„Dirbu tam, kad galėčiau jodinėti“, – sako po 11 metų prie didžiausios savo aistros grįžusi Aušrinė Kriščiūnė. Gyvendama Jungtinėje Karalystėje ji vadovavo automobilių laužynui ir ne kartą susidūrė su abejonėmis, ar jauna moteris gali dirbti tokioje srityje. Šiandien Aušrinė Lietuvoje dirba laivybos sektoriuje, yra sukūrusi šeimą, o laisvalaikiu vyksta į žirgyną.
Gyvenimo svetur etapui ji dėkinga ne tik už uždirbtus pinigus, kurie padėjo greičiau atgaivinti seną pomėgį, bet ir už patirtį.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše:
Aušrinė į Jungtinę Karalystę išvyko sulaukusi netikėto darbo pasiūlymo – vieno didžiausių automobilių laužynų savininkas nusprendė plėsti verslą už Lietuvos ribų ir ieškojo žmogaus, kuris galėtų padėti tai įgyvendinti.
„Jis turėjo planą atidaryti sandėlius ir verslus Anglijoje, Vokietijoje, Skandinavijoje ir Emyratuose. Pats norėjo tuo užsiimti, bet pasikeitė šeimos aplinkybės ir pasiūlė man. Tuo metu nebuvau prisirišusi – be vaikų, be šeimos, be antros pusės. Tiesiog gyvenau taip, kad galėjau paimti ir išvažiuoti“, – pasakoja Aušrinė.
Nors moteris visada norėjo pagyventi užsienyje, Jungtinė Karalystė jos planuose nebuvo pirmoje vietoje. Vis dėlto ji atsidūrė Mančesteryje, kur ją pasamdžiusi įmonė išsinuomojo didelį, kelių tūkstančių kvadratinių metrų ploto sandėlį.
„Ten reikėjo viską padaryti nuo nulio: įrengti patalpas, samdyti žmones, plėtoti vietos verslą, kurti elektroninės komercijos kanalus, aptarnauti klientus, organizuoti automobilių ardymą“, – sako ji.
Susidūrė su stereotipais
Aušrinė neslepia – jaunai moteriai vadovauti automobilių laužynui svetimoje šalyje nebuvo paprasta. Kai kuriuos klientus nustebindavo, kad juos pasitikdavo moteris, todėl jai teko nuolat įrodinėti savo kompetenciją.
„Buvo labai daug stereotipų: jeigu atvažiuoji į sandėlį ir ten sėdi mergina, tai nieko gero tau neparduos. O aš pati galėdavau nueiti, nuimti stabdžių apkabą, surasti dalį, variklį pagal kodą atskirti“, – prisimena ji.
Pasak Aušrinės, teko susidurti ir su nemaloniais komentarais.
„Nenoriu išskirti šalių, bet kai kurie žmonės iš Artimųjų Rytų turbūt kitaip žiūri į moteris. Būdavo komentarų, kad šiame darbe atsidūriau dėl išvaizdos. Tai aš jau parodydavau jiems“, – sako ji.
Nors dažniausiai su vyrišku kolektyvu Aušrinė sutardavo gerai, kartais konfliktų išvengti nepavykdavo – ypač su jaunesniais darbuotojais.
„Su žmonėmis sutariu gerai, bet problemų būdavo su labai jaunais darbuotojais, kurie ateidavo įsitikinę, kad viską moka. Po kelių savaičių paaiškėdavo, kad taip nėra, ir tekdavo atsisveikinti“, – pasakoja ji.
Anot pašnekovės, pasitaikydavo ir įžeidinėjimų.
„Niekada nebuvo fizinio smurto, tik grasinančių žinučių, aprėkdavo, numesdavo ar sudaužydavo kokią dalį ir išeidavo pro duris. Gal jie kitaip žiūrėdavo į jauną moterį vadovę ir jų vyriškas ego būdavo sužeistas. Bet aš to ir tikėjausi. Žinojau, kur važiuoju ir ko ten laukti“, – kalba ji.
Jautėsi savo vietoje
Tai, kad automobilių laužynui vadovavo jauna moteris iš Lietuvos, kėlė nepasitenkinimą ne tik kai kuriems darbuotojams, bet ir jų antrosioms pusėms. Vis dėlto Aušrinė sako – net ir sulaukusi grasinimų ji neketino trauktis.
„Buvo toks požiūris: kažkokia jauna pana sėdi sandėlyje ir visiems diriguoja – samdo, atleidžia, viską reguliuoja. Buvo atvažiavusi vieno sandėlininko mergina, grasino viską sudeginti“, – pasakoja ji.
Aušrinė sako net turėjusi imtis papildomų atsargumo priemonių.
„Turiu vaizdo įrašų, kaip išeinu į lauką su per petį permesta beisbolo lazda, nes ją man buvo nupirkęs savininkas. Tai jau buvo paskutinis šiaudas – jei kas nors nutiktų“, – sako ji.
Nepaisant sudėtingų situacijų, Mančesterio padalinys kelerius metus veikė sėkmingai, o pati Aušrinė sako tuo metu besijautusi savo vietoje.
„Gal esu linkusi į darboholizmą, bet man buvo faina. Ten visiškai nebuvo monotonijos, kurios negaliu pakęsti. Dirbau kiekvieną dieną, be atostogų, ir man tai tiko“, – prisimena ji.
Labiausiai, anot Aušrinės, jai patiko laisvė. „Manimi pasitikėjo, atidavė viską į mano rankas ir pasakė: daryk“, – sako ji.
Situaciją pakeitė „Brexitas“
Tačiau sėkmingai veikęs verslas susidūrė su naujais iššūkiais po Jungtinės Karalystės sprendimo pasitraukti iš Europos Sąjungos.
„Kol „Brexitas“ dar nebuvo įvykęs, didelė dalis mūsų verslo ir siuntų keliavo į Europą ir pasaulį. Tačiau atsiradus muitams ir sudėtingesniam siuntimui žmonės pradėjo mažiau pirkti iš Didžiosios Britanijos“, – pasakoja Aušrinė.
„Anksčiau Europoje pristatydavome per kelias dienas, o po „Brexito“ tai galėjo užtrukti kelias savaites. Po truputį Anglijos padalinys nusilpo“, – priduria ji.
Matydama, kad darbo perspektyvos laužyne tampa vis miglotesnės, Aušrinė priėmė naują pasiūlymą ir iš Mančesterio persikėlė į Londoną. Ten pradėjusi karjerą laivybos sektoriuje, šiandien ji jau dirba Lietuvoje – yra vykdomųjų operacijų vadovė.
„Kai aiškinu žmonėms, sakau taip: vienoje pusėje yra laivų savininkai ar jų vadyba užsiimančios įmonės, kitoje – tiekėjai, kurie laivams viską pristato“, – sako ji.
„Laivas yra tarsi mini miestas, kuriam reikia dalių, alyvos, maisto ir įvairių paslaugų. Mūsų platforma yra kaip taksi, kuris suskaitmenino šį procesą“, – aiškina Aušrinė.
Atrasdavo papildomų pelningų veiklų
Vis dėlto ir šiame darbe Aušrinę netrukus pasitiko nauji išbandymai – prasidėjo pandemija, darbai kuriam laikui sustojo. Tuo metu nepagydoma liga susirgo jos tėtis, todėl Aušrinė grįžo į Lietuvą, padėjo mamai jį slaugyti ir pradėjo dirbti nuotoliu. Nors iš pradžių planavo grįžti į Londoną, galiausiai liko Lietuvoje.
Didžiajai Britanijai ji sako likusi dėkinga ne tik už karjeros galimybes, bet ir už ten išsiugdytą verslumą.
„Pagyventi tokioje vartotojiškoje šalyje, kur yra tiek daug skirtingų prekių ir paslaugų, labai naudinga. Ten gyvendama turėjau įvairių papildomų „chaltūrų“. Buvo aukcionai, kuriuose galėdavai pigiai nusipirkti prekių ir jas perparduoti, nes rinka labai didelė“, – pasakoja Aušrinė.
Ilgainiui ji išmoko atsirinkti, ką verta pirkti. Iš pirmo žvilgsnio beverčiai daiktai kartais atnešdavo nemažą pelną.
„Buvau atradusi visokiausių įdomių pirkinių. Pavyzdžiui, karšto vandens aparatus valgyklose – juos galėdavai nupirkti aukcione po svarą, o naudotus parduoti po 150 ar 200 svarų. Pirkdavau po 30 vienetų, kiek tik būdavo. Taip pat momentinius fotoaparatus, išmaniuosius laikrodžius – viską, kas susiję su technika ir yra pigiau nei nauja“, – prisimena ji.
Vis dėlto, anot Aušrinės, tokie pirkiniai visada buvo rizikingi.
„Tai toks lošimas. Kartais iš dešimt daiktų veikia visi, o kartais tik du. Ir negali patikrinti“, – sako ji.
Aušrinė bandė panašių galimybių ieškoti ir Lietuvoje, tačiau greitai suprato, kad čia tokį modelį pritaikyti būtų kur kas sunkiau.
„Yra aukcionų, kuriuose galima pirkti prabangius daiktus – nuo deimantų ir papuošalų iki meno kūrinių, vyno ar šampano. Juos naudoju asmeninėms reikmėms, bet Lietuvoje nematau galimybės to paversti verslu“, – sako ji.
Trūksta tik saulės
Gyvendama Jungtinėje Karalystėje Aušrinė ne tik dirbo ir ieškojo galimybių užsidirbti, bet ir aktyviai leido laisvalaikį. Ji išbandė įvairias sporto šakas – nuo motociklų iki ekstremalių bėgimų ir šuolių parašiutu. Vis dėlto grįžusi į Lietuvą suprato labiausiai pasiilgusi vienos veiklos.
„Išbandžiau daug sportų – ir ekstremalių, ir mažiau ekstremalių. Bet grįžusi supratau, kad labai noriu grįžti į jojimą. Kai tik atsirado galimybė, nusipirkau žirgą ir visiškai į tai nėriau“, – pasakoja ji.
Vaikystėje ir paauglystėje Aušrinė jau buvo jojusi ir dalyvavusi varžybose, tačiau tuomet šį sportą teko palikti. Ji sako, kad trūko ne tik galimybių, bet ir sąlygų augti.
„Jei neturi savo žirgo, tam tikru momentu prieini ribą – tau neduos gero žirgo. Su tais, kuriuos duoda, yra aiški riba, kur nelabai lieka kur tobulėti. Todėl mečiau tą sportą. Pasakiau sau, kad grįšiu tada, kai galėsiu pati nusipirkti žirgą, jį išlaikyti ir važiuoti į varžybas. Užtruko 10 ar 11 metų“, – sako Aušrinė.
Dabar ji turi kumelę Carlitą ir pripažįsta, kad žirgas – ne tik malonumas, bet ir didelė atsakomybė. Vis dėlto dalį kasdienių rūpesčių ji patiki profesionalams.
„Kaip ir visur gyvenime, už pinigus gali nusipirkti beveik viską. Žirgui valo gardą, šeria, veda pasivaikščioti. O aš į žirgyną įprastai važiuoju beveik kasdien: tris kartus joju, tris kartus šokinėju“, – pasakoja pašnekovė.
Grįžusi į Lietuvą Aušrinė susikūrė ne tik profesinį gyvenimą ir grįžo prie jojimo – čia ji sutiko ir būsimą vyrą Roką. Pora susilaukė dukros Olivijos, o prieš pusmetį persikėlė į svajonių namus prie Neries.
Nors šeima Lietuvoje jaučiasi gerai, Aušrinė neslepia, kad labiausiai čia jai trūksta vieno dalyko – saulės.
„Pagrindinis dalykas, kurio nemėgstu Lietuvoje, yra klimatas. Nekenčiu šalčio, lietaus, cepelininio dangaus. Jei čia būtų Pietų Prancūzijos klimatas, niekur nereikėtų važiuoti“, – sako ji.
Artimiausius metus šeima planuoja likti Lietuvoje. Aušrinė nori, kad dukra gerai išmoktų gimtąją kalbą, o pati sako kol kas norinti tiesiog mėgautis motinyste, namais ir nepaleisti savo pomėgių.
Parengė Ignas Ramanauskas.
