Vilnietė plaukimo trenerė Irena Čeilutkė ir iš Šiaulių kilęs programuotojas Dovydas Čeilutka sako šiandien galintys gyventi iš investicijų. Siekdama patogesnės kasdienybės, pora po ilgų paieškų pasirinko Dubajų – miestą, kurį įvertino kaip tinkamiausią pagal savo gyvenimo būdą.
„Pernai oficialiai sau pasakėme, kad jau galime gyventi iš investicijų ir daugiau nebedirbti. Tai nereiškia, kad tiesiog sėdėsime prie jūros, – imamės mums įdomių projektų“, – sako Dovydas.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „(Ne)emigrantai“ įraše:
„Dubajus – numeris vienas pasaulyje“
Prieš persikeldami į Dubajų, Irena ir Dovydas išbandė gyvenimą Londone, Amsterdame ir Kanarų salose. Ieškodami geriausios vietos, jie vertino ne tik klimatą, bet ir ekonomines sąlygas, mokesčius, miesto infrastruktūrą bei gyvenimo kokybę.
Irena sako, kad galutinį sprendimą, kur gyventi, patikėjo vyrui – jis viską mėgsta apskaičiuoti ir įvertinti iki smulkmenų.
„Kai kėlėmės į Dubajų, Dovydas paruošė ilgą „Excel“ lentelę su įvairiais rodikliais. Galiausiai išėjo Dubajus“, – pasakoja ji.
Pasak Dovydo, vienas svarbiausių kriterijų buvo ne tik klimatas, bet ir tai, kiek miestas palankus jų gyvenimo būdui.
„Vertinome miesto dydį, tarptautiškumą, kiek pats kraštas civilizuotas, kokios ekonominės sąlygos gyventi. Europoje matome augančius mokesčius, sudėtingėjančias verslo kūrimo sąlygas“, – sako jis.
Irena iki šiol prisimena dieną, kai vyras netikėtai pranešė apie planus išvykti iš Nyderlandų, nors ten pora buvo numačiusi gyventi dar kelerius metus.
„Buvome suplanavę Nyderlanduose gyventi trejus metus. Vieną dieną išėjau pasivaikščioti, o grįžus Dovydas sako: „Mums šiemet reikia kraustytis iš Nyderlandų.“ Klausiu: „Šiemet? Juk planavome dar dvejus metus pabūti.“ Paaiškino, kad pagal mūsų gyvenimo būdą mokesčių sistema nėra palanki ir kad jis jau sudarė miestų palyginimo lentelę – geriausias variantas yra Dubajus“, – pasakoja Irena.
Pasak Dovydo, pagal jo sudarytą vertinimo sistemą, tarp stipriausių variantų buvo Singapūras, Honkongas, į sąrašą pateko ir Vilnius.
„Dubajus pagal mūsų įsivaizdavimą yra numeris vienas pasaulyje“, – sako jis.
Viską kruopščiai įvertina
Dovydas sako, kad toks sprendimų priėmimas porai įprastas, – svarbius gyvenimo pasirinkimus jie linkę pirmiausia kruopščiai išanalizuoti.
„Visada viską iki smulkmenų apgalvoti ir apskaičiuoti – pagrindinė mūsų taisyklė. Jei neįvertinsi rizikų, niekas nepavyks“, – įsitikinęs jis.
Irena pasakoja, kad noras gyventi iš investicijų atsirado ne iš karto. Pradžioje keliaudami jie suprato, kad tokio gyvenimo būdo finansiškai dar negali sau leisti.
„Po Kanarų supratome, kad tokiam gyvenimo būdui turime per mažai pinigų. Išvažiavome manydami, kad būsime nomadai (asmenys, reguliariai keičiantys gyvenamąją vietą, – LRT.lt) ir dirbsime nuotoliu, bet keliaudami jautėme stresą – ar baigsis pinigai, ar ne. Tada išsikėlėme tikslą – susikurti galimybę nebedirbti ir gyventi ramiau“, – sako Irena.
Dovydas sako, kad kelią į finansinę nepriklausomybę pora sąmoningai pradėjo dėlioti dar 2017 metais. Tuomet jie išsikėlė tikslą – daugiau uždirbti, išmintingai investuoti ir ilgainiui susikurti galimybę nebedirbti dėl būtinybės.
„Dovydas strateguoja, o aš prižiūriu, kad tas planas būtų įgyvendintas“, – juokauja Irena.
Pasak Dovydo, finansinę laisvę jiems padėjo pasiekti ne tik pajamos, bet ir gebėjimas sąmoningai valdyti išlaidas.
„Stengėmės taupyti, o dėl didesnių pirkinių visada galvodavome apie ilgalaikę perspektyvą. Ar verta dar porą metų dirbti vien dėl automobilio? Neleidome pinigų tam, kas iš tikrųjų džiaugsmo neatneša“, – sako jis.
Nusipirko baseiną Vilniuje
Dovydas investavimu susidomėjo dar paauglystėje – pirmąsias investicijas pradėjo būdamas 17 metų.
„Investuoti pradėjau per mamos sąskaitą, nes savo vardu dar negalėjau. Irena irgi pradėjo domėtis investicijomis universitete. Iš pradžių daugiausia žiūrėjome į vertybinius popierius, vėliau atsirado ir nekilnojamasis turtas“, – pasakoja jis.
Šiandien poros investicijos apima skirtingas sritis – nuo vertybinių popierių iki nekilnojamojo turto ir opcionų.
Viena iš labiausiai pasiteisinusių investicijų tapo sena Irenos svajonė – nuosavas baseinas Vilniaus Žvėryno rajone. Iš pradžių plaukimo trenerė jame pati vedė treniruotes, o dabar erdvė nuomojama kitiems.
„Surašėme, kokios galėtų būti treniruotės, kiek galime gauti pajamų, kokia plėtra, per kiek laiko viskas atsipirktų ir kiek kainuotų. Ruošėmės kelis mėnesius – nėra taip, kad tiesiog sugalvojai, nusipirkai ir pradėjai veikti“, – pasakoja Irena.
Ji prisimena, kad, pradėjus įgyvendinti šią idėją, porai dar nebuvo net 30 metų.
„Pardavėjas galvojo: atėjo kažkokie vaikai. Reikėjo finansavimo, tad su savo verslo planu nuėjome pas giminaičius, pasirašėme paskolos sutartį ir galiausiai tą baseiną nusipirkome“, – sako Irena.
Tikslingai siekė tikslo
Pora teigia, kad šiandien jų finansinė padėtis leidžia rinktis, kaip leisti laiką ir pinigus. Vis dėlto svarbiausia, anot jų, ne turėti kuo daugiau, o suprasti, kas iš tiesų teikia džiaugsmą.
„Mums valgyti „Michelin“ restoranuose nėra didžiausia vertybė. Galime ten nueiti, turime tam biudžetą, bet pasitariame, ar norime vakarienės, ar, pavyzdžiui, paplaukioti vandenlente. Negali turėti visko – jei nori visko, turi dar daugiau uždirbti“, – sako Irena.
Ji pasakoja, kad, net rinkdamiesi būstą Dubajuje, jie galvojo ne apie prabangą, o apie tai, kas labiausiai tinka jų kasdienybei.
„Norėjome gyventi ten, kur galėtume vaikščioti. Dubajuje pasirinkome net mažesnį butą, nei turėjome Vilniuje. Anksčiau atrodė, kad reikia daugiau erdvės, ypač per pandemiją norėjosi atskirų kambarių darbui ir poilsiui. Čia gyvename mažesniame bute, bet turime puikų kiemą, galime išeiti pasivaikščioti, paplaukioti baseine“, – sako pašnekovė.
Dovydas pabrėžia, kad finansinė nepriklausomybė neatsirado dėl ekstremalaus taupymo, – porai svarbiausia buvo disciplina ir aiškus planas.
„Jei turi tikslą ir galvoji apie ateitį, turi save kontroliuoti ir priimti teisingus sprendimus“, – sako jis.
Anot Dovydo, jie visada turėjo aiškų biudžetą, tačiau kartu stengėsi išlaikyti laisvę.
„Mes taupėme, bet niekada netaupėme ekstremaliai. Kiekvienas turime savo dalį asmeninėms išlaidoms. Aš neklausiu, ką Irena nori nusipirkti, ji neklausia – ką aš. Žinoma, dėl didesnių dalykų tariamės“, – pasakoja jis.
Pasak Dovydo, toks modelis leidžia suderinti atsakingą finansų valdymą ir galimybę mėgautis gyvenimu.
„Laisvė su pinigais daryti, ką nori, bet kartu tilpti į biudžetą ir dalį jų atidėti – vienas pagrindinių FIRE principų. Kuo didesnę pajamų dalį skiri taupymui, tuo greičiau gali pasiekti finansinę nepriklausomybę“, – aiškina jis.
FIRE (angl. Financial Independence, Retire Early) – finansinės nepriklausomybės ir ankstyvo pasitraukimo iš darbo idėja – pastaraisiais metais išpopuliarėjo visame pasaulyje. Dovydas sako šia tema daug domėjęsis.
Irena juokiasi, kad jų požiūriai į išlaidas šiek tiek skiriasi.
„Dovydas dažniausiai sako: „Reikės pataupyti, jei nori kokio pirkinio.“ O aš sakau: „Aš tai skrisčiau verslo klase.“ Bet iš tikrųjų neturiu didelio poreikio kasdieniams pirkiniams. Mano didesni norai – tokie, kaip baseinas“, – šypsosi ji.
Dovydas priduria, kad jie sąmoningai palieka dalį pinigų nenumatytoms išlaidoms.
„Kiekvienas turime po 1 500 eurų neplanuotiems pirkiniams – tam, ką tiesiog sugalvojame nusipirkti. Dalį laisvų pinigų skiriame ir bendriems šeimos dalykams, pavyzdžiui, gyvūnams“, – sako jis.
Atsivėrė galimybė rinktis
Irena ir Dovydas dabar galėtų rinktis visiškai laisvą gyvenimo ritmą – ilsėtis, keliauti ar tiesiog mėgautis Dubajumi. Tačiau Irena sako, kad be veiklos, kuri teiktų prasmę, ilgai išbūti negalėtų. Todėl, persikėlusi į Dubajų, ji įkūrė meninio plaukimo moterų klubą.
Pasak jos, gyvenimas skirtingose šalyse išmokė vieno dalyko – pirmiausia reikia susikurti savo bendruomenę.
„Pasimokiau iš Londono, Kanarų, Nyderlandų, kad pirmas dalykas – reikia savo bendruomenės. Vos atvykusi, nuėjau į lietuvių moterų susitikimą ir pradėjau pasakoti apie meninį plaukimą. Jos sako: „Mes irgi norime.“ O aš galvoju: nenoriu grįžti į darbą, jau trečią kartą sau sakiau, kad nebūsiu trenerė“, – juokiasi Irena.
Vis dėlto netrukus ji vis tiek ėmė burti norinčias sportuoti moteris.
„Tiesiog dėl savęs, dėl emocinės sveikatos pradėjau vesti treniruotes. Dabar susitinkame kartą ar du per savaitę. Kai žmonės klausia, ką daryčiau, jei nemokėtų, – tai tą ir daryčiau. Man už tai nemoka, bet man patinka“, – sako ji.
Rengdama treniruotes, Irena sako jaučianti savirealizaciją. Vilniuje jai sekėsi trenerės karjera, tačiau tuomet gyvenimą diktavo intensyvus grafikas ir ilgos darbo valandos. Dabar ji pati renkasi, ką ir kada daryti.
Dovydas sako, kad finansinė nepriklausomybė jų gyvenime buvo nuoseklaus, beveik dešimtmetį trukusio plano rezultatas.
„Jausmas labai geras, nes tai buvo mūsų planas, o ne atsitiktinumas. Nuo pat draugystės pradžios turėjome panašų požiūrį, iš dalies dėl to ir susibendravome“, – teigia jis.
Pasak poros, pasiekta finansinė laisvė jiems visų pirma svarbi kaip galimybė rinktis. Ji leidžia gyventi mažiau blaškantis tarp pareigų ir daugiau laiko skirti vienas kitam, pomėgiams bei veikloms, kurios jiems atrodo prasmingos.
Parengė Ignas Ramanauskas.
