Po Antrojo pasaulinio karo didelė dalis Lietuvos kultūrinio gyvenimo persikėlė už Atlanto – kartu su išeivija išvyko rašytojai, vertėjai ir intelektualai. Apie lietuviškų vertimų istoriją, išeivijos leidybą ir ideologijos įtaką pasakoja Vilniaus universiteto profesorė dr. Nijolė Maskaliūnienė.
Plačiau – LRT KLASIKOS laidos „Kalbos rytas“ įraše:
Vertimus į lietuvių kalbą išeivijoje tyrinėjanti N. Maskaliūnienė nurodo, kad pirmieji lietuviški laikraščiai Jungtinėse Valstijose pasirodė dar 19 amžiaus pabaigoje.
„Pirmasis lietuviškas laikraštis Jungtinėse Valstijose buvo išleistas 1879 metais Niujorke. Iš pradžių jam nelabai sekėsi, tačiau vėliau jis buvo pertvarkytas į „Vienybę“. Tai buvo savaitinis laikraštis, leidęs ir kultūrinį priedą, kuriame buvo spausdinami ne tik originalūs kūriniai, bet ir vertimai“, – pasakoja profesorė.
Ne viskas keliavo iš Rytų Prūsijos
Anot jos, vertimai buvo neatsiejama visų to meto lietuviškų leidinių dalis, nes būtent taip skaitytojus pasiekdavo svarbiausios pasaulio ir Lietuvos naujienos.
„Naujienos buvo verčiamos iš anglų kalbos apie tai, kas vyksta Amerikoje, o iš rusų ir lenkų kalbų – apie tai, kas vyksta Lietuvoje“, – aiškina N. Maskaliūnienė.
Profesorė pabrėžia, kad galimybė laisvai leisti lietuvišką spaudą Jungtinėse Valstijose buvo ypač svarbi tuo metu, kai po 1863 metų sukilimo Lietuvoje buvo uždrausta lietuviška spauda lotyniškais rašmenimis.
„Jeigu Amerikoje galėjome leisti lietuviškus laikraščius, vadinasi, buvome kultūriškai daug laisvesni. Jautėme pareigą atstovauti ir tiems lietuviams, kurie gyveno Lietuvoje“, – sako ji.
Pasak N. Maskaliūnienės, į Lietuvą buvo gabenama ne tik Rytų Prūsijoje spausdinta spauda, kaip dažnai manoma.
„Knygnešiai gabeno knygas, laikraščius, vadovėlius, romanus, žodynus, net įmonių įstatus. Visa tai keliavo ir iš Jungtinių Valstijų. Dažnai įsivaizduojame, kad viskas buvo iš Rytų Prūsijos, tačiau iš ten atkeliavo tik maždaug trečdalis leidinių“, – pasakoja profesorė.
Tarpukariu vertimų mastas išaugo
Pasak profesorės, iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos lietuviškų grožinės literatūros vertimų išeivijoje buvo nedaug. Daugiausia buvo leidžiamos praktinio pobūdžio knygos – apie augalus, istoriją ar šeimos gyvenimą.
„Iki maždaug 1906 metų lietuvių kalba buvo išleistos vos aštuonios verstinės knygos. Dauguma jų nebuvo grožinė literatūra. Vienas įdomesnių to meto vertimų – Vinco Kudirkos išverstas Bairono „Kainas“, Amerikoje pasirodęs 1903 metais“, – pasakoja N. Maskaliūnienė.
Anot jos, išeivijos lietuviai jautė pareigą daryti tai, ko dėl spaudos draudimo ar kitų suvaržymų negalėjo jų tautiečiai Lietuvoje.
„Leisdami naujus žurnalus jie rašė, kad jų misija – tarnauti lietuviams, kurie to negali daryti Lietuvoje“, – sako profesorė.
Po Pirmojo pasaulinio karo lietuviškos spaudos ir vertimų sparčiai padaugėjo. Vienu ryškiausių pavyzdžių N. Maskaliūnienė vadina Aptono Sinklerio „Džiungles“.
„Amerikoje romanas buvo išleistas pavadinimu „Raistas“, Lietuvoje tuo pat metu – „Pelkės“, o šiandien jį pažįstame kaip „Džiungles“. Kadangi veiksmas vyksta Čikagos skerdyklose, o pagrindiniai veikėjai yra lietuviai, buvo manoma, kad mūsų tautiečiams šį kūrinį labai svarbu perskaityti“, – aiškina ji.
Profesorės teigimu, tarpukariu Jungtinėse Valstijose leidžiamų vertimų mastas jau nenusileido Lietuvoje leidžiamoms knygoms. Prie to reikšmingai prisidėjo ir į JAV emigravę lietuvių intelektualai. Vienas jų – Karolis Račkauskas-Vairas, išvertęs apie šimtą knygų.
„Jis vertė Volterą ir kitus autorius, nors pasirinkimus šiek tiek lėmė ir jo socialistinės pažiūros. Apskritai pirmieji knygomis išleisti vertimai buvo būtent socialistinės krypties“, – pasakoja profesorė.
Vėliau JAV veikusios lietuviškos leidyklos skaitytojams siūlė vis platesnį pasaulinės literatūros pasirinkimą.
„Leidyklos „Dirva“ išleistų knygų sąrašuose matome Voltero, Mopasano, Strindbergo ir kitų autorių vertimus. Greta būdavo pažymima, kad vieną pjesę lengva pastatyti, kitoje yra skaitovams tinkamų eilėraščių. Tai rodo, kad šie leidiniai buvo skirti ir Amerikoje jau susiformavusiems lietuvių meno kolektyvams“, – sako N. Maskaliūnienė.
Išvyko didelė dalis kultūrinio elito
Po Antrojo pasaulinio karo lietuvių išeivijos kultūrinis gyvenimas pasikeitė iš esmės. Pasak profesorės, į JAV pasitraukė ne tik dešimtys tūkstančių lietuvių, bet ir didelė dalis šalies kultūrinio elito.
„Jeigu prieš Pirmąjį pasaulinį karą didžioji dalis atvykusiųjų net nemokėjo skaityti, tai po Antrojo pasaulinio karo per trejus–ketverius metus atvyko apie 30 tūkstančių žmonių. Tai buvo Lietuvos kultūrinis elitas – apie 70 proc. Rašytojų sąjungos narių atsidūrė JAV. Kartu išvyko ir daugybė vertėjų, nes nemažai rašytojų patys vertė“, – pasakoja N. Maskaliūnienė.
Tarp jų ji mini Bernardą Brazdžionį, Alfonsą Nyką-Niliūną ir Antaną Vaičiulaitį. Anot profesorės, kartu su šiais žmonėmis greitai atsigavo lietuviška spauda, ėmė gausėti ir originaliosios literatūros. Vis dėlto didesnis vertimų ir originaliosios literatūros proveržis prasidėjo tik apie 1960-uosius, kai išeivijos autoriai jau buvo spėję įsitvirtinti naujoje aplinkoje.
„Jiems pirmiausia reikėjo įsikurti. Kai po darbo fabrike dar bandai rašyti romaną ar versti, tam nelabai lieka laiko. Be to, daugelis inteligentų iki karo buvo mokęsi vokiečių ir prancūzų kalbų, todėl Amerikoje jiems dar reikėjo išmokti ir anglų kalbą“, – aiškina profesorė.
„Tarsi nukirsta šaka“
N. Maskaliūnienė atkreipia dėmesį, kad sovietų okupuotoje Lietuvoje emigravusių vertėjų darbai ir vardai buvo nutylimi, o išeivijoje vertimai taip pat buvo veikiami savitos ideologijos.
„Vertime visada yra tam tikras ideologijos momentas. Pirmiausia – ką tu apskritai pasirenki versti“, – sako ji.
Kaip pavyzdį profesorė pateikia išeivijos leidyklą „Manyland Books“, leidusią lietuvių autorių kūrinius anglų kalba. Jos sudarytose apsakymų antologijose dominavo išeivijos autoriai ir nepriklausomos Lietuvos literatūra, o sovietmečiu kūrusių rašytojų ilgą laiką nebuvo.
„Tik leidžiant vieną apsakymų antologiją, skirtą Lietuvos nepriklausomybės penkiasdešimtmečiui, buvo įtraukti keli sovietmečiu gyvenę autoriai – Juozas Aputis, Romualdas Lankauskas, Vytautė Žilinskaitė ir Icchokas Meras. Jie buvo laikomi mažiau ideologizuotais, labiau apolitiškais“, – pasakoja N. Maskaliūnienė.
Vis dėlto, anot profesorės, išeivijoje netrūko diskusijų, kiek apskritai reikėtų palaikyti kultūrinius ryšius su sovietų okupuota Lietuva.
„Jau nuo 1959 metų vyko polemika. Viename straipsnyje buvo teigiama, kad jeigu nepalaikysime ryšių su Lietuva, būsime tarsi nukirsta šaka“, – sako ji.
Parengė Ignas Ramanauskas.
