Kultūra

2019.08.29 11:17

Lietuva Australijoje. Tilžės akto signataro šeimos istorija (II)

Vaida Jonušytė, LRT.lt 2019.08.29 11:17

„Dabar labai daug knygų išleista, kurias parašė grįžusieji iš Sibiro. Šios labai populiarios, jas skaitau ir kaskart naujai išgyvenu tų Sibiro žmonių likimą. Kai valgau, galvoju, kad vienas valgio kąsnis gal būtų juos išlaikęs, o jie net to neturėdami ėjo į tą sniegą, į tą šaltį. Nepavalgę, pervargę... Visą laiką turiu minty tų žmonių likimą. Gal jei to nebūtų įvykę, mes irgi būtume galėję gyventi normalų gyvenimą Lietuvoje“, – per pokalbį prasitaria Melburno lietuvių namų bibliotekininkė Ieva Aras, užklausta, kurias knygas dažniausiai varto tautiečiai.

Su pašnekove kalbamės nedidelėje, jaukioje bibliotekoje, į kurią bendruomenės nariai vis dažniau atvyksta ne pasiimti, o perduoti mirusių artimųjų turėtas knygas.

Lietuvininkas vokiečių šeimoje

Ieva puikiai kalba lietuviškai, o pasidomėjus, kaip pavyko taip ilgai išlaikyti kalbą, šypsosi – tai vis tėvo nuopelnai: „Mes su broliu vokiškai kalbėjom sklandžiai, bet kai eidavom namo, per slenkstį peržengiam, tai reikėjo lietuviškai kalbėt, o lauke kalbėk kokia kalba nori.“

Pašnekovės tėvas – Valteris Didžys – buvo Tilžės akto signataras, kultūros ir politikos veikėjas, lietuviškas šaknis atradęs tik mokykloje. Tačiau kaip pasakoja dukra, per trumpą laiką tapęs visapusišku lietuviu.

V. Didžys gimė 1896-aisiais vokiečiais save laikiusioje šeimoje. Kai V. Didžys lankė Tilžės gimnaziją, klasėje į ratelį susibūrę lietuvių vaikai gerokai skyrėsi nuo bendraklasių. Jų įkvėptas tyrinėti pavardės kilmę Valteris atrado ir savo lietuviškas šaknis.

„Vos baigęs gimnaziją tėvelis pasikeitė pavardę į lietuvišką ir iškeliavo į didžiąją Lietuvą, kur išmoko lietuvių kalbą, įsitraukė į lietuvių gyvenimą ir į tą veiklą, kuri mėgino sujungti Mažąją ir Didžiąją Lietuvą“, – dalijasi tėvo pasakojimais Ieva.

Tiesa, Antrojo pasaulinio karo metais Klaipėdą okupavus vokiečiams, kaip ir daugumos to krašto lietuvių, V. Didžio iki tol užgyventas turtas – namas, jachta (V. Didžys dirbo gydytoju, ėjo Klaipėdos jachtklubo komodoro pareigas) buvo konfiskuoti, o pats turėjo bėgti į Kauną.

Čia jam savąjį butą pasiūlė Balys Sruoga, tuo metu profesoriavęs Vilniuje. Rašytoją šeima sutiko vos keletą kartų, nes 1943-iaisiais buvo suimtas vokiečių ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Trumpam į Vokietiją

„Aš gimiau Kaune ir buvau vienų metukų, kai 1944-aisiais tėvai turėjo bėgti iš Kauno. Tėvas niekur nenorėjo važiuoti, sakė: „Gyvensiu po paties velnio valdžia, tik tegul mane palieka ramybėj.“ Bet jį pakvietė į kažkokį susitikimą. Prieš tai jam buvo pranešta, kad jei ten nueis, tai iš susitikimo nebegrįš. Sibiras gresia. Tad jie turėjo pustrečios valandos pabėgti, kad tėvas nebūtų suimtas“, – pasakoja Ieva.

Pašnekovė pamena, kad būtiniausius daiktus susikrovę į mašiną ir per patį bombardavimą patraukę į Vokietiją. Tuo metu visi tikėjo, kad išvažiuoja kelioms savaitėms – neramumams nuslopus bus galima grįžti atgal ir viskas bus kaip buvę.

Deja, per virtinę metų niekas nepasikeitė – Vokietijos „dipukų“ stovyklose ėmė trūkti darbuotojų, o į Lietuvą grįžti vis dar buvo pavojinga. Todėl V. Didžiui gavus pasiūlymą keliauti į Australiją, šis sutiko.

Iki Italijos, iš kur ir plaukė laivai į Australiją, reikėjo nusigauti traukiniais. „Važiuojam per Italiją, visur biedni žmonės, palei traukinį vaikai laksto basi, skudurais apsirengę ir prašo ko nors... O mes traukiny gavom apelsiną. Pirmą kartą. Prisimenu, apelsiną tėvas supjaustė į tokias skiltis, žievę nupjovė – gavom paragauti ir aš niekada neužmiršiu to nuostabaus skonio... Apelsinas!“ – šypsosi prisiminusi Ieva.

Kelionė į Australiją

Į Australiją šeima kartu su kitais pabėgėliais atvyko 1949 metais. Nuovargį po mėnesį trukusios kelionės pakeitė nusivylimas: „Kai išlipom, dairomės, žiūrim visur sausa, geltona, nė vieno žalio medžio, nė vienos žalios žolelės, apleisti ūkininkų nameliai, viskas apgriuvę. Labai liūdnas vaizdas. Tiesa ta, kad australai tada buvo labai atsilikę nuo europiečių“.

Atvykusius iškart traukiniais vežė į stovyklas – ilgus barakus be sienų ar kitų patogumų. Kelionėje laivu pabėgėliai gavo pledus, kuriuos segė prie lubų ir taip kūrė atskiras erdves savo šeimai.

Sunkiausia buvo vos atvykus, nes Australijoje nepripažino emigrantų aukštojo mokslo, kvalifikacijos diplomų. Tad V. Didžiui – garsiam Klaipėdos gydytojui – Australijos valdžia paskyrė darbą skerdykloje – krauti mėsą iš sunkvežimių.

Vėliau kurį laiką vyras dirbo rentgenologu – važinėjo po visą Viktorijos valstiją su padėjėjais ir švietė plaučius ieškodamas tuberkuliozės. Ir tik sulaukęs 65-erių, išlaikęs dar vienus medicinos kursus, vėl galėjo verstis gydytojo praktika.

„Mūsų namo pirmame aukšte įkūrėme gydytojo kabinetą, į kurį atvykdavo lietuviai iš tolimiausių apylinkių – vis maloniau pas savą tautietį gydytis“, – pasakoja Ieva.

Ryšiai su Lietuva. Ieva Simonaitytė

Su Lietuva palaikyti ryšius taip pat buvo sudėtinga – apsistoti tėvynėje galima ne daugiau kaip 5 dienoms ir tik Vilniuje. Tačiau daugelis leidimo įvykti į šalį iš vis negaudavo. Ieva pasakoja, kad tėvas stengėsi palaikyti ryšius su Lietuvoje likusiais giminaičiais ir lietuvininkais, su kuriais jaunystėje teko dirbti.

„Man Ievos Simonaitytės knygos labai patinka, nes tėvas apie ją labai šnekėdavo: jis ją šelpė, siuntė pinigus ir vaistus, kurių Lietuvoje įsigyti negalėjai, o ji mums siuntė savo knygas. Tėvas labai padėjo Simonaitytei“, – pasakoja Ieva ir priduria, kad po kurio laiko V. Didžys gavo laišką, jame Simonaitytė nuoširdžiai nupasakojo tuometinę Lietuvos politinę situaciją ir išsakė savo požiūrį į ją. Tada signatarui pasirodė, kad rašytoja pateisina ir palaiko komunistus, todėl atgal atrašęs piktą laišką, esą kaip ši galinti taip kalbėti ir galvoti, labai supyko.

Dalydamasi prisiminimais Ieva užsimena ir apie bibliotekoje atrastą Viktorijos Daujotytės literatūros vadovėlį abiturientams. „Taip ilgai neskaičiau lietuviškų knygų, o kai gavau tėvo sukauptą biblioteką, pradėjau skaityti ir supratau, kiek daug jau praleidau. Iš naujo pažinau B. Sruogą, I. Simonaitytę ir kitus iškilius šalies rašytojus“, – sako ji, baigdama pokalbį, ir ranka mosteli į knygų lentyną.

Tai antrasis Lietuvos literatūros ir meno archyvo bei vasario 16-osios fondo rengiamos ekspedicijos po Australijos ir Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenes pasakojimas. Kelionėje renkami archyviniai dokumentai, įrašinėjami 20 a. viduryje emigravusių lietuvių pasakojimai ir prisiminimai.

Daugiau apie Lietuvos literatūros ir meno archyvo ekspediciją ir pasaulio lietuvių archyvus galite sužinoti apsilankę O. Milašiaus g. 19 arba archyvo feisbuke.