Kaip atrodo dviejų suaugusiųjų, keturių vaikų ir katės persikraustymas į Ispaniją? Tokiam žingsniui pernai vasarą ryžosi Savickų šeima. Julia Savickė pripažįsta, kad jų drąsus sprendimas sulaukė įvairių reakcijų. Vis dėlto šeima dėl pasirinkimo nesigaili, o Julia apie išvykimo priežastis ir gyvenimo Andalūzijoje kasdienybę atvirai kalba savo „Instagram“ paskyroje. Ji sako norinti padėti kitoms šeimoms, kurios svarsto apie tokį žingsnį, bet bijo.
Neslepia, kodėl išvyko
Iki sprendimo persikraustyti į Ispaniją, kaip portalui LRT.lt pasakoja Julia, jų šeima gyveno komfortiškame burbule – gamtos apsuptoje Vilniaus dalyje prie ežerų, netoli miesto patogumų. Vaikai lankė modernią, naujai įrengtą mokyklą ir darželį. Pati Julia iki motinystės atostogų dirbo IT srityje, viename moderniausių biurų, gerai žinomame banke.
„Iš išorės viskas atrodė tobulai, tačiau buvo keletas smulkmenų, kurios kasdien kaupėsi į vieną didelę problemą, ir tada įvyko lūžis“, – prisimena pašnekovė.
Anot Julios, kasdienybės dalimi tapo vaikų ligos, kurios pradėjo stipriai veikti visos šeimos rutiną. Streptokokas, gripas A, rotas, kovidas, gripas B, norovirusas, vėl streptokokas – toks ligų ciklas lydėjo kasmet, o slogų ir kitų smulkių virusų Julia sako net neskaičiuojanti.
„Artimieji bandė palaikyti savais būdais, sakydami: „Palaukit, pakentėkit, tuoj vaikai užaugs ir nebesirgs“, bet man tokie motyvai netiko. Aš noriu čia ir dabar džiaugtis vaikais ir motinyste, o ne laukti, kada jie užaugs ir susikurs savo gyvenimus. Mes atlaikėme šį aplinkinių spaudimą ir įgyvendinome tai, kas daugeliui atrodė neįmanoma“, – apie išvykimą kalba pašnekovė.
Persikėlimo priežasčių šeima neslepia, o pati Julia aktyviai apie tai pasakoja savo socialinio tinklo „Instagram“ profilyje. Anot tautietės, jos turinys skirtas kitoms šeimoms, kurios nori pabandyti gyventi geriau, bet bijo.
„Pirminė mintis buvo pagyventi šiltesniame klimate bent keletą metų, kol sustiprės visų sveikata ir imunitetas. Šiuo metu, nors dar esame labai trumpą laiką, jau pastebėjome pirmus rezultatus, ir tai džiugina. Smarkiai sumažėjo vaistų vartojimas ir vizitų pas gydytojus“, – pasakoja moteris.
Išvykimą paskatino ir nuovargis. Julia pripažįsta, kad pavargo nuo nuolatinio spaudimo užimti visą vaikų laisvalaikį intensyviais būreliais ir naujais įspūdžiais. Kasdienis tempas ir užimtumas ilgainiui tapo sunkiai suderinami su šeimos noru turėti daugiau ramybės ir bendravimo su artimaisiais.
„Pagalvojome, kad tikrai daug neprarasime, o ryšys su tikrais draugais ir giminėmis tik sustiprės“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Nuolatinis informacinis fonas apie geopolitinę padėtį taip pat stiprino emocinį krūvį šeimoje. Vis dėlto lietuvė pabrėžia, kad tai buvo emocinės savijautos klausimas, o ne įsitikinimas, kad gimtojoje šalyje nesaugu.
„Mano nuomone, tai netgi gali būti viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko šeimos su mažais vaikais šiuo metu nori nors laikinai išvykti iš Lietuvos, bet nedrįsta to įvardyti. Automatiškai tokiu atveju norisi rinktis pietų šalis, pavyzdžiui, Ispaniją, kur yra daugiau pozityvumo ir atsipalaidavimo.
Apie tai atvirai kalbėtis labai sunku, juntama, kad ši tema mūsų visuomenėje yra labai dviprasmiška ir kelia daug emocijų. Tai jaučiasi ir iš pokalbių su šeimomis, kurios nori išvykti“, – pasakoja Julia.
Dėl sprendimo kraustytis į Ispaniją šeima savo aplinkoje sulaukė įvairių reakcijų. Vieni palaikė, kiti stebėjosi ar neslėpė nusivylimo, nors ir žinojo apie ilgai brendusį jų norą išmėginti gyvenimą užsienyje.
„Sunkiausia buvo atsisveikinti su artimaisiais, matyti jų sutrikimą, skausmą, liūdesį. Natūralu, kad artimiesiems buvo sunku priimti mūsų sprendimą. Vieni palaikė, kiti nerimavo, tačiau galiausiai nusprendėme vadovautis tuo, kas mūsų šeimai atrodė teisinga. (...) Kiekvienas žmogus savaip parodo jausmus, ir tai yra normalu. Visas reakcijas priimame, visiems esame dėkingi už palaikymą, tokį, kokį suteikė“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Andalūzijos privalumai ir iššūkiai
Kodėl šeima pasirinko Andalūziją, Julia nurodo patogią lokaciją, skrydžius į gimtinę, gana lengvą kalbą ir teigiamas istorijas apie sėkmingą persikėlimą su vaikais būtent į šį kraštą. Svarbiausi kriterijai Savickų šeimai buvo klimatas, gamta, platus šviežio maisto pasirinkimas ir kasdienis gyvenimo komfortas.
„Andalūzijos pakrantė atitiko šiuos kriterijus. Regionui būdingas švelnesnis klimatas ir didelis gamtos kontrastas tarp kalnų ir pakrantės. Visai šalia turime Siera Nevados kalnus, kuriuose galima slidinėti, o valandos atstumu – jau gali gulėti pliaže. Labai netikėta mums buvo tokia gausa augalų.
(…) Andalūzija turi savo kvapą, nes čia nuolat kažkas žydi, visada kvepia gėlėmis, o šiek tiek toliau kalnuose taip pat neapsakomo kvapo eteriniai augalai, kurių kvapai intensyviai atsiskleidžia kepinami saulės spindulių. Kur dar spygliuočių savotiškas kvapas. Tiek daug visko nesitikėjau gauti prieš kraustantis į Andalūziją“, – sako pašnekovė.
Julia sutinka, kad išvykti į nepažįstamą šalį su keturiais vaikais – 12, 10, 7 ir 1 metų amžiaus – buvo drąsus sprendimas, pareikalavęs daug atsakomybės. Kaip pasakoja moteris, dėl emigracijos jie tarėsi ir kalbėjosi su vaikais. Nors gyvenamosios vietos pakeitimas smarkiai nesukrėtė, išsiskyrimas su draugais, įprasta aplinka bei rutina turėjo įtakos vaikų emocijoms.
Didžiausiu iššūkiu tapo staigus persilaužimas dėl kalbos. Julia sako, kad iš pradžių vaikai daugiau bendravo angliškai, bet po kelių mėnesių, papildomai mokantis ispanų kalbos, įvyko lūžis.
„Nuo tada viskas pasikeitė labai stipriai. Nauji draugai tapo dar artimesni, įsilieti į draugų ratą tapo daug paprasčiau, atsirado bendrų veiklų ir temų. Aš manau, kad kalba yra esminis faktorius sėkmingai integracijai“, – pabrėžia pašnekovė.
Anot jos, ispaniškoje mokykloje labai daug dėmesio skiriama vaikų emociniam ugdymui ir pažinimui. Tai Juliai pasirodė didžiausias skirtumas nuo lietuviškos mokyklos. Lietuvė sako pastebėjusi, kad čia mokytojai labai gerbia savo darbą, yra atsidavę, myli ir gerbia vaikus, niekada nesiskundžia, kad mokiniai ar švietimo sistema bloga.
„Vaikai klasėje ugdomi kaip komanda, o ne po vieną ar grupelėmis, vieningumas yra labai stiprus. Nors ispanų vaikai yra labai aktyvūs, jie klauso mokytojų. Tai šiais laikais yra viena iš stipriausių savybių – gebėjimas priimti mokytoją ir jį gerbti. Vaikai beveik negauna pastabų ir namų darbų, daugiausia, ką gauna, – pagyrimus ir paskatinimus. Pabrėžiu, kad tai yra tik mūsų konkreti patirtis vienoje Andalūzijos mokykloje, gali būti ir kitokia mūsų tautiečių patirtis“, – komentuoja Julia.
Prisiminusi pradžią svečioje šalyje, Julia pabrėžia euforiją, laimę, visai kitokią kultūrą, aplinką, gerą orą. Kurį laiką gali atrodyti, kad gyveni nesibaigiančių vasaros atostogų sąlygomis. Vis dėlto, kaip pabrėžia pašnekovė, po šio etapo neišvengiamai ateina rutina, kurią reikia susidėlioti iš naujo.
„Čia jau reikia prisiderinti savo įprastą rutiną prie pietietiško gyvenimo būdo. Siesta skamba labai gerai, tačiau mažesniuose miesteliuose ji trunka nuo 14 iki 18 val., kartais po jos kai kurios parduotuvės ar įstaigos visai nebeatsidaro. Kai pradedi gyventi kasdienį gyvenimą, supranti, kad buvai pripratęs prie didelio kiekio paslaugų, kurias gali gauti čia ir dabar, bet kur ir bet kada, o čia jau reikia gerai pasistengti, jei ko nors nori“, – sako moteris.
Nuo pernai vasaros Ispanijoje gyvenančią Julią bene iškart ėmė stebinti kultūriniai skirtumai. Ji išskiria žmonių šiltumą ir mandagumą, spontaniškas šypsenas ir malonų bendravimą.
„Dažnai net iš tolo pribėga padėti, jei pamato, kad stumi vežimėlį su vaiku ir reikia užkelti ar nukelti nuo laiptų. Visada trumpai pakalbina, visada teigiamos emocijos. Pastebėjome, kad vaikai čia sulaukia daug dėmesio. Kadangi aš su beveik dvejų metų mažuoju dažnai visur vaikštau kartu, sulaukiame labai daug dėmesio.
Ispanai mėgsta pagirti, koks gražus vaikas – „que guapo“, paglostyti plaukus, pakalbinti. Mums, lietuviams, toks nepažįstamų žmonių artumas dažnai sukelia atstūmimo reakciją. Žinoma, kaip ir visur, žmonės labai įvairūs, tačiau apskritai bendravimo stilius čia atrodo šiltesnis ir atviresnis“, – pasakoja pašnekovė.
Pasak lietuvės, nors vietiniai palankiai juos priima, nemokant kalbos, integruotis sekasi lėčiau. Vis dėlto ji pabrėžia, kad visi labai domisi šeimos istorija.
„Nėra atmetimo dėl to, kad jiems esame užsieniečiai. Žinoma, lygiai taip pat, kaip ir lietuviams patogiau bendrauti lietuvių kalba su lietuviais, taip ir jiems patogiau bendrauti su ispanais. Lietuvoje esame susidūrę su ne viena šeima, kurie atvyko gyventi iš užsienio, todėl matėme, kaip vyksta integracija, kiek laiko trunka įsitraukimas į lietuvių draugų burbulą.
Tikrai nesitikėjome, kad mus visi priims išskėstomis rankomis ir puls mokytis lietuvių kalbos, kad su mumis galėtų susikalbėti. Mes šiuo atveju turime dėti pastangas, norėdami įsitraukti į bendruomenę“, – komentuoja pašnekovė.
Nori padėti kitoms šeimoms
Pati Julia šiuo metu taip pat buria bendruomenę ir plečia veiklą savo socialinio tinklo paskyroje. Ji po truputį vysto projektą „OLIVEA“, kurio tikslas – padėti šeimoms, planuojančioms gyvenimą Ispanijoje.
„Matau tame didelį potencialą, o ir pati turiu nemažą norą nuoširdžiai padėti šeimoms saugiai ir pozityviai įgyvendinti didelius gyvenimo pokyčius. Manau, problema yra ne pati emigracija, o tai, kad žmonės nori pokyčių, bet jaučia didelę atsakomybę, o su tuo ateina ir baimė, kad nepavyks, kad bus sunku. Palaikymas yra be galo svarbus“, – sako ji.
Ateityje Julia planuoja didinti paslaugų įvairovę – užsiimti atidžiai atrinktų ispaniškų, ypač Andalūzijos regiono, produktų didmenine prekyba su Lietuva. Kartu į Ispaniją ji norėtų atvežti lietuviškos produkcijos – grikių, ruginės duonos, natūralaus pluošto drabužių, gintaro.
„Man svarbu palaikyti šiltus ryšius su Lietuva ir sukurti tiltą, jungiantį Ispaniją su Lietuva“, – pabrėžia pašnekovė.
Puoselėja ryšį su Lietuva
Nors jų šeima išvyko į Ispaniją, Julia pabrėžia: Lietuva visada buvo ir bus jų gimtinė, kurioje užaugo. Pašnekovė sako mylinti ją tokią, kokia yra: su nepaprastai gražia gamta, jaukiais kaimeliais, ežerais, miškais, smėlio kopomis, senais istoriniais miestų pastatais ir akmenimis grįstomis gatvelėmis.
Lietuvė ir Ispanijoje puoselėja lietuvių kalbą, turi lietuvišką televiziją. Be to, vaikai intensyviai mokosi gimtosios kalbos nuotoliu Šiaulių „Sandoros“ progimnazijoje ir Vilniaus Ozo gimnazijoje. Abi šios mokyklos turi lituanistinio mokymosi programas užsienyje gyvenantiems lietuviams.
„Pamokos tikrai intensyvios, kainuoja nemažai pastangų ir kartais nervų. Tačiau tiek mes, tiek vaikai esame nusiteikę išlaikyti taisyklingą ir stilistiškai gražią lietuvių kalbą mūsų šeimoje. Tai yra didelė vertybė. Mūsų kalba tikrai nėra lengva, bet graži.
Pagalvojome, kad jei dabar vaikai jos nesimokys, tai ateityje bus labai sunku kokybiškai ją išmokti – jos kirčiavimo, linksniavimo, sudėtingų žodžių ir panašiai. O kur dar įsimintinos rašybos žodžiai, tvirta ir stipri stilistika, kurios šiais laikais daug kas nepaiso. Lietuvių kalba galima labai raiškiai ir vaizdingai kurti pasakojimus, ir tai yra nuostabu“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Kol kas šeima nori ištyrinėti Ispanijos miestelius, kalnų takelius ir upių vingius, todėl apie grįžimą negalvoja. Vis dėlto, pabrėžia Julia, jie stengiasi išlaikyti ryšį, kad, apsisprendus parvykti, toks žingsnis būtų kuo paprastesnis.
