Kultūra

2019.09.04 13:13

Lietuva Australijoje. Inžinerijos stebuklas Snieguotuose kalnuose, dėl kurio ne vienas lietuvis atidavė brangiausia, ką turi (III)

Vaida Jonušytė 2019.09.04 13:13

„Po sprogdinimo įėjome į mažą tunelį – tuoj mane iš viršaus užgriuvo akmenys ir partrenkė ant krūvos uolienų. Kai atgavau sąmonę, negalėjau ištraukti kojos – ją slėgė didelis akmuo. Pajutau, kad mano gražūs lietuviški priekiniai dantys buvo išmušti. Labai gaila, norėjau mirti“, – apie pirmąjį įvykį Australijos Snieguotuose kalnuose (angl. Snowy Mountains) prisiminimuose rašė kalnakasys Renoldas Čėsna.

Iš šachtos gilumos atbėgęs slovėnas Egonas Marinečas laužtuvu mėgino išlaisvinti prispaustą lietuvio koją. „Jam vis nesisekė, o virš galvų kybojo suskilę akmenys. Pavyko ištrūkti palikus įspraustą guminį batą. Abu spėjome pasitraukti – tuoj tonos akmenų užvertė tą tunelį“, – lemtingą epizodą prisimena Australijos lietuvis.

Istorija lyg veiksmo filmas

Į Australiją Renoldas atvyko 1949 metais. Tada jam buvo šešiolika. Paklaustas, kodėl bėgo iš Lietuvos, pašnekovas šypteli – tada tėvai mažai aiškino aplinkybes.

„Žinojau tik tiek, kad tėvas dirbo Rokiškio policijoje, užėmė aukštas pareigas. Dirbo ir tada, kai atėjo vokiečiai. Supratome, kad jei nepabėgsime, mus tikrai išveš į Sibirą“, – pasakoja Renoldas.

Jis pamena, kad su šeima buvo apsistoję Vydmantuose, netoli Vokietijos sienos. Vieną pavakarę susikrovusi būtiniausius daiktus į vežimą ir pasikinkiusi kaimyno arklį visa šeima patraukė į Vakarus.

Keletą metų glaudėsi pabėgėlių stovykloje, galiausiai persikėlė į Australiją. Šiandien paminėjus Renoldo pavardę Melburno lietuvių namuose bendruomenės nariai pritariamai linkteli – čia jis labai gerai žinomas tautietis, žavėjęs gyvenimo istorija, prilygstančia geram veiksmo filmui.

Iš emigrantų jėgų ir prakaito

Su Renoldu kalbamės saulėtą australiškos žiemos popietę atokiau nuo Melburno esančiuose senelių namuose. Lietuvoje gimęs vyras – aukštas, tvirto stoto, jo žvilgsnis skvarbus ir griežtas. Vien pažvelgus į jį tampa aišku, kad gyvenimas nepašykštėjo sunkaus darbo ir išmėginimų.

Renoldas pasitinka mus šypsodamasis ir, vos prisėdus, ant stalo ima krauti spalvotus segtuvus su dokumentais. Paskutinį dešimtmetį lietuvis rinko informaciją, susijusią su Snieguotųjų kalnų projektu, kuris tapo ir Australijos, ir jo gyvenimą pakeitusiu įvykiu. Dešimtyje segtuvų – fotografijos, Renoldo dienoraščiai, straipsnių iškarpos ir kitų darbininkų pasakojimai. Po detalę išnarpliotas visas projektas.

1949 metais Snieguotuose kalnuose buvo pradėtas įgyvendinti didžiausias inžinerinis projektas Australijos istorijoje, iki šiol vadinamas inžinerijos stebuklu. Per 25 metus pastatyta 16 užtvankų, 7 elektros jėgainės, 225 km tarpusavyje sujungtų tunelių. Projektas valstybei kainavo daugiau nei 820 mln. dolerių ir po kurio laiko buvo pripažintas nacionalinio paveldo objektu.

Tunelius kasė ir hidroelektrinę statė 100 tūkst. žmonių (daugiausia emigrantai ir karo pabėgėliai) iš viso pasaulio. Tarp jų buvo ir 250 lietuvių, į Australiją ieškoti laimės atvykusių tarpukariu. Dabar šalia Snieguotųjų kalnų esančio Kumos miestelio alėjoje kartu su 40 kitų šalių vėliavomis plevėsuoja ir lietuviška trispalvė, iškelta pagerbti tautiečius, kurie prisidėjo arba žuvo statydami hidroelektrinę. Miestelyje iki šiol kas dešimtmetį rengiami projekte dirbusiųjų susitikimai ir šventės, jose dalyvauja ir lietuviai.

Šlapia, nešvari, pavojinga kasdienybė

Per dešimtmetį Renoldas surinko informaciją apie visus 250 lietuvių, dirbusių kalnuose. Savo užrašuose jis užsimena, kad tautiečiai projekto vykdytojų buvo vertinami kaip itin geri specialistai.

„Pamainą, kuri sumušdavo pasaulio tunelių savaitinį kasimo rekordą, kompanija pusdienį vaišindavo nemokamu alumi. Kartą pas „Thiess Brothers“ 83 vyrai iš 40 tautų sumušė tą rekordą. Romualdas Genys buvo apdovanotas Pasaulio tunelių kasimo ženklu-medaliu. Būrys lietuvių mainerių buvo apdovanoti tokiais medaliais. Įskaitant ir Vytą Kranauską su Petru Mažeika“, – rašo Renoldas.

„Kalnakasiai, išgręžę skyles, turėjo dinamitu ir detonatoriais užtaisyti ir sujunginėti vieleles – išvežus jumbo, sprogdino. Grįžus prie „face“ reikėjo su žarna laistyti krūvą akmenų ir su laužtuvais numušti laisvai kabančius akmenis. Jei pasitaikė nesprogusių skylių, jas su vamzdžiu naudojant vandenį išvalyti. Silpname grunte statyti sustiprinimus iš geležinių lankų bei naudojant įvairaus dydžio medžio gabalus ir medinius kylius. Dažnai iš viršaus pildavo „lietus“. Nuolatos dirbo oro pompos. Mackar krovė smulkius akmenis į sunkvežimius. Darbas buvo šlapias, nešvarus, pavojingas. Į darbą iš stovyklos veždavo dengti sunkvežimiai su suolais. Valgydavome darbe“, – rašo Renoldas dienoraštyje.

Tuo metu apie Snieguotųjų kalnų projektą žinojo kiekvienas atvykėlis – tai buvo vienas sunkiausių darbų, kuriuos atliko emigrantai. Tačiau, nepaisant to, Snieguotųjų kalnų papėdėje esančioje stotyje nuolat stoviniavo kelios dešimtys vyrų, laukiančių darbo pasiūlymo.

Vytis – laimės simbolis

„Šv. Kūčių vakarą „Surge Tank“ Selmerio stovykloje norvegų šefas, padedamas savo virėjų, pagamino labai gerą vakarienę. Po vakarienės prasidėjo „vaišinimasis“ ir įvairių tautybių atstovai, sėdėdami prie atskirų stalų, iš eilės dainavo savo dainas. Jokių trukdymų nebuvo. Dainavo didelė grupė lenkų, vėliau, kai vokiečiai užbaigė kariškai skambančią dainą, lenkas garsiai nusikeikė. Buvome tik penki lietuviai, bet ir mūsų „choras“ neatsiliko“, – prisimindamas emigrantų bandymus išlaikyti tapatybę net ir tokiomis sąlygomis rašė Renoldas.

Beje, lietuvių miegamieji kambariai, kuriuos duodavo atvykus dirbti, išsiskyrė tautinės atributikos gausa. Pavyzdžiui, lietuvio iš Dzūkijos miegamajame ant sienos kabojo Vytis. Kiekvienam užėjusiam į kambarį vyras tvirtindavo, kad tai – laimės simbolis.

Dienoraštyje nemažai įrašų apie susitikimus su kitais tautiečiais, pavyzdžiui, kasant tunelį sutiktą dzūką Joną Aleksandravičių arba į „Surge Tank“ stovyklą atvykusį kunigą P. Bačinską su Aleksu Sauliumi, iš kurių darbininkai galėjo nusipirkti lietuviškos spaudos. Tiesa, itin sunkios darbo sąlygos, darbas po dvi savaites be pertraukų ir nenumalšinamas ilgesys privertė pasiduoti ne vieną.

„Simutis, nuvažiavęs į Sidnėjų, Šv. Kūčių vakarą įsilaužė į mėsinę George`o gatvėje ir pasikorė. Ilgėjosi Lietuvoje likusios šeimos“, – pasakoja Renoldas.

Per pokalbį Renoldas nesustodamas varto seniai matytus segtuvus su dokumentais ir vis kilsteli parodyti fotografiją ar straipsnį. Pasakodamas jis kelis kartus pabrėžia, kad Kumos mieste dar ir dabar galima pamatyti lietuvišką trispalvę. Ji plevėsuoja tarp 40 kitų valstybių vėliavų ir kaskart pamatyta kelia pasididžiavimą. Tai jis rūpinosi, kad tautiečiai būtų pagerbti miestelio alėjoje ir jų indėlis į projektą amžiams liktų istorijoje.

Tai trečiasis Lietuvos literatūros ir meno archyvo bei Vasario 16-osios fondo rengiamos ekspedicijos po Australijos ir Naujosios Zelandijos lietuvių bendruomenes pasakojimas. Kelionėje renkami archyviniai dokumentai, įrašinėjami 20 a. viduryje emigravusių lietuvių pasakojimai ir prisiminimai.

Daugiau apie Lietuvos literatūros ir meno archyvo ekspediciją ir pasaulio lietuvių archyvus galite sužinoti apsilankę O. Milašiaus g. 19, Vilnius, arba archyvo feisbuke.