Su Australijoje gyvenančiu Edvardu Šidlausku susitinkame Melburno pakraštyje, jaukių jo namų virtuvėje. Užsukome trumpam, tačiau ir po dviejų valandų pasakojimai nesibaigia.
Labai guvus, taisyklingai lietuviškai kalbantis 94 metų Edvardas gimė Biržų apskrities Gaižiūnų kaime. Būdamas 19 metų įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę. Po jos išformavimo laikinai buvo Salantų policininkas, traukėsi per Rytprūsius, tačiau sužinojęs apie formuojamą Tėvynės apsaugos rinktinę sugrįžo ir įstojo į Pirmąjį Žemaičių pulką.
Dalyvavo kautynėse prie Sedos, po pralaimėjimo pasitraukė į Vakarus. Vėliau iš Vokietijos pabėgėlių stovyklos pasiekė Australiją ir aktyviai dalyvavo Perto lietuvių bendruomenės veikloje.
Taip pat skaitykite
Išvažiavo batalionas gaudyti banditų
„Kai Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą 1940 metais, mes, gimę ir augę nepriklausomoje Lietuvoje, buvome labai nepatenkinti. Jie tuojau pradėjo areštuoti aukštesnio rango pareigūnus. Pirmiausia karininkai buvo siunčiami į Maskvą treniruotis. Bet jie dingo. Tuojau žmonės ėmė kalbėti, kaip kalėjimuose kankina lietuvius“, – pokalbį pradėjome vartydami senus dokumentus.
Tada Edvardas atsidūsta, jo žvilgsnis nukrypsta į tolį. Tarsi norėdamas kuo greičiau išsipasakoti, prabyla nesustodamas: „Vokiečius sutikome labai džiaugsmingai. Nes jie mus išvadavo. Tuoj paskelbė nepriklausomybę Lietuva, bet vokiečiai nesutiko ir ji buvo panaikinta. 1941 metais buvau šešiolikos. Vėliau mokiausi amatų mokykloje. Daugelis mūsiškių užsiregistravo į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Lietuvos vietinę rinktinę.
Jau buvo susiorganizavęs Plechavičiaus armijos batalionas Panevėžyje. Jie dėvėjo reprezentacines uniformas. O mes iš pradžių ilgą laiką buvome civiliais drabužiais. Tik paskui gavome tokias keistas uniformas ir prancūziškus šautuvus. Buvome mieste, man atrodo, Ramygalos gatvėje Panevėžyje.
Vieną dieną išvažiavo mūsų batalionas gaudyti banditų. Likau sargyboje. Mūsų nedaug, gal apie dvidešimt buvo likę. Gavome žinią telefonu, kad Lietuvos vietinė rinktinė apsupta vokiečių, mums patarta bėgti. Pirmiausia pasiuntėm žinią tiems, kurie buvo išvažiavę. Tada išgirdome įsakymą palikti milines, šautuvus ir pasitraukti. Tačiau nepaklausėme, gavome po 25 šovinius, šautuvus, milines ir patraukėme namų link. Ten siautė mūsų policija su vokiečiais ir rinko tuos, kurie pabėgo iš Rytų fronto. Man irgi buvo nesaugu. Todėl eidavau į mišką miegoti. Paskui įstojau į tą naują policiją“, – pasakoja Edvardas.
Išparceliavo Subačiaus druskos atsargas
Edvardas šypsosi ir tarsi suokalbininkas mirktelėjęs akies krašteliu tęsia: „Subačiaus miestelis Panevėžio valsčiuje neteko policijos, nes banditai-rusų partizanai iš miško puolė ir policija pabėgo. Nebuvo kam palaikyti tvarkos. Kaip tik buvau grįžęs iš Plechavičiaus armijos ir turėjau šautuvą parsinešęs. Mane kvietė, ar negalėčiau ten prisijungti prie kitų jaunų vyrų ir tvarką miestelyje padaryti, nes prasidėjo vagystės. Patraukėme į Subačių ir padarėme tvarką. Galbūt ir šiek tiek kiaulysčių padarėme: radome didelį sandėlį druskos, tai kvietėme žmones, kad ateitų jos pasiimti. Ūkininkai atvažiavo su maišais, vežimais. Mes tą druską išparceliavome“, – prisimena E. Šidlauskas.
Pavartęs ant stalo padėtas fotografijas ir dokumentus, Edvardas surimtėjęs prakalbo: „Tada pradėjome trauktis. Buvau parėjęs namo, sakiau tėvams, kad gauname vežimą, galime trauktis nuo fronto. Bet tėvai nesutiko. Mama sakė: „Niekur nebėgsiu. Čia gimiau, čia ir mirsiu“.
Tuo metu rusų lėktuvai pradėjo Subačiaus apsiaustį. Kai bombardavo Šiaulius, buvome Šiaulėnų dvare. Visai netoli matėme visą tą bombardavimą. Taip palengva mūsų kelionė vežimais prasidėjo per Žemaitiją vokiečių sienos link.
Mūsų buvo 80, nes daug prisidėjo iš policijos, Plechavičiaus rinktinės, jaunų ūkininkų, kurie jau buvo pasiruošę trauktis. Kas turėjo ginklus, tas su ginklais, o kas turėjo uniformas, – su uniformomis. Turėjau Plechavičiaus uniformą.
Ryškiausiai į atmintį įstrigo Šiaulėnų dvaras, kur buvome apsistoję kiek ilgiau nei savaitę. Ten mus labai maloniai priėmė. Tarp mūsų buvo ir muzikų, solistų profesionalų. Sekmadienį surengėme koncertą Šiaulėnų dvare, į jį susirinko labai daug žmonių. Vietiniai sakė pirmą kartą girdį tokias giesmes giedant“, – pasakoja E. Šidlauskas.
Nuo gyvulinių burokų prie bombų
Edvardas atsilošia ir nusiėmęs akinius, tarsi mėgindamas šį tą prisiminti, prisimerkęs tęsia pasakojimą: „Kai sustojome prie sienos, vokiečiai mus paėmė, nuginklavo ir pasiūlė stoti į Liuftvafę arba darbams. Kiti stojo į desanto apmokymą ir buvo lėktuvais išmesti į aną pusę. Keli – į jūrininkų mokyklą, kur sakė bus apmokami tarnauti povandeniniuose laivuose.
Niekur nenorėjau, tad pirmiausiai ilgam pasiuntė piktžoles rauti iš daržų Trakėnuose Prūsijoje, kur buvo gyvuliniai burokai. Iš ten pasiuntė apkasų kasti prie Stalupėnų. Ir vokiečiai mus prižiūrėjo, nes bijojo, kad galime pabėgti.
Paskui nuvežė statyti aerodromo naikintuvams, kur kasėme duobes ir dėjome tokias geležines plokštes ant žemės. Vienu metu mus pasiuntė į stotį, o ten stovėjo ištisi ešelonai bombų. Tas bombas traukėme. Kitos buvo labai sunkios: keturi vyrai vos pakeldami turėjo nešt į sunkvežimius. Kai parėjome pietų, pasakėme vadui, kad pasitraukiame ir grįžtame į Lietuvą, į Pirmą Žemaičių pulką, kuris buvo renkamas Sedoje“, – pasakojo Australijos lietuvis.
Obuolio kąsnis
Edvardas trumpam nutyla, tarsi mėgindamas prisiminti tų laikų akimirkas. O tada giliai įkvėpęs, tęsė: „Davė duonos, kas ką turėjo, davė kelionei. Vadas pasakė: „Jie grįžta į Lietuvą, nori prisiekti prie Žemaičių pulko“. Tai Susiskambino su vokiečiais, persakė, kaip yra. Praleido visur. Taip mes tada grįžome į Lietuvą prie Kudirkos Naumiesčio. Lietuviai ten pasakė, kad visai čia pat, už poros kilometrų jau rusų frontas. Pasukome Jurbarko link, nes vienas ūkininkas pasakė: „Ten yra slaugė, seselė, patikrina sveikatą tų, kurie nori į Sedą važiuoti, į Lietuvos kariuomenę stoti. Turi, kur apsistoti“. Seselė mus priėmė, pavaišino, nes buvome išalkę šiek tiek. Prisistatė kažkoks karininkas, kuris pradėjo klausinėti: „Ar ne šnipai?“. Na, ir paskui jau vežimu išvažiavom į Telšius.
Vokiečiai davė tokius senus ginklus – šimtmečio pradžios. Ir sakė: „Kai reikalas bus, ateisime jums padėti“. Matot, jau dalis Žemaičių pulko buvo fronte prie Ventos upės. Stovėjo priešais rusų kariuomenę, prieš Raudonąją armiją, bet nekariavo. Ir vokiečių nebuvo ten, tik jie. Ir mes, karininkų vadovaujami, užėmėme tada frontą Sedoje. Vokiečius mačiau tik vieną kartą, kai atvežė mums keturis „Panzerfaustus“. Vieną paleidau į malkų krūvą, iš kurios nieko neliko. Davė vieną prieštankinį pabūklą, turbūt dar Pirmajame kare naudotą.
Daug mūsų žuvo Sedoje. Rusų kariuomenė naktį užėmė kulkosvaidžių pozicijas prie tilto. Jei būtų reikėję bėgti, – tik per tą tiltą. Tačiau ten buvo antras Žemaičių pulkas, jame buvo ir Valdas Adamkus. Ir jų daugiausiai žuvo ten jaunų. Dar neturėjo net uniformų.
Šeštą valandą ryto mus pakeitė ir aš grįžau į kluoną miegoti. Nusiaviau batus, tuo metu atėjo draugas, su kuriuo bėgau iš Vokietijos. Atnešė obuolį. Kai to obuolio atsikandau, ir pradėjo šaudyti rusų pabūklai. Sprogo visai greta pastato. Kitas krito kluono gale ir užsidegė. Be batų išbėgau. Grupės, kurios traukėsi kartu, buvo sušaudytos rusų. Beveik visi žuvo, nes priešo kulkosvaidžiai buvo išstatyti mūsų užnugaryje. Buvo toks upelis medžiais apaugęs. Tai per ten pabėgau su draugu. Mums buvo pasakyta, kur trauktis. Nubėgome laimingai. Gavau batus iš mūsų pulko kareivio ir tada jau traukėmės Vokietijos link. Nors buvo pasakyta trauktis į Klaipėdą, bet ten nėjome. Tada likau vienas. Atsidūriau labai toli“, – baigia pasakojimą E. Šidlauskas.
Apie Edvardo Šidlausko kelionę į Australiją jau kitame straipsnyje.
Tai ketvirtas Lietuvos literatūros ir meno archyvo ir Vasario 16-osios fondo rengiamos ekspedicijos po Australijos ir Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenes pasakojimas. Kelionėje renkami archyviniai dokumentai, įrašinėjami čia gyvenančių lietuvių pasakojimai ir prisiminimai. Daugiau apie Lietuvos kultūrą, meną, istoriją bei pasaulio lietuvių dokumentinį paveldą galite sužinoti apsilankę Lietuvos literatūros ir meno archyve.
