Penkias savaites Lietuvoje praleidę lietuvių kilmės studentai iš JAV ir Kanados ne tik atliko praktiką įmonėse, ligoninėse bei mokslo centruose, bet ir iš naujo atrado Lietuvą. Dalis Lietuvių išeivijos studentų stažuotės programos dalyvių sako, kad ši patirtis sustiprino norą ateitį sieti su tėvų gimtine.
Lietuvių išeivijos studentų stažuotės programos vadovė Romena Čiūtienė sako, kad programa kasmet auga – šiemet joje dalyvavo rekordinis skaičius jaunuolių.
„Pradėjome nuo nedidelio studentų skaičiaus, o šiais metais turėjome jau 34 jaunuolius. Tai labai džiugina ir rodo, kad programa, matyt, eina teisingu keliu“, – sako ji.
Plačiau – vaizdo įraše:
Anot R. Čiūtienės, penkias savaites trunkanti programa dalyviams suteikia ne tik profesinės patirties, bet ir galimybę iš naujo pažinti šiuolaikinę Lietuvą.
„Stengiamės parodyti tokią Lietuvą, kad ji būtų patraukli ir įdomi jauniems žmonėms. Kad jie matytų ne tik vietą, kur vasaromis aplanko močiutes kaime, bet ir modernią europietišką valstybę, kurioje yra galimybių dirbti ir kurioje jie visada yra laukiami“, – teigia programos vadovė.
Lietuva – arčiau širdies
JAV gimęs Nojus Rimkus pasakoja, kad ryšys su Lietuva jo gyvenime buvo nuo pat vaikystės.
„Pirmą kartą į Lietuvą atskridau, kai man buvo aštuoni mėnesiai. Kiekvieną vasarą čia praleidžiu tris mėnesius – aplankau šeimą, stengiuosi kuo daugiau pažinti Lietuvos kultūrą ir, aišku, pasimėgauti maistu. Viskas čia tikrai labai skanu“, – šypsosi jis.
Nors N. Rimkus gimė Čikagoje, o šiuo metu studijuoja civilinę inžineriją Viskonsino universitete Madisone, ateitį jis norėtų sieti su Lietuva.
„Lietuva man daug arčiau širdies. Jaučiuosi labiau lietuvis negu amerikietis. Aišku, dar turiu baigti studijas, bet tikrai norėčiau savo ateitį sieti su Lietuva“, – sako jis.
Studentas priduria, kad jei ateityje persikeltų gyventi į Lietuvą, rinktųsi sostinę.
„Man labai patinka Vilnius. Per šią programą aplankiau ir Kauną, Trakus, kitus miestus, bet vis tiek Vilnius man arčiausiai širdies“, – teigia N. Rimkus.
R. Čiūtienė sako, kad programa ne vienam dalyviui tampa paskata ateitį sieti su Lietuva, o tokių istorijų kasmet daugėja.
„Turime buvusį programos dalyvį, kuris jau grįžo į Lietuvą, čia sėkmingai kuria savo gyvenimą, o šiemet buvo ir šios programos dalyvių mentorius – vedėsi juos į savo darbovietę, pasakojo apie galimybes Lietuvoje. Sulaukiame ir kitų ankstesnių dalyvių vertinimų, kad jie ruošiasi grįžti – vieni studijuoti, kiti gyventi. Tokių sėkmės istorijų tikrai turime“, – pasakoja ji.
Lietuvą pažino iš naujo
JAV taip pat gimusi Amelia Calderon į Lietuvą šią vasarą grįžo po dešimties metų pertraukos. Vaikystėje čia lankydavosi kasmet, tačiau vėliau grįžti sutrukdė sportas ir kiti įsipareigojimai.
„Kai buvau mažesnė, kiekvieną vasarą atvykdavau, bet vėliau pradėjau žaisti futbolą ir nebeturėjau laiko. Dabar, po dešimties metų, grįžau ir esu labai laiminga. Norėsiu atvykti ir kitą vasarą“, – sako ji.
Anot A. Calderon, šįkart Lietuvą ji pažino visai kitaip nei vaikystėje.
„Kai buvau maža, visur eidavau su tėvais ir sese. Dabar jau turėjau daugiau laiko sau – galėjau vaikščioti po miestą, išmokau važinėti autobusu ir daug geriau pažinau Lietuvą“, – pasakoja studentė.
Čikagoje gimusi Ūla Baranovskytė pasakoja, kad nors augo JAV, ryšys su Lietuva visada buvo svarbi jos gyvenimo dalis.
„Jau 20 metų iš eilės kiekvieną vasarą trims mėnesiams grįžtu į Lietuvą aplankyti senelių. Iš esmės ketvirtadalį savo gyvenimo praleidau Lietuvoje“, – sako ji.
Anot studentės, net ir dažnai lankantis Lietuvoje, Lietuvių išeivijos studentų stažuotės programa leido šalį pažinti iš naujo.
„Su mama važinėdavome po visą Lietuvą – esame buvusios Druskininkuose, Anykščiuose, Panevėžyje, Šiauliuose ir daug kur kitur. Nors buvau mačiusi tiek daug Lietuvos, Romena vis tiek sugebėjo parodyti kažką naujo, ko visai nesitikėjau. Po šios programos tikrai jaučiu, kad mano ateitis irgi yra Lietuvoje“, – teigia mergina.
Programos vadovė R. Čiūtienė sako, kad nors nemažai dalyvių Lietuvoje lankosi nuo vaikystės ir puikiai kalba lietuviškai, ryšį su tėvų ar senelių gimtine svarbu nuolat stiprinti.
„Manau, tokio ryšio visada reikės. Jis niekada negali būti per stiprus – nebent kartais būna per silpnas“, – sako ji.
„Žmonės – daug nuoširdesni nei JAV“
Vienas svarbiausių programos elementų – profesinė praktika. N. Rimkus ją atliko Vilniaus inžinerijos įmonėje. Jis sako iškart pasijutęs komandos dalimi.
„Praktiką atlikau „Duel Architects and Engineers“. Mane labai šiltai priėmė, niekada nesijaučiau pašalinis. Vadovas viską paaiškino ir pamokė“, – pasakoja studentas.
Praktikos metu jam teko mokytis dirbti su naujomis projektavimo programomis ir rengti inžinerinius brėžinius, tačiau ne mažesnį įspūdį paliko darbo kultūra.
„Lietuvoje žmonės pasirodė daug nuoširdesni, bet kartu ir konkretesni. Jei kildavo iššūkių, jie nebijodavo pasakyti tiesiai. Amerikoje yra labai daug šypsenų, bet nežinai, ką žmogus iš tikrųjų galvoja“, – sako N. Rimkus.
Anot jo, toks bendravimo skirtumas nesukėlė nepatogumų. „Supratau, kad niekas nenori įžeisti – tiesiog siekia kuo greičiau išspręsti problemą“, – teigia jis.
Studentas prisimena, kad kolegos jį priėmė itin draugiškai, o kai kurie net stebėjosi jo lietuvių kalba.
„Jau pirmą dieną pakvietė pietauti, labai šiltai priėmė. Vėliau net klausė vadovo, ar aš tikrai užsienietis, ar tikrai lietuvis, nes nesuprato“, – juokiasi jis.
N. Rimkus sako, kad lietuvių kalbą padėjo išlaikyti griežta šeimos taisyklė.
„Namuose buvo galima kalbėti tik lietuviškai – tėvai to griežtai laikėsi. Taip pat esu baigęs Maironio lituanistinę mokyklą. Tai labai padėjo išlaikyti lietuvybę“, – sako jis.
Nors tarpusavyje programos dalyviai kartais bendrauja ir angliškai, A. Calderon sako, kad viešnagės Lietuvoje metu stengėsi kuo daugiau kalbėti lietuviškai.
„Iš pradžių lengviau buvo kalbėti angliškai, nes nebuvau grįžusi į Lietuvą dešimt metų. Net bijojau, kad jau primiršau lietuvių kalbą, bet užteko savaitės ir viską atsiminiau“, – pasakoja ji.
Anot studentės, išlaikyti lietuvių kalbą padėjo močiutė.
„Mama daug dirbdavo, todėl daugiausia laiko leisdavau su močiute, o ji angliškai nekalbėjo. Su ja visada kalbėdavomės tik lietuviškai“, – sako A. Calderon.
R. Čiūtienė pabrėžia, kad programoje nėra taisyklės bendrauti tik lietuviškai, tačiau patys dalyviai tam teikia pirmenybę.
„Visada paklausiu, kokia kalba jie norėtų, kad vyktų susitikimai, ir visi vienu balsu atsako: „Tik lietuviškai!“ Lankėmės įvairiose valstybės institucijose, susitikome su šalies vadovais, ir visur patys jaunuoliai pageidavo kalbėti lietuviškai. Tai labai visus žavėjo ir gerai nuteikdavo“, – pasakoja programos vadovė.
Džiaugiasi patirtimi
Apie Lietuvių išeivijos studentų stažuotės programą Ū. Baranovskytė sužinojo iš ankstesnių dalyvių. Anot jos, būtent jų pasakojimai paskatino ir pačiai pateikti paraišką.
„Išgirdus praėjusių metų dalyvių istorijas, ši programa pasirodė labai patraukli“, – sako ji.
Mergina Čikagos Lojolos universitete studijuoja molekulinę biologiją, o Lietuvoje praktiką atliko Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centre.
„Laboratorijoje dirbau su daktare Urte Neniškyte. Labai daug iš jos išmokau. Ateityje save matau genetikos srityje, todėl žinau, kad vien bakalauro neužteks – studijas dar tikrai tęsiu“, – pasakoja studentė.
A. Calderon praktiką atliko Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Lazdynų padalinyje, Traumatologijos ir ortopedijos skyriuje. Ji sako gavusi patirties, kurios Jungtinėse Valstijose įgyti būtų gerokai sunkiau.
„Dar nesu baigusi universiteto, todėl tikrai nesitikėjau, kad galėsiu stebėti operacijas. Amerikoje tokią galimybę rasti labai sudėtinga. Esu labai dėkinga, nes labai daug išmokau, ir ši patirtis man tikrai padės stojant į medicinos mokyklą“, – sako ji.
Anot studentės, praktika Lietuvoje sustiprino norą ateityje rinktis chirurgiją.
„Amerikoje jau buvau susipažinusi su darbu Skubios pagalbos skyriuje, o čia norėjau pamatyti kuo daugiau operacijų ir išmokti ko nors naujo. Medicina labai plati, todėl svarbu pažinti skirtingas sritis. Po šių penkių savaičių tikrai norėčiau būti chirurge“, – teigia A. Calderon.
R. Čiūtienė pabrėžia, kad Lietuvių išeivijos studentų stažuotės programos dalyviai įgyja ne tik profesinės patirties – praktika jiems pripažįstama ir akademiškai.
„JAV lietuvių bendruomenė yra pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Vilniaus universitetu, todėl visi programos dalyviai tas penkias savaites tampa oficialiais universiteto studentais. Išvykdami jie gauna penkis universitetinius kreditus, kuriuos gali parsivežti į savo universitetus JAV ar Kanadoje“, – pasakoja ji.
Įspūdį paliko lietuviška pirtis
N. Rimkus sako: nors Lietuvoje lankydavosi beveik kiekvieną vasarą, programa vis tiek leido atrasti naujų patirčių.
„Tikrai daug pamatėme ir patyrėme, ko nesitikėjau. Labiausiai įsiminė lietuviškos pirties ritualas. Pirtyje buvau ir anksčiau, bet tokios patirties dar neturėjau“, – pasakoja jis.
A. Calderon didžiausią įspūdį paliko susitikimas Vilniaus miesto savivaldybėje.
„Buvo labai įdomu išgirsti, kokių galimybių siūlo Vilnius. Sužinojome, kaip padedama norintiems grįžti į Lietuvą ar stiprinti lietuvių kalbą. Taip pat kalbėjomės, ką mes, kaip studentai, galime padaryti, kad žmonės Amerikoje geriau pažintų Lietuvą ir norėtų čia grįžti“, – sako ji.
Ū. Baranovskytė prisimena, kad didžiausią įspūdį jai paliko susitikimai su įvairių įmonių ir organizacijų atstovais.
„Po jų liko labai aiškus jausmas, kad mes Lietuvoje esame labai laukiami ir Lietuvai brangūs. Tikrai nesitikėjau, kad čia taip stengiamasi mus paskatinti sugrįžti“, – teigia studentė.
Anot R. Čiūtienės, būtent tokia ir yra viena svarbiausių programos idėjų.
„Stengiamės parodyti, kad jie Lietuvoje visada yra laukiami, kad ir kur pasaulyje gyventų. Lietuvai brangūs visi žmonės, ypač dedama daug pastangų susigrąžinti jaunus žmones“, – sako programos vadovė.
„Jokių minusų“
Paklausta, ko dar trūktų, kad ateityje apsispręstų gyventi Lietuvoje, A. Calderon sako, jog didžiausia kliūtis šiuo metu susijusi ne su pačia šalimi, o su medicinos studijų sistema.
„Kadangi studijuoju Jungtinėse Valstijose, ten sistema kitokia. Dėl medicinos studijų būtų sudėtinga, bet man tikrai būtų labai įdomu grįžti“, – pasakoja ji.
Vis dėlto kasdieniame gyvenime Lietuvoje ji sako beveik nieko nepasigedusi.
„Man čia labai patinka. Visur galima nueiti pėsčiomis, nereikia važiuoti automobiliu. Daug laiko praleidau lauke, vaikščiodama po miestą, todėl pamačiau dar daugiau“, – sako studentė.
Ū. Baranovskytė prisipažįsta, kad į Jungtines Valstijas mielai parsivežtų dalelę Lietuvos gamtos.
„Man lietuviška gamta labai prie širdies. Mūsų miškai yra patys gražiausi. Studijuoju mieste, todėl gamtos labai trūksta. Jei galėčiau, ją tikrai išsivežčiau su savimi“, – šypsosi ji.
Pašnekovė sako, kad praktika Lietuvoje dar labiau sustiprino teigiamą įspūdį apie studijų ir mokslo galimybes šalyje.
„Per praktiką pamačiau, kad laboratorijos čia labai modernios, dirba puikūs mokslininkai, o studijoms sudarytos geros sąlygos, skiriamos didelės stipendijos“, – teigia Ū. Baranovskytė.
Panašiai kalba ir N. Rimkus.
„Tikrai nematau jokių minusų. Smagu matyti, kad Lietuva ekonomiškai auga, tobulėja ir juda į priekį“, – sako jis.
Parengė Ignas Ramanauskas.
