Vilnietė Aistė Kairionis jau penkerius metus gyvena tarp dviejų šalių, reguliariai leisdama vasaras ir ilgesnius laikotarpius savo namuose Toskanos kalnuose, netoli Florencijos. Per pandemiją priimtas sprendimas įsigyti antruosius namus Italijoje A. Kairionis atvėrė duris į italų kultūros pažinimą – pašnekovė šiuo metu laisvai kalba itališkai, o su kaimynais sukūrė tokį artimą ryšį, kad bendri pietūs ir susibūrimai vasarą tapo savotiška tradicija.
Italijos ir joje sutiktų draugų įkvėpta pašnekovė praėjusį lapkritį Lietuvoje, Vilniaus Halės turgavietėje, atidarė specializuotą Toskanos vyno ir itališko alyvuogių aliejaus parduotuvėlę.
„Italai jau nuo pirmų dienų buvo smalsūs, kvietė pietauti. Jiems įdomu, kur ta Lietuva, klausė daug dalykų apie Lietuvą“, – pasakojo Aistė.
Portalui itlietuviai.it ji sutiko atvirai papasakoti, kodėl pasirinko nuo masinio turizmo miestų nutolusius Italijos kalnus, ką būtina žinoti prieš atvykstant ir kodėl, norint įgyvendinti savo svajonę, nereikia būti milijonieriumi.
– Kaip nusprendėte įsigyti būstą Italijoje ir kuo patraukė būtent Toskanos regionas?
– Mes nusipirkome namą per COVID-19 pandemiją. Situacija buvo labai neaiški. Ir mes galvojome, kad jei turėtume namus kitoje šalyje, tai net ir aplinkos pakeitimas nebūtų toks atstumiantis. Italija pasirodė kerinti, o Toskaną pasirinkome dėl labai patrauklios geografinės padėties. Be to, regione palankus mikroklimatas, jis optimalus visus metus. Vasara nėra tokia karšta kaip pietuose, o šiaurėje man asmeniškai per šalta, klimatas per daug panašus kaip Lietuvoje. Tai norėjau aukso vidurio ir, iš tikrųjų, Toskana yra tas aukso vidurys.
Visgi svarbi buvo ir maisto korta. Aš labai mėgstu gaminti, mėgstame skaniai valgyti, o Toskanoje tikrai svarbus maistas, geri natūralūs produktai ir šioje kovoje kiti regionai vis tik buvo žemiau. Daug ką lėmė ir nekilnojamojo turto kainos. Sutinku, kad jos nėra pietų Italijos kainų lygio, nes ten gerokai pigiau, bet ir nėra tokios dirbtinai sukeltos kaip šiaurėje, kur daug kas atvažiuoja užsidirbti.
Italija tuo ir yra nuostabi, kad turi ką pasiūlyti visiems pagal kiekvieno biudžetą ir norus. Jeigu turi nedidelį biudžetą ir esi pasiryžęs užsiimti renovacija, gali nusipirkti nedidelį sklypą su sandėliuku už 10 tūkst. eurų.
– Savo būstą įsirengėte savarankiškai. Pasidalinkite, kaip kilo mintis remontuoti būstą patiems ir kaip sekėsi įsirengti namus?
– Darymas patiems yra kaip ir mūsų „Pasidaryk pats“ projektas. Vieni prie senų automobilių krapštosi, kiti daržuose, o mums namo remontas nesukėlė neigiamų emocijų ir pykčių. Mes mėgstame krapštytis ir mums iš pradžių tikrai buvo sportinis interesas nuvažiuoti ir vis ką nors patobulinti, tai kilo ne iš finansinės pusės, tai labiau kaip gyvenimo projektas.
Lietuviai, palyginti su italais, yra labai nagingi. Retas vyras nesugebėtų įvesti elektros ar elementarių darbelių pasidaryti, nes mes tiesiog įpratę daug ką pasidaryti patys. Paveikslui pakabinti mes tikrai brigados nekviečiame kaip italai. O jie įpratę ką nors samdyti – kiekvienai operacijai, kiekvienai procedūrai, kai kas nors sugenda ar sulūžta.
Bet ten tikrai nėra tokių aukštų darbo kultūros ir kokybės standartų kaip Lietuvoje. Mums labai preciziškai turi sueiti kampas į kampą, o italų standartai žemesni. Jie nesijaudina, kad truputį kreiva, to nesureikšmina, nusiteikia, kad pripras.
Įdomus dar vienas niuansas – visus baldus, visą įrangą aš supirkau iš antrų rankų. Čia didelė antrinė rinka labai kokybiškų, geros būklės daiktų iš antrų rankų. Kaip aš sakau, pažiūrėk, ką išmeta lietuviai. Mes dar prie konteinerių atsikratome tik tais senais sovietiniais baldais, tomis senos virtuvės sovietinėmis taburetėmis.
O italai turi labai daug iš kartos į kartą perduodamų dalykų, kurių tiesiog niekam nebereikia. Ir yra toks modelis, kad tvariai atsikratyti ir paskui leisti kitiems apsipirkti. Butai ir namai parduodami dažniausiai be baldų. Tu nusiperki tuščią, pliką ir tada ten lipdai.
Italai nesiekia uždirbti. Pavyzdžiui, gali rasti ir kašmyrinį paltą už dvidešimt eurų, šilkinę palaidinę už eurą – jiems svarbu, kad daiktas kažkur toliau keliautų.
– Prieš atvykdama į Italiją nusprendėte mokytis italų kalbos. Kas lėmė tokį sprendimą?
– Bendravimas man yra pamatinis poreikis – svarbu turėti aplink save bendruomenę, patikimus žmones. Kai pradėjome domėtis nekilnojamuoju turtu Italijoje, aš pradėjau lengvai su programėle savarankiškai mokytis. Bet kai reikalai pakrypo taip, kad jau tikrai perkame, tuomet iškart pradėjau mokytis su italų kalbos mokytoju.
Italų kalbos mokiausi dvejus metus. Aš galbūt praleidau renginių, kur nors nedalyvavau, bet tas pamokų lankymas, namų darbų ruošimas, savarankiškas darbas vėliau davė rezultatų. Mokytojo dėka dabar kalbu laisvai, be akcento, išsilaikiau visus egzaminus, mano lygmuo – C1.
– Daugelis užsieniečių mano, kad Italijoje galima išsiversti ir be italų kalbos, užtenka mokėti kalbėti angliškai. Kokia jūsų patirtis, ką suteikia kalbos mokėjimas svečioje šalyje?
– Taip, tu gali egzistuoti ir be italų kalbos – apsipirkti prekybos centre tau jos taip pat nereikia, bet tuomet tu gauni tik labai mažą dalį pačios Italijos patirties. Aišku, reikia nepamiršti to, kad imigrantai traukia imigrantus. Lietuviai prie lietuvių kaip magnetai.
Žiūrėk, tu per lietuvę agentę nusiperki butą, tau jau nulis pastangų. Dabar girdėjau, kad italai jau bėga iš Skalėjos, nes lietuvių ten tiek, kiek ir Anglijoje. Tu gali nueiti į parduotuvę, į kirpyklą, kur net tos kalbos mokėti nereikia. Tai kur motyvacija? Tiesiog patogu. Bet užsidaryti nuo italų bendruomenės yra ir klaida, nes tuomet tu gyveni tokioje savo stovykloje.
Man, pavyzdžiui, bendravimas su kaimynais yra tai, dėl ko aš grįžtu. Galbūt ne dėl kalnų, ne dėl parodų, bet dėl žmonių. Ir aš manau, kad jei nekalbėčiau itališkai, tų žmonių mano gyvenime nebūtų. Bet net ir tas pagrindinis (angl. basic) lygis padėjo užmegzti pirminį kontaktą su kaimynais. Nuo egzistavimo iki kvėpavimo visais plaučiais tave ir skiria kalbos mokėjimas.
– Kuo italai skiriasi nuo lietuvių? Gal pastebėjote kokių nors bendrų tendencijų?
– Man Italija yra pirmiausia žmonės, maistas ir veiklų įvairovė. O italai labai atviri, labai socialūs ir draugiški. Mums, atvykusiems iš Lietuvos, iš pradžių buvo įtaru. Tai ko jau jie čia taip siūlo tą pagalbą? Lietuvoje taip yra, kad jeigu kas nors tau ką nors pasiūlo, tai paskui iš tavęs irgi prašo.
O italai jau nuo pirmų dienų buvo smalsūs, kvietė pietauti. Jiems įdomu, kur ta Lietuva, klausė daug dalykų apie Lietuvą. Mane nustebino italų paslaugumas – štai, pavyzdžiui, vakare mes užsidarėme duris ir tik girdime kaimynė bar, bar, bar, duris atidarė, į virtuvę įėjo ir sako: pagaminau vakarienę, paragaukit ir sakykit, ar skanu.
Kaimynai ten turi tik vasarnamį ir didysis veiksmas vyksta maždaug nuo birželio iki rugsėjo. Ir kai būnu Lietuvoje, mes su visais bendraujame, turiu siųsti nuotraukas iš Lietuvos, sniego būtinai turiu parodyti. Na ir vis tiek parašau, kad ateinančią savaitę atskrendam, ir jau visi, žiūriu, atvyksta.
Sako: „Mes atvažiuosime kelių daiktų paimti.“ Šiaip nei važiuotų, nei imtų, bet nori pasimatyti, kartu papietauti. Ir toks paslaugumas, gerumas užkrečia. Todėl praėjusį lapkritį paskatinta vietinių italų Vilniaus senamiestyje, Halės turguje, atidariau nedidelę vyno ir aliejaus parduotuvę. Lietuvoje draugai ir pažįstami truputį skeptiški buvo, o italai labai domėjosi, skatino, kad viskas gerai bus. Taigi šiuo metu vystau tokį itališką versliuką.
– Kokie itališkos buities ir kultūros ypatumai jus nustebino?
– Pastebėjau, kad čia, skirtingai nei Lietuvoje, yra daug įvairių nišinių parduotuvėlių. Pas mus daugiau prekybos centrų, didžiulių tinklinių parduotuvių, o čia parduotuvėlės įrengtos pirmame namo aukšte. Tokia kaip gyvatėlė įvairių tipų parduotuvių arba maisto prekių vietų.
Taip yra todėl, nes Italijoje dominuoja „one man show“ – vieno žmogaus verslas. Iš pradžių mane kiek vargindavo, kad kiekvieno produkto aš turiu eiti į atskirą parduotuvę. Pavyzdžiui, jei reikia mėsos, tai aš turiu eiti į mėsos parduotuvę. Jeigu dešros, tai turiu eiti į dešrų parduotuvę. Kol dar su visais pasikalbi, tai pusės dienos ir nėra.
Iš kitos pusės, svarbu nepamiršti, kad Italijoje moterys dažnai nedirba. Vyro vertė čia matuojama pagal piniginės storį – jeigu vyras uždirba pakankamai, kad moteris gali neiti į darbą, tai čia yra lygis. Tai gal moterys ir turi laiko eiti iš parduotuvės į parduotuvę.
Aš bandžiau sugalvoti, ar yra kas nors, kas mane Italijoje erzina ir prie ko neįmanoma priprasti. Tai turbūt būtų jų pietų pertrauka, kai viskas dvyliktą valandą užsidaro ir atsidaro ketvirtą valandą.
Taip yra, nes karšta. Bet vėlgi, kovo mėnesį temperatūra tikrai nepakyla taip aukštai. Kovo mėnesį kaip ir Lietuvoje čia su striukėmis visi vaikšto. Tai kodėl užsidaro? Nes tokia tradicija.
– Galbūt turite patarimų svarstantiems persikelti ar įsigyti vasarnamį Italijoje?
– Manau, svarbiausias patarimas būtų atsiminti, kad to, ką gali nusipirkti šiandien, jau negalėsi nusipirkti rytoj, nes ir Italijoje kainos kyla. Todėl jeigu sėkla kažkur galvoje pasėta, reikia imtis veiksmų.
Mano tikslas ir yra parodyti, kad jeigu turi svajonę, nebūtina būti milijonieriumi. Draugės Skalėjoje nusipirko butą, nes pardavė kažkokį sodo sklypą Šiaulių rajone. Tad galima palyginti šiuos dalykus – ar butukas Skalėjoje, ar sodo namelis Šiaulių rajone.
Čia yra didysis Italijos stebuklas – kiekvienam pagal poreikius ir pagal kišenę. Pavyzdžiui, trenerė nusipirko mažą butuką už 20 tūkstančių ir per kiekvienas atostogas, kai turi laisvo laiko, vyksta ten. Tai jai ši investicija seniai atsipirko.
