Kultūra

2019.08.19 16:05

Garsiausias pasaulio estas pirmenybę teikia tylai: Arvo Parto kūryba – tarp nuodėmės ir atleidimo

Mindaugas Klusas, LRT.lt2019.08.19 16:05

„Arvo Partas – be abejo, šiandien garsiausias estas pasaulyje“, – sako kompozitoriaus vardo centro, įsikūrusio Baltijos pajūryje, Lohusalu pusiasalyje, atstovė. Kūrėjas retai dalija interviu, su žurnalistais bendrauja tik užkluptas viešuose renginiuose. „Mano mediumas – muzika. Kuo daugiau žodžių, tuo mažiau vietos lieka jai“, – atsako įkyruoliams.

Per dešimt metų praleidęs emigracijoje – iš pradžių Austrijoje, paskui Vokietijoje, A. Partas galiausiai grįžo į tėvynę. Jo gyvenimo bendražygė muzikologė Nora Part ištikimai lydėjo vyrą. Šiuo metu jos savijauta anaiptol ne geriausia, galbūt tai skatina kompozitorių labiau nei kada nors siekti vienumos ir ramybės.

Nuo 2011-ųjų A. Partas yra dažniausiai griežiamas kompozitorius pasaulyje. Meditatyvūs, iki tyrumo skaidrūs jo kūriniai, tinkamai klausomi ir išgirsti, sugeba persmelkti kiekvieną jautresnę sielą – suvirpina, nebepaleidžia. Garsusis smuikininkas Gidonas Kremeris sakė: „Jo muzika panaikina visą triukšmą, kuris supa mus.“

Vakarų mėsmalė

A. Partas – bene garsiausias šių dienų kompozitorius, vienas minimalizmo pradininkų. Sakoma, jis pirmasis muzikoje prakalbino tylą. Tiesa tai ar ne, tačiau nekyla abejonių dėl to, kad A. Partas sukūrė savitą muzikos stilių, kurį pavadino „tintinnabuli“. Šis žodis, anot kompozitoriaus, perteikia varpeliais grojamo trigarsio skambėjimą.

Kiekvienas išsilavinęs žmogus turėtų žinoti tokius A. Parto kūrinius kaip „Spiegel im Spiegel“, „Fratres“, „Tabula rasa“, „Für Alina“, „Te Deum“.

Nuo 1976 metų kompozitorius pradėjo rašyti sakralinius kūrinius, grindžiamus liturginiais tekstais. Ir iki šiol rašo tik juos. Tokio žanro kūryba susilaukė sovietų valdžios kritikos. Priveiktas nemalonumų 1981-aisiais A. Partas ryžosi pasitraukti į Vakarus.

„Po kūrinio „Tabula rasa“ premjerinės sėkmės austrų įrašų leidybos kompanija „Universal Edition“ kompozitoriui pažadėjo nupirksianti viską, ką šis beparašys iki gyvos galvos. Tokiu būdu kūrėjas užsitikrino sau pragyvenimą“, – LRT.lt teigė teatrologė, germanistė prof. Irena Veisaitė. Jos biografijoje A. Partas suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį, reikšmės nenustojantį ir šiandien.

Austrijos sostinė Viena, anot profesorės, muzikui pasirodė perdėm miesčioniška, buržuazinė. Tada juodu su žmona ir dviem sūnumis persikėlė į Berlyną. Mėgaudamasis kūrybos laisve, kompozitorius vis dėlto Vakarų pasaulio negarbstė, suvokė čia slypinčias naujas grėsmes. Ne sykį yra prisipažinęs, kad didelių draugysčių su kolegomis Vokietijoje nesiekęs, draugijų privengęs.

„Kompozitorius, atsidūręs profesionalų kelyje, Vakaruose pakliūva į savotišką mėsmalę. Juo imama manipuliuoti, taip prarandamas savarankiškumas. Reikia ypač daug dvasios pastangų, kad toje mėsmalėje išliktum kūrėju“, – sakęs A. Partas.

Po krizės – dvasinė permaina

1935 metais Taline gimęs A. Partas studijavo fortepijoną, vėliau – muzikos teoriją. Galiausiai susitelkė į kompoziciją. 1958–1967 metais dirbo Estijos radijuje garso režisieriumi. Gilinosi į viduramžių ir renesanso muziką. Nuo septintojo dešimtmečio vidurio išgyveno kūrybinę krizę.

Po ilgos tylos radosi naujasis A. Parto stilius „tintinnabuli“. Tuo pat metu įvyko ir dvasinė permaina – kompozitorius priėmė stačiatikių tikėjimą.

Bjork: svirplys ir Pinokis

Kompozitoriaus įtaką sunku pervertinti – juo žavisi labai plataus spektro kūrėjai visame pasaulyje.

Štai islandų dainininkė Bjork, bendraudama su A. Partu, išreiškė savo simpatiją jo muzikai, kuri, jos manymu, suteikia daug erdvės klausytojui. Kompozitorius sutiko, kad taip galbūt yra todėl, jog jam pačiam tos erdvės reikia.

Islandė teigė A. Parto muzikoje girdinti dviejų skirtingų balsų – klausiančiojo ir atsakančiojo – dialogą. Vienas personažas, anot jos, labiau primena žmogų. Jis lyg Pinokis – klysta, daro klaidų, skaudina save ir kitus.

O antras veikėjas, Bjork įsivaizdavimu, yra mažytis svirplys, kuris guodžia arba drausmina pirmąjį. Anot A. Parto, taip ir yra – jo muzikoje driekiasi dvi pagrindinės gijos: viena – tai jo nuodėmės, antra – jų atleidimas.

Erdvė tarp garsų

Estų kompozitoriaus muzika iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprasta, grįsta pakartojimais, cikliškomis figūromis. Tačiau toks manymas apgaulingas.

„Mano muzika randasi nelengvai, ją net galima užrašyti tam tikromis formulėmis, – yra sakęs kompozitorius. – Iki kūrinio premjeros nežinau, koks jis bus, kaip skambės. Reikia surasti šios muzikos atlikimo raktą.“

Tų „raktų“ paieškos sunkios ne tik kompozitoriui, bet ir atlikėjams. Pasakojamos legendos apie muzikantus, kurie tiesiog nusivarydavo nuo kojų, kol surasdavo tinkamą atlikimo būdą.

Japonų kraujo turinti amerikiečių smuikininkė Anne Akiko Meyers tvirtina, esą esto muzika sakrali, dvasinga, meditatyvi, joje jaučiama begalinė ramuma.

„Erdvė tarp garsų yra ne mažiau svarbi už pačias natas“, – pabrėžė A. Parto centre kompozitoriaus kūrinių programą atlikusi amerikietė.

S. Sondeckis: viza į Vakarus

Kompozitoriaus biografijoje – ne vienas reikšmingas lietuviškas akcentas. Visų pirma, draugystė su Lietuvos kameriniu orkestru (LKO) ir jo vadovu, šviesaus atminimo dirigentu Sauliumi Sondeckiu (1928–2016).

Šio kolektyvo meistriškumą A. Partas labai vertino, mielai patikėdavo jam savo kūrinius. Tarp jų ir nemarųjį „Tabula rasa“, kompozitoriaus dedikuotą Latvijoje gimusiam G. Kremeriui.

1977-aisiais LKO surengė koncertų turą Europoje. Į programą S. Sondeckis nepabijojo įtraukti ir šį kūrinį. Gastrolės buvo labai svarbi pradžia A. Parto kelyje į tarptautinį pripažinimą.

„Saulius „davė“ man vizą į Vakarus. Būtent su „Tabula rasa“. Mano pirmoji plokštelė Vakaruose ir buvo 1982-aisiais išleista „Tabula rasa“ su S. Sondeckiu, G. Kremeriu, Tania Grindenko ir Alfredu Schnittke. Pasirodžius plokštelei įvyko sprogimas – ir kūrinys, ir plokštelė pradėti vadinti sensacija. Ir nuostabu, kad iš visų mano plokštelių būtent ši taip ir liko pirmojoje vietoje. Niekas kitas neatliko šio kūrinio geriau“, – muzikologei Audronei Žigaitytei-Nekrošienei yra atskleidęs A. Partas.

Viena šio kūrinio premjeros Taline liudininkių tapo ir I. Veisaitė.

„Für Alina“

LRT.lt ji papasakojo su kompozitoriumi susipažinusi per savo antrąjį vyrą, estų teatro ir kino režisierių Grigorijų Kromanovą. A. Partas sukūrė muziką jo filmui „Briliantai proletariato diktatūrai“.

G. Kromanovą Irena sutiko 1971-aisiais, kai režisierius pastatė Kazio Sajos „Šventežerį“. Taline kartu su dramaturgu ji lankėsi kaip teatro kritikė. Pažintis tapo draugyste, kurią nutraukė gana ankstyva G. Kromanovo mirtis.

Irena ir Grigorijus kurį laiką neturėjo pastogės, tad visus metus gyveno su Arvo ir Nora jų bute Taline. Šiedu buvo neseniai sukūrę šeimą, augino sūnų Immanuelį. 1977 metais susilaukė jaunėlio Miki (Michaelio).

„A. Partas lapuose užsirašinėdavo „tintinnabuli“ idėjas ir čia pat ką nors paišydavo. Mažiau vertingus etiudus tuoj pat išmesdavo. Traukiau tuos jo užrašus su piešiniais tiesiog iš šiukšlių dėžės“, – juokėsi I. Veisaitė. Dabar jos butas Vilniuje pilnas Arvo ir Noros dovanotų daiktų, baldų, paveikslų.

1974 metais I. Veisaitės dukra Alina su savo tėvu Jakovu Bumu emigravo į Jungtinę Karalystę. Alinai tada buvo devyniolika. Irena nenorėjo palikti Lietuvos, o pirmūnė dukra, itin doras žmogus, atsisakė stoti į komjaunimą, nuoširdžiai dygėjosi sovietine santvarka ir nematė savo ateities SSRS.

Išsiskyrimas su Alina, nuolatinė graužatis dėl priimto sprendimo nepaprastai liūdino mamą. Norėdamas ją paguosti tomis dienomis A. Partas parašė trumputę pjesę fortepijonui „Für Alina“ – esminį kūrinį, žymintį „tintinnabuli“ estetikos pradžią.

„Arvo matė, kaip aš ilgiuosi. Tarybiniais laikais išvažiavimas į užsienį prilygo išsiskyrimui visam gyvenimui, nes joks susitikimas daugiau nebuvo įmanomas. Jaučiau padariusi didelę klaidą, nors, vertinant aplinkybes iš šios dienos perspektyvos, galima sakyti, ta klaida išėjo į gera“, – pasakojo I. Veisaitė.

Kartą grįžusi namo ji išvydo kompozitorių, skalbiantį vystyklus. „Sakiau, Arvočka, juk aš galiu tai padaryti, o Jūs rašykite savąjį „tintinnabuli“. Jis atsakė: „Ne, jei mano sąžinė nešvari, tai ir muzikos rašyti negalėsiu. Turiu padėti žmonai. Juk ne aš rašau, o tik perteikiu per mane iš aukštybių ateinančius garsus. Jie neateis, jei mano sąžinė ir siela nebus švari“, – reikšmingą pokalbį prisiminė I. Veisaitė.

Išgydė nepaprasta meilė

Kai Irena sutiko A. Partą, šis jau buvo priėmęs stačiatikių tikėjimą. Viena tokios permainos priežasčių, pasak I. Veisaitės, galėjo būti kompozitorių nuolat supę žmonės. Kita – sunkus negalavimas: Arvo sirgo inkstų akmenlige. Vienas inkstas buvo pašalintas, o antrame irgi kaupėsi akmenys – grėsė mirtis.

„Tada jis pasitraukė iš miesto, apsigyveno kaime, tapo „syrojedu“ – valgė tik paties išaugintą žalią maistą. Trejus metus gyveno kaip atsiskyrėlis, nustojo rašyti muziką, įtikėjo Dievą ir tapo giliai tikinčiu stačiatikiu“, – pasakojo I. Veisaitė.

Kompozitorių išgydė ir nepaprasta meilė Norai. Ši buvo pasiryžusi su tėvais išvykti į Izraelį, visi būtini dokumentai jau buvo parengti. „Jis atėjo pas ją, regis, gegužės 1-ąją, ir pasakė: „Tu niekur nevažiuosi, mes einame tuoktis“, – pasakojo I. Veisaitė. Nora su broliu liko Estijoje, o tėvai emigravo į Pažadėtąją žemę.

1981-ųjų žiemą Partai patys išvyko iš SSRS. Sprendimui pagarsėjus sovietai staiga suskato rūpintis genialiu kūrėju, siūlė jam butą ir viską, ko tik užsigeis. Pas kompozitorių namuose net apsilankė aukštas CK veikėjas. Prašomas paaiškinti tokį žingsnį A. Partas tik perbraukė ranka sau po kaklu ir pasakė: „Nadojelo“ (nusibodo).

Kompozitorius yra ne kartą lankęsis ir Lietuvoje. I. Veisaitės atmintin įstrigo jo atsilankymas pas legendinį kapucinų vienuolį Tėvą Stanislovą (Algirdą Mykolą Dobrovolskį) Paberžėje apie 8-ojo dešimtmečio vidurį.

„Tėvas viską laikė atvirai – spynos atidarytos, raktai sukabinti atskirai. Net vandenį virindavo atvirame virdulyje. Pas jį kabojo labai daug varpelių. Arvo pradėjo jais tilindžiuoti. Paliečia vieną ir ilgai klausosi. Specialiai svečiui Tėvas Stanislovas pagiedojo grigališkąjį choralą. Tai jam padarė labai didelį įspūdį“, – prisiminė I. Veisaitė.

Ramybės oazė

2018 metais, minint Estijos valstybės atkūrimo šimtmetį, tapybiškame ir kompozitoriaus kūrinių dvasią perteikiančiame Baltijos pajūrio kampelyje Laulasmaa duris atvėrė A. Parto centras.

Ispanų architektų sumanytas projektas buvo pavadintas „Tabula“ pagal kūrinį „Tabula Rasa“. Vieta buvusiame žvejų kaimelyje pasirinkta neatsitiktinai – ten vasaras leido A. Parto mokytojas kompozitorius Heino Elleris.

Dabar ir patys Partai daug laiko praleidžia centre. Jaunesnysis sūnus M. Partas yra šio centro tarybos pirmininkas, tvarko tėvo archyvus, padeda šeimai. Vyresnysis Immanuelis yra pilotas, dirba „Estonian Air“.

Kviečiame atšvęsti Baltijos kelio 30-metį kartu su LRT. Kviečiame papuošti kardeliais savo paskyras socialiniuose tinkluose arba simbolinį gėlės žiedą įsisegti į drabužius:

Papuoškite savo profilio nuotrauką

Atnaujinkite savo „Facebook“ viršelį

Atsispausdinkite simbolinį kardelio žiedą