Pakistanietis Masrooras Ahmadas Qamaras Lietuvoje gyvena jau dešimt metų. Jis ne tik laisvai kalba lietuviškai, bet ir dirba Kauno klinikose bei dėsto slaugą. Vis dėlto jo profesinis kelias prasidėjo Kėdainiuose, kur jis gyvena iki šiol.
„Mano žmona iš Kėdainių, todėl nuo to ir pradėjome. Vėliau pasilikau, nes atsirado draugų, geri bendradarbiai. Mažame miestelyje bendravimas kitoks – dideliame mieste jo mažiau. Man patinka ta kaimiška kultūra“, – pasakoja M. A. Qamaras.
Pasak jo, mažesniame mieste užsieniečiui sunkiau likti nepastebėtam – Kėdainiuose jis ilgai buvo vienintelis pakistanietis.
„Buvo dar vienas pakistanietis, bet jis lietuviškai nekalbėjo ir dirbo ūkyje. Aš dirbau ligoninėje, todėl mane visi pažįsta“, – sako pašnekovas.
Plačiau – garso įraše:
M. A. Qamaras šiuo metu dirba anestezijos ir intensyviosios terapijos slaugytoju Kauno klinikų Kardiochirurginės reanimacijos skyriuje, taip pat dėsto slaugą studentams. Nuo šių metų jis studijuoja doktorantūroje Suomijos universitete, tačiau tyrimą atlieka Lietuvoje. Disertacijos tema – skausmo gydymas.
„Tai yra labai svarbus aspektas. Tyrimai rodo, kad 85 procentams ligoninėje esančių pacientų pirmasis skundas būna skausmas. Reikia gerinti žinias, požiūrį ir ieškoti būdų, kaip geriau padėti žmonėms“, – sako jis.
Klausdavo, kodėl Kėdainiai
Vyras prisipažįsta gyvenimo Lietuvoje pradžioje jautęs šiokį tokį nerimą – ne dėl galimos diskriminacijos, o dėl natūralios žmonių reakcijos į nepažįstamą žmogų iš kitos šalies.
„Tai visiškai suprantama. Žmonės nežinojo, ką galvoju, kaip gyvenu, ko noriu, dėl ko atvykau. Bet dalis labai džiaugėsi, kad pasirinkau Kėdainius. Kiti galvojo – kodėl čia, juk galėjau gyventi Kaune ar Vilniuje“, – prisimena jis.
Anot M. A. Qamaro, klausimas, kodėl pakistanietis pasirinko mažesnį Lietuvos miestą, jį lydėjo ne kartą.
„Labai dažnai klausdavo: kodėl čia? Džiaugiamės, kad atėjai dirbti, bet vis dar galvojame, kodėl kažkas iš Pakistano pasirinktų Kėdainius“, – pasakoja jis.
Kėdainiuose vyras dirbo apie penkerius metus – priėmimo skyriuje, kur susitikdavo su daugybe miesto gyventojų. Vėliau, pakėlęs kvalifikaciją, jis pradėjo dirbti Kauno klinikose, tačiau ryšio su pirmąja darboviete neprarado.
„Kai grįžtu, visi kolegos sako: kada grįši? Gal kada nors ir grįšiu. Tai buvo mano pirma darbo vieta, ten gyvenu, ten mano namai. Labai artima mano širdžiai“, – sako M. A. Qamaras.
Atvyko studijuoti
Į Lietuvą pakistanietis atvyko dėl studijų. Prieš dešimtmetį apie mūsų šalį jis nežinojo nieko – paskatintas draugo pradėjo domėtis ir galiausiai nusprendė čia atvykti.
„Pirmas mano atsakymas buvo, kad tokios šalies nėra. Tuo metu Pakistane niekas nežinojo Lietuvos“, – juokiasi M. A. Qamaras.
„Dabar jau visi žino, kad Lietuva yra viena geriausių šalių, kur galima studijuoti ir pradėti savo karjerą“, – priduria jis.
Anot M. A. Qamaro, tuomet teko pačiam daugiau pasidomėti šalimi ir jos galimybėmis.
„Internete radau, kad ji tikrai yra, pradėjau domėtis. Pasikalbėjau su užsieniečiais, kurie čia studijavo, paklausiau, kaip jiems sekėsi. Patiko, todėl ir atvykau“, – pasakoja jis.
Lietuvoje pasilikti ilgesniam laikui jis pradėjo svarstyti netrukus po atvykimo.
„Po dviejų–trijų mėnesių jau galvojau, kad tikrai čia man bus gerai“, – prisimena jis.
Viena svarbiausių priežasčių tapo lietuvių kalba – jos mokytis vyras pradėjo beveik iš karto.
„Po mėnesio jau pradėjau mokytis lietuvių kalbos. Supratau, kad nesvarbu, liksiu čia ar ne, vis tiek ketverius metus reikės gyventi ir studijuoti. Jeigu nemokėsiu kalbos, bus sunku“, – sako M. A. Qamaras.
Anot jo, lietuvių kalbos mokėjimas pakeitė kasdienybę – atsirado daugiau ryšio su žmonėmis ir tapo lengviau įsitvirtinti.
„Kai pradėjau lietuviškai kalbėti, bendravimas tapo kitoks, vietiniams atsirado šypsena. Žmonės patenkinti, kad moki jų kalbą. Tada atsirado dar daugiau motyvacijos geriau kalbėti“, – pasakoja jis.
„Jeigu nemoki vietinės kalbos, sunku gyventi, dirbti, bendrauti ir prisitaikyti prie bendruomenės. Lietuvių kalba man labai padėjo“, – apibendrina pakistanietis.
Pasirinko gyventi tarp lietuvių
M. A. Qamaras sako, kad šiandien lietuvių kalba jam tapo ne tik bendravimo priemone – ja jis ir mąsto. Tiesa, kartais kyla netikėtų situacijų dėstant užsienio studentams.
„Kai dėstau užsieniečiams, kartais būna sunku, nes ligoninėje jau viską darome lietuviškai – ir mąstome, ir vartojame medicinos terminus. Tada man reikia prisiminti, kaip tą patį pasakyti angliškai“, – šypsosi jis.
Anot pašnekovo, kalbų maišymas dėstant kartais tampa ir privalumu – studentai mokosi terminų keliomis kalbomis. Jo teigimu, lietuvių kalbos žinios jiems padeda ir per praktiką.
„Studentai po pirmos praktikos grįžo labai patenkinti – jiems tai labai padėjo. Ir darbuotojai kitaip reaguoja, kai pirmakursis praktikantas ateina ir bent šiek tiek kalba lietuviškai“, – pasakoja dėstytojas.
Lietuvių kalbos M. A. Qamaras neišmoko tradiciniu būdu – ją įvaldė kalbėdamas.
„Manau, viskas priklauso nuo aplinkos. Dažniausiai studentai, atvažiavę studijuoti, gyvena su kitais užsieniečiais. Tada visą laiką kalba angliškai arba gimtąja kalba, todėl lietuvių kalbą išmokti labai sunku“, – sako jis.
Pats M. A. Qamaras nuo pat pirmųjų dienų pasirinko kitą kelią – gyventi tarp lietuvių.
„Kasdien buvo motyvacija ir poreikis kalbėti, nes buvo studentų, kurie nekalbėjo angliškai. Pradėjau nuo „Laba diena, kaip sekasi?“ ir dabar nesakyčiau, kad kalbu labai puikiai, bet laisviau“, – pasakoja jis.
Visgi vyras sako norintis toliau tobulėti.
„Norėčiau patobulinti gramatiką. Kaip dėstytojui man tai svarbu. Aišku, galiu dėstyti ir dabar, tokių reikalavimų nėra, bet kai turėsiu daugiau laiko, norėčiau pasiekti C2 lygį“, – sako M. A. Qamaras.
Lietuvą laiko namais
Lietuvą pašnekovas šiandien vadina savo namais. Į Pakistaną jis grįžta jau su kitokiu jausmu.
„Aš myliu Pakistaną, ten gimiau, ten gyvena tėvai. Bet dabar, kai nuvažiuoju ten, jaučiuosi tarsi svečias. O kai grįžtu į Lietuvą, jausmas, kad grįžau namo“, – sako M. A. Qamaras.
Kalbėdamas apie prisitaikymą Lietuvoje, pašnekovas sako, kad didžiausias kultūrinis skirtumas, kurį pastebėjo, yra bendravimo įpročiai.
„Lietuvoje žmonės labai draugiški, bet Pakistane yra kitaip – eini į parduotuvę ko nors nusipirkti ir pradedi kalbėtis su kiekvienu žmogumi: „Labas, kaip sekasi? Iš kur jūs atvykot? Ką čia darote“ Pažįsti ar nepažįsti, reikia ar nereikia – visi nori kalbėti su visais“, – šypsosi jis.
Anot M. A. Qamaro, Lietuvoje bendravimas dažniau prasideda tik tada, kai pats žmogus parodo iniciatyvą.
„Dabar atvykę studentai kartais skundžiasi, kad niekas su jais nekalba, nebendrauja. Aš juos mokau – reikia patiems pradėti“, – sako jis.
Paklaustas, ar per dešimt metų Lietuvoje yra susidūręs su diskriminacija, M. A. Qamaras sako, kad neigiamos reakcijos dažniau pasitaiko internete nei kasdienybėje.
„Kai baigiau bakalaurą, apie mane buvo parašytas straipsnis, ir buvo komentarų: „Ko čia Lietuvoje.“ Bet visur yra ir pozityviai, ir negatyviai mąstančių žmonių. Kiek pastebėjau, Lietuvoje tokių žmonių yra mažai. Dar pastebėjau, kad socialiniuose tinkluose yra tokių, kurie visada parašys neigiamą komentarą, nesvarbu, ką parašysi“, – kalba jis.
Vis dėlto, anot pašnekovo, kasdienybėje jo patirtys dažniausiai kitokios.
„Kai grįžtu į Kėdainius, į savo buvusią darbovietę, pacientai sako: „Kodėl išėjai, grįžk pas mus.“ Žmonės, kurie tave pažįsta, supranta, koks tu esi“, – pasakoja jis.
„Svarbiausia – tolerancija“
M. A. Qamaro teigimu, dalis stereotipų atsiranda todėl, kad žmonės dažnai kitas kultūras vertina jų nepažindami.
„Kol dar nekalbėjau lietuviškai, kartais galvodavau, kad kažkas mane apkalba. Bet kai pradėjau bendrauti, paaiškėjo, kad taip nėra. Problema ta, kad mes vieni kitų nelabai pažįstame. Kai pradedame bendrauti, žmonės dažnai pamato, kad realybė yra visai kitokia“, – sako jis.
Pašnekovas priduria, kad panašių stereotipų sulaukia ir kalbant apie religiją. Anot jo, nemažai įsivaizdavimų kyla iš internete matomos informacijos.
„Kai mes susituokėme su žmona lietuvaite, visi klausdavo: „Tai dabar neleisi jai eiti į darbą, į parduotuvę? Aprengsi nuo galvos iki kojos?“ O kodėl taip galvojate? Mano sesė baigė doktorantūrą, kita dirba ligoninės administracijoje“, – pasakoja M. A. Qamaras.
„Daug dalykų paimta iš interneto – kažkas meluoja ir visi į tai reaguoja. Bet realybėje taip nėra. Religija yra asmeninis dalykas – kaip noriu gyventi, kaip aš meldžiuosi“, – priduria jis.
Anot M. A. Qamaro, skirtingų religijų žmones pirmiausia turėtų jungti ne skirtumai, o bendros vertybės.
„Manau, kad tiek islamas, tiek krikščionybė, visos religijos pirmiausia turėtų skatinti toleranciją. Jeigu šį svarbiausią aspektą priimtume, nebūtų jokio konflikto. Visiems sakau: „Mylėk kiekvieną, nekęsk nė vieno.“ Toks yra mano gyvenimas“, – sako jis.
Kalbėdamas apie Lietuvoje gyvenančių pakistaniečių bendruomenę, pašnekovas sako, kad ji galėtų būti aktyvesnė. Pastaraisiais metais į Lietuvą atvyksta vis daugiau studentų iš Pakistano, todėl jis stengiasi padėti jiems lengviau prisitaikyti.
„Organizuojame renginius, kur susitinka vietiniai ir užsieniečiai iš įvairių šalių. Norime, kad užsieniečiai gerai integruotųsi“, – pasakoja jis.
Anot M. A. Qamaro, viena dažniausių problemų – kalbos barjeras, kuris kartais klaidingai palaikomas nedraugiškumu.
„Buvo atvejis, kai viena studentė skundėsi diskriminacija, nes lietuviai su ja nekalba. Pradėjau aiškintis, o lietuviai studentai pasakė, kad jie tiesiog nekalba angliškai. Tai nebuvo diskriminacija – užsieniečiai nekalbėjo lietuviškai, o vietiniai nemokėjo angliškai“, – sako jis.
Todėl, jo teigimu, svarbiausias žingsnis integruojantis – mokytis lietuvių kalbos.
„Visada motyvuoju užsieniečius kalbėti lietuviškai. Vietiniai neprivalo kalbėti angliškai – čia yra Lietuva. Mums reikia išmokti lietuvių kalbą“, – sako M. A. Qamaras.
Parengė Ignas Ramanauskas
