Dirbtinis intelektas šiandien jau nėra vien mokslinės fantastikos scenarijus – jis keičia tai, kaip dirbame, kuriame ir suvokiame žmogaus galimybes. Kartu su naujomis galimybėmis kyla ir sudėtingų klausimų: kam priklauso mūsų duomenys, kiek privatumo išliks ateityje ir ar skaitmeninės žmogaus kopijos taps įprasta kasdienybės dalimi. Apie tai pasakoja dirbtinio intelekto tyrėjas ir teisininkas dr. Paulius Jurčys, pastarąjį dešimtmetį gyvenantis Silicio slėnyje ir tyrinėjantis dirbtinio intelekto bei skaitmeninių antrininkų kūrimo klausimus.
Plačiau – LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ garso įraše:
Silicio slėnyje P. Jurčys susidūrė su aplinka, kurioje gimsta dalis svarbiausių technologinių pokyčių.
„Ten suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio, atsiveža savo idėjas ir siekį sukurti produktą. Tai labai dinamiška aplinka“, – sako jis.
Pasak P. Jurčio, tokia aplinka lemia ir itin didelę žmonių kaitą – iki pandemijos skaičiuota, kad per metus San Fransiske pasikeičia maždaug ketvirtadalis gyventojų.
Tai, jo teigimu, atspindi ir konkurencinę aplinką, ir spartų technologijų vystymosi tempą: „Žmonės atvyksta, sukuria produktą, jį komercializuoja ir dažnai juda toliau.“
Skaitmeniniai antrininkai
Kalbėdamas apie kelią į dirbtinio intelekto (DI) sritį, P. Jurčys sako, kad susidomėjo dar tada, kai jis daugiausia sietas su mokslinės fantastikos idėjomis.
„Jau tada kalbėjome apie algoritmus, manipuliaciją ir informacijos rinkimą“, – teigia jis.
Pasak pašnekovo, lūžiu tapo „ChatGPT“, kai dirbtinis intelektas tapo tiesiogiai prieinamas plačiajai visuomenei: „Tada kiekvienas galėjo pats prisiliesti ir išbandyti, kokios technologijos galimybės ir ribos.“
Kasdienybėje jis sako dirbtinį intelektą naudojantis pragmatiškai.
„Reikia atrasti savo darbo specifiką ir pagalvoti, kur galima sutaupyti laiko, optimizuoti procesus. Bandau galvoti, koks įrankis padėtų išspręsti konkrečią problemą“, – sako P. Jurčys.
Anot jo, svarbiausia ne pati technologija, o gebėjimas ją taikyti ir mokytis kartu su jos raida: „Svarbu pradėti tais įrankiais naudotis kuo anksčiau, rinkti informaciją ir augti kartu su jais.“
Kalbėdamas apie dirbtinio intelekto plėtrą, jis pabrėžia, kad technologijų raida neišvengiamai keičia ir mūsų kalbą bei sąvokas.
„Dirbtinio intelekto integracija kelia naujų klausimų ir reikalauja naujų sąvokų, kurioms dar neturime tinkamų žodžių“, – sako jis.
Tai apima ne tik pokalbių sistemas, bet ir jų integraciją į robotiką ar skaitmeninius žmogaus atvaizdus – vadinamuosius skaitmeninius antrininkus.
Pasak P. Jurčio, tokie modeliai laikui bėgant gali tapti vis sudėtingesni: „Iš pradžių tai gali būti tik tam tikros srities žinių simuliacija, bet jei kaupiama vis daugiau informacijos apie žmogų, skaitmeninis antrininkas taip pat vystosi, tobulėja.“
Tai kelia ir naujų klausimų apie žmogaus ir jo skaitmeninio atitikmens santykį – ar tai tik įrankis, ar naujos skaitmeninės tapatybės forma, svarsto P. Jurčys.
Dirbtinio intelekto panaudojimas
Anot pašnekovo, Silicio slėnyje kalbantis su žmonėmis, kam jie panaudotų skaitmeninį antrininką, dažniausiai išryškėja keli pagrindiniai poreikiai.
„Kiekvienas atsakymas susijęs su tam tikrais sveikatos arba produktyvumo darbe aspektais. Tai grynai panaudojimas sau“, – pasakoja jis.
Kalbėdamas apie dirbtinio intelekto pritaikymą sveikatos srityje, P. Jurčys aiškina, kad jis galėtų padėti analizuoti didelius asmeninių duomenų kiekius – nuo fizinio aktyvumo iki kasdienių įpročių.
„Jei galėčiau surinkti kiekvienos dienos sveikatos duomenų matricą – iš išmaniojo laikrodžio, pavyzdžiui, širdies ritmą, nueitus žingsnius, informaciją apie mitybą – tokie duomenys padėtų anksčiau pastebėti tam tikrus kūno pokyčius“, – sako jis.
Anot pašnekovo, kita sritis, kurioje galėtų būti naudingi skaitmeniniai antrininkai, yra kasdienis darbas. Jie galėtų tapti tam tikru žmogaus ir aplinkinių tarpininku.
„Mano atveju buvo labai akivaizdu, kad galėčiau atverti savo duomenis tiems, kurie nori – pirmiausia studentams ir kolegoms. Ne visą laiką spėjama atsakyti į žinutes ir elektroninius laiškus“, – pasakoja P. Jurčys.
Jis taip pat mato galimybę tokius įrankius naudoti kūrybiniam mąstymui ir naujų idėjų paieškai.
„Kartais galime pasitelkti technologiją, kad pralaužtume ledą ir pagalvotume apie tai, ko dar nesame apmąstę“, – sako jis.
P. Jurčys pabrėžia, kad skaitmeninio antrininko kūrimas prasideda nuo duomenų apie save rinkimo – kasdienių įpročių, užrašų, sveikatos informacijos fiksavimo.
Anot jo, žmonės visada bandė išsaugoti savo pėdsaką – rašė dienoraščius, fiksavo prisiminimus. Skaitmeniniame amžiuje šis procesas tiesiog įgauna kitą formą.
„Turime dokumentuoti savo gyvenimą. Tai gali būti kasdieniai užrašai, dienoraščiai. Dabar atsiranda ir naujų galimybių – galima integruoti balsą, atvaizdą“, – aiškina jis.
Pašnekovas priduria, kad kuo daugiau konteksto apie žmogų turi dirbtinis intelektas, tuo daugiau galimybių jis gali pasiūlyti – nuo pagalbos kasdienybėje iki galimybės prognozuoti tam tikrus žmogaus pasirinkimus.
„Klausimas, kaip tą nuspėjimo galimybę panaudosime kiekvieno iš mūsų naudai“, – teigia P. Jurčys.
Peržengia ribas
Kalbėdamas apie galimybę sukurti mirusių žmonių skaitmeninius antrininkus, jis pabrėžia, kad tai nebūtų žmogaus nemirtingumas.
„Nepadarome žmogaus nemirtingo, tik surinktus duomenis padarome interaktyvius. Anksčiau galėdavome pavartyti dienoraštį, o dabar, turėdami pakankamai informacijos, teoriškai galėtume ir bendrauti“, – aiškina ekspertas.
Anot P. Jurčio, tokia technologija galėtų tapti būdu išsaugoti prisiminimus apie artimuosius, tačiau kartu kelia ir sudėtingų etinių klausimų.
„Čia viskas gali pajudėti į serialo „Black Mirror“ pusę“, – pastebi jis.
P. Jurčys sako, kad dirbtinis intelektas jau dabar peržengia kai kurias ribas – pavyzdžiui, leidžia lengviau bendrauti skirtingomis kalbomis ar jungti skirtingų sričių žinias.
Anot jo, ateityje didžiausi pokyčiai gali būti susiję su žmogaus atmintimi, mokymusi ir gebėjimu spręsti sudėtingas problemas.
„Daug ką prisimename selektyviai, daug ką esame linkę užmiršti. Jei galėtume daugiau išsaugoti, galbūt būtų įdomiau žvelgiant į praeitį“, – sako P. Jurčys.
Vis dėlto, pasak pašnekovo, svarbiausia ne ieškoti vieno universalaus dirbtinio intelekto įrankio, o suprasti, kokią konkrečią problemą jis gali padėti išspręsti.
„Bandydami ir eksperimentuodami atrasime, kur reikia daugiau informacijos, nes dirbtinio intelekto įrankiams reikia konteksto“, – sako P. Jurčys.
Atskirties rizika
P. Jurčys pastebi, kad nemažai mokslinės fantastikos kūrinių šiandien atrodo nebe tokie nutolę nuo realybės. „Daug mokslinės fantastikos kūrinių padarė įtakos technologijų kūrėjų mąstymui“, – pabrėžia dirbtinio intelekto tyrėjas.
Viena iš idėjų, apie kurią šiandien aktyviai diskutuojama, tai požiūris, kad technologijų vystymąsi reikėtų kuo labiau spartinti. Pasak jo, būtent technologijų raidos greitis kelia vienus svarbiausių klausimų – kiek visuomenė gali ir nori jį spartinti, kur žmogaus autonomijos ribos, kaip užtikrinti atsakingą duomenų naudojimą.
„Klausimas, kiek iš tikrųjų kontroliuojame technologijų raidą ir ar turime ją riboti. Esame lūžio taške, kai technologijų įmonės jau surinkusios milžiniškus kiekius duomenų. Kyla klausimas, kur šioje ekosistemoje lieka vietos kiekvienam iš mūsų“, – sako P. Jurčys.
P. Jurčys atkreipia dėmesį, kad skirtinguose pasaulio regionuose požiūris į dirbtinio intelekto vystymą skiriasi.
„Europoje bandome viską apriboti, kalbėti apie atsakingą dirbtinį intelektą, o Silicio slėnyje važiuojame tiesiai“, – šypsosi jis.
Vis dėlto, anot teisės eksperto, svarbiausia rasti bendrą požiūrį, kaip technologijos turėtų vystytis.
„Didžiausia grėsmė – didžiulė atskirtis tarp žmonių, kurie turi skaitmenines priemones, ir tų, kurie atsilieka“, – sako pašnekovas.
Jo teigimu, šiandien dar esame etape, kai naujas technologijas gana greitai gali perprasti labai skirtingi žmonės, tačiau ilgainiui tai gali keistis.
„Vaikai, studentai ir ekspertai daugmaž tame pačiame lygyje. Kiekvienas truputį pasistengęs galėtų pasiekti ekspertų lygį labai greitai. Bet jei to nedarome, skirtis labai sparčiai didėja“, – pabrėžia P. Jurčys.
Privatumo klausimas
Pasak P. Jurčio, iki šiol nėra bendro sutarimo, kam priklauso žmogaus duomenys, – pačiam žmogui ar juos renkančioms korporacijoms.
„Nors skaitmeninių technologijų istorijai 30 metų, iki šiol nesame radę konsensuso, kam tie duomenys priklauso. Žvelgiant optimistiškai, gal vis dar turime laiko pakeisti raidos kreivę ir suteikti žmonėms bent šiek tiek galimybių kontroliuoti savo duomenis“, – teigia jis.
Anot teisės eksperto, šiandien didžioji kova vyksta dėl biometrinių duomenų – informacijos, kurią renka išmanieji laikrodžiai, žiedai ir kiti įrenginiai.
„Turime galimybę sukurti technologijas, kuriose duomenys būtų apdorojami ne įmonių debesyse, o kiekvieno iš mūsų prietaise. Kad algoritmas ateitų pas žmogų, o ne žmogus pas algoritmą“, – sako P. Jurčys.
Jo teigimu, tokie duomenys apie žmogų gali atskleisti labai daug – nuo įpročių iki sveikatos būklės.
„Kiekvienas duomuo tampa svarbus, nes dirbtinio intelekto sistemos, turėdamos daugiau konteksto apie žmogų, gali spręsti vis daugiau uždavinių“, – sako jis.
P. Jurčys atkreipia dėmesį, kad dirbtinio intelekto amžiuje vis sunkiau atskirti, kurie duomenys asmeniniai. Anot jo, riba tarp viešo ir privataus gyvenimo tampa vis neaiškesnė.
„Su naujomis technologijomis ta riba gali beveik išnykti. Klausimas, ar sugebėsime užkirsti kelią privatumo išnykimui“, – teigia jis.
Pasak pašnekovo, svarbu, kad žmonės geriau suprastų, kokiais duomenimis jie dalijasi ir kiek kontrolės išlaiko.
„Mano noras būtų, kad kiekvienas eksperimentuotume su įrankiais ir suprastume, kur ta riba, ką norime atiduoti, o ko ne. Jei kiekvienas tai suprastume, galbūt galėtume išsaugoti daugiau autonomijos“, – sako P. Jurčys.
Kas kam tarnauja?
Kalbėdamas apie baimes, kad dirbtinis intelektas taps žmogaus pakaitalu, jis siūlo klausimą kelti kitaip – ne ar žmogus taps nereikalingas, o kas kam tarnauja.
„Dabartinėje duomenų ekosistemoje yra sąvokos „duomenų subjektas“ ir „duomenų valdytojas“. Visą galią turi duomenų valdytojas. Kyla klausimas, ar galime pasinaudoti šia istorine galimybe ir pakeisti tą jėgos balansą, suteikti daugiau galimybių žmonėms“, – svarsto jis.
Vis dėlto P. Jurčys pabrėžia, kad visiškai atsiriboti nuo technologijų taip pat nėra sprendimas.
„Turime saugoti ir tobulinti žmogiškąją patirtį, bet negalime gyventi visiškai atsiskyrę ir ignoruoti vykstančių procesų – skaitydami tik laikraštį ir visiškai neprisijungę prie interneto galbūt padarysime sau meškos paslaugą ir liksime užnugaryje“, – sako jis.
Anot jo, ateityje svarbiausia bus ne konkuruoti su dirbtiniu intelektu, o suprasti, kaip žmogaus gebėjimai ir technologijos gali vienas kitą papildyti.
„Neturėtume ignoruoti kurios nors pusės, reikia įvertinti, kokios kiekvieno iš šių įgūdžių ir vertybių panaudojimo ribos“, – pabrėžia P. Jurčys.
Paklaustas, ar žmonės jau pasiruošę tokiam pokyčiui, pašnekovas teigia, kad vienas didžiausių iššūkių – priimti mintį, kad dirbtinis intelektas jau tapo kasdienybės dalimi.
„Galime šias naujas gyvybės formas atstumti arba bandyti rasti naujas bendravimo formas ir naują socialinę sutartį“, – apibendrina jis.
Parengė Ignas Ramanauskas
