ryšius su vienais ir kitais buvo per sudėtinga. Audronė pasakoja, kad kurso draugės gimnazijoje taip niekada ir nesuprato, kodėl ši visą laisvalaikį skirianti bendruomenės reikalams.

„Deja, reikia pripažinti, kad daugiau laimėjo tie, kurie stengėsi integruotis į australų visuomenę“, – sako Audronė. Anot jos, dabar lietuvių bendruomenės sparčiai nyksta, jas itin sunku išlaikyti. Gretos tų, kurie norėtų skirti savo laisvalaikį kitiems, retėja.

Tai penktasis Lietuvos literatūros ir meno archyvo ir Vasario 16-osios fondo rengiamos ekspedicijos po Australijos ir Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenes pasakojimas. Kelionėje renkami archyviniai dokumentai, įrašinėjami čia gyvenančių lietuvių pasakojimai ir prisiminimai. Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją ir pasaulio lietuvių dokumentinį paveldą galite sužinoti apsilankę Lietuvos literatūros ir meno archyve.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.