Gyvenimas

2019.05.31 14:50

Marius Čepulis. Apie ką tyli lakštingalos

Marius Čepulis, gamtos fotografas2019.05.31 14:50

Vaikščiojau čia kurią dieną po Bernardinų sodą. Šilta, smagu, pilna žmonių, triukšmas klegesys, bet per civilizacijos garsus iš rododendrų tankumyno prasimušė lakštingalos giesmė. Patinas atkakliai suokė savo išrinktajai, bandydamas įrodyti, kad jis čia stipriausias ir vienintelis. Stengtis nereikėjo, nes jis ir buvo vienintelis. Kažkada aidėję nuo lakštingalų trelių paneriai dabar skendi tylumoje.

Ir žmonės nebeskiria paties gražiausio balso savininkės, o nuvažiavę kur užmiestin stebisi, kad jiems kažkokia balsinga paukštė pernakt miegot neduoda.

Lakštingaloms reikia krūmynų, ir tokių tankesnių, kad iki žemės. Gražūs išravėti paupiai – ne joms. Traukiasi jos iš Vilniaus, iš kažkada buvusio žaliojo miesto. Kaip traukiasi ir daugybė kitų paukščių. O juk viskas žmogaus labui. Paupiai turi būti išravėti ir skaidrūs, kad iš kelių šimtų tūkstančių vertės butuko lango būtų galima gerėtis „nuostabia panorama ir laukine gamta pačioje miesto širdyje“.

Parkai turi būti išgenėti ir iščiustyti. Tie, kuriems nepakanka iščiustymo, turi būti paversti baroko imitacijomis. Viskas dėl žmogaus, net jei žmogus to nenori (nori, nori, tik nesupranta).

Miestų aikštės turi priminti modernius sterilius architektų maketus, kur ne vieta visokiems nestandartiniams medgaliams. Net ir tie nauji nupiepę sodinukai ne taip gerai atrodo. Geriausia, kad tie medeliai kaip ir nulaižytuose maketuose būtų iš porolono ar vatos. Tada ir visokie bjaurūs vabzdžiai nesiveisia ir amarų lipčius prabangių automobilių neišbjauroja. O svarbiausia, kad atsiveria vaizdelis į nuostabius šlykščių medžių per amžius užgožtus paminklus.

Juk nepasiginčysit, kad iškastruotas Gedimino kalnas dabar atrodo kur kas geriau nei kažkada, kai į jį lipdavai šimtamečių medžių pavėsyje. Juk laisvės paminklas Plungėje dabar atgimė naujam gyvenimui ir visi būriais puls juo gerėtis.

Kaip ir, žinoma, visi laukia nesulaukia vieno žmogaus (ar kelių) baroko fantazijos išsipildymo Sapiegų parke. Juk labai svarbu, kokį vaizdą matys Sapiegų rūmų būsimo muziejaus budėtoja per langelį. Neduokdie, ten jos nedžiugins barokiniai gėlynai su fontanais. Teisybės dėlei, pakoreguotas parko projektas nėra jau toks tragiškai blogas.

Gerai, aš čia nesu objektyvus. Mano supratimas apie žalias miestų erdves yra tarybinis ir pasenęs, kaip ir tie drevėti kreivi medžiai. Bet jei jau buldozeris užvestas ir nepaisant visokių protestų vis vien vykdoma „aukščiausiojo valia“, kokio velnio tai reikia daryti dabar?

Dabar, per augalų vegetaciją, per patį paukščių perėjimą ir jauniklių ritimasį. Kodėl negalima palaukti rudens, kodėl negalima suplanuoti tų darbų žiemą ar anksti pavasarį? Yra šalių, kur žolės nepjauna, kol ten visokios gėlytės sėklų nesubrandina ir vabaliukai neprisidaugina. Čia, žinot, visokie keistuoliai iš Liuksemburgo neturi ką veikt. Įsivaizduokit, jie ir krūmus sodina ne dėl grožio, o dėl patogumo paukščiams. Keistuoliai.

Atsakymas paprastas – mūsų institucijų propaguojama nauja religija – dzinbudizmas. Dirbu ramiai, kas man liepta, ir nebandau pertempti smegenų galvojimui apie pasekmes, nes tai neigiamai gali atsiliepti mano asmeninio gyvenimo gerovei – va tiek trumpai apie tą religiją. Plungės, Panevėžio miestų atveju visi puolė kaltinti aplinkosaugininkų, kurie realiai neturi jokio poveikio galimybės ir tik gali rankomis skėsčioti.

Viskas vyko ir vyksta pagal įstatymo raidę, o jei kas tas medžių skerdynes būtų ir stabdę, būtų jiems teismais pagrasinta ir dar valstybė baudų gautų, nes trukdo teisėtai veiklai, kuriai surinkti visi parašiukai ir antspaudukai. Darbus galėjo sustabdyti tik aukščiausios valdžios įsikišimas. Bet tuo metu matyt buvo dzinbudizmo valandėlė.

Dzinbudizmas klesti ne tik ten. Biokuro gamintojai ramia sąžine šiuo metu važiuoja malti medžių ir šakų krūvų, kuriose knibžda gyvybė, bet biokuras baisiai ekologiška, o skiedros su liepsnelių, karetaičių, startų ir medšarkių kraujuku ir riebaliuku dar geriau pleška.

Ramia sąžine pagal visas taisykles sunaikinama gausiausia kovų kolonija (Šaukėnuose), kuri niekam nemaišė. Dabar tiesiog visus kviečia užsukti dilgėlių prižėlęs parkas, pasimėgauti spengiančia tyla.

Žuvininkystės tvenkiniuose nendrynus pjauti nėra geresnio laiko nei šiuo metu – paskui tik dar reikia neužmiršti pasiimti išmokų, nes palaikoma nuskustų pakrančių bioįvairovė. Ir, pagaliau, kiek žmonių būtent dabar sugalvoja genėti, pjauti, tvarkyti savo gyvatvores, o paskui stebisi iškritusiais lizdais ar išdaužytais kiaušiniais.

Ko reikia, kad kitais metais nebūtų tokių nesąmonių? Yra želdynų įstatymai ir taisyklės, kad negalima genėti ar pjauti medžių vegetacijos metu. Yra taisyklės, kad negalima ardyti paukščių lizdų ir trikdyti jų perėjimo metu. Bet yra ir visokių išimčių (kaip, pavyzdžiui, visokie specialūs projektai, kur visa tai leidžiama).

Paukščiai išvis oficialiai miestuose negyvena. Miške, jei pažymėtas erelio lizdas – jį saugos. Mieste dančiasnapio ar zylės uoksas neegzistuoja, nes nėra kaip jo pažymėti, vadinasi, nėra ką ten saugoti ir ardant jų lizdus jokie įstatymai nepažeidžiami.

Tai ar įmanoma aplinkos ministerijai sutvarkyti šitą betvarkę? Aiškiai apibrėžti ir įstatymiškai patvirtinti laikotarpį (nuo balandžio vidurio iki liepos vidurio), kada draudžiama bet kokia veikla parkuose, želdynuose, kur gali nukentėti perintys paukščiai ar jų jaunikliai. Tai nieko nekainuoja mums (tik darbų planavimo klausimas), o šalia mūsų gyvenantiems tai yra „nieko vertos“ gyvybės klausimas.

Jei norit pasiklausyti, apie ką tyli lakštingalos, pasivaikščiokit paneriu, o tos vienintelės, kol dar gieda, užsukit paklausyti prie Bernardinų sodų pagrindinių vartų, einant link karuselės tankiam rododendre. Nežinia, ar suoks kitąmet.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius